„Turime pripažinti, kad knygų fronte pagauname save gerokai išpindėjus: nenorime pernelyg storų knygų, kurias sunku laikyti rankose, vengiame seno leidimo spaudinių, kur tarpai tarp eilučių menki ir puslapiai tiesiog grūste prigrūsti teksto, baidomės leidinių, kuriuose visokie žodžių paaiškinimai, pažymėti mažuliukais indeksiukais, nukelti į knygos galą ir, negana to, tie paaiškinimai sudaro kokį dvidešimt puslapių, kratomės nebemodernių tekstų su ilgėliausiais peizažais, portretais ir samprotavimais“ – taip mąsto teksto pasakotoja Rūta bei kita svarbi veikėja – jos geriausia draugė Azalija.
Savo ruožtu aš, recenzentė, turiu pripažinti, kad „Atverstą ir apverstą“ tikrai nesunku laikyti rankose, tarpai tarp eilučių erdvūs, žodžių paaiškinimų joje nėra, o štai peizažų, portretų ir samprotavimų rasime – dar ir kiek. Jei reiklus skaitytojas mano, kad citatą perrašiau kiek nerūpestingai (juk reikli ranka ir akis tuoj pat rastų ką redaguoti), tai nuraminu: stengiausi būti atidi. Labai atidi. Beje, ir tolerantiška...
Reiklų moralistą knyga priblokš ir samprotavimais, ir laisvu žodynu, ir savitu humoru, ir balansavimu ties romantikos bei cinizmo riba, tad skubu skelbti: „Atversta ir apversta“ – ne jums, gerbiami moralistai.
Kam ji skirta?
„Turiu porą nuotraukų, kuriose matyti pėdkelnių klyno siūlė“ – štai tokiu sakiniu prasideda knyga. Taigi, adresatas beveik ir aiškus: „Atverstą ir paverstą“ skaitys tos, kurios moka pakikenti iš nepavykusių nuotraukų (ir ne tik iš jų...), kurių gyvenimai primena margaspalvius skiautinius, siūtus kuo įvairiausiais siūlais, kreivokais dygsniais.
Ar knygą skaitys vyriškoji giminė, nežinia. Tekstas trykšte trykšta mergautiniais pasiplepėjimais, liežuvavimu, studijų metų svaigiais prisiminimais, erotiniais nuotykiais. Toks teksto paviršius. Laimei, esama ne tik jo. Žodis po žodžio, puslapis po puslapio – ir keliaujame rimtų, skaudžių, anaiptol nejuokingų įvykių link.
Tuos įvykius būtinai aptarsiu, bet visų pirma skubu priminti, kas yra knygos autorė Eglė Gudonytė. Svarbu įsidėmėti, kad ji – anaiptol ne Kristina Gudonytė, garsėjanti knygomis paaugliams. Bet panašumo esama... Sutampa ne tik pavardės. Eglė Gudonytė Klaipėdos universitete 1993 metais baigė filologijos ir režisūros studijas. Man regis, tais metais Kristina Gudonytė Lietuvos televizijoje režisavo garsiąsias „Dvynukes“.
Kristinos studijos įdomios: ir germanistika Vilniaus universitete, ir aktorinis menas tuometinėje Vilniaus konservatorijoje, ir režisūros kursai užsienio valstybėse. Abi autorės panašios ne tik temperamentingu pasakojimo būdu, bet ir neįtikėtinai laisvu žodynu.
Skirtumas toks, kad Kristinos Gudonytės knygos į pasaulį keliauja stropiai redaguotos – juk paauglių literatūra. Eglės Gudonytės „Atverstą ir apverstą“ varčiau ir taip, ir anaip: radau dailininkės, maketuotojos, korektorės, mecenato pavardes. Apie redagavimą – nė žodžio.
Gal ir gerai, kad autorę matome tokią, kokia yra: ji narsiai rašo belyzna, briedas, pacaniukas, multikai, pornucha, mikimauzas, adminas, net nemanydama, kad šiuos žodžius derėtų gelbėti pasviruoju šriftu ar kabutėmis. Atrasime ir šikną, ir rūrą, ir dar įvairiausių tos brangios bei svarbios vietos įvardinimų.
Jos knygos veikėjai kalba taip, kaip iš tiesų kalba žmonės, nė nemanę studijuoti filologijos. „Nu, a kam daba lengv?“ – sako autostopu pagrindinę veikėją Rūtą vežąs panevėžietis. „Ištempsim tave biškelį iš urvo, važiuojam ant Joninių pas mus“ – prabyla ūkininkas pusbrolis. „Tu mano skanute, nori, išspausiu tau morkų ir obuolių sulčių? O gal nori valgyt – turiu sriubos, galiu prakept kiaušinių“ – kužda kaimo siuvėjas Batka.
„Sakmė apie Batką“ – taip pavadintas vienas pirmųjų knygos skyrių. Ties juo verta stabtelėti. Būtent sakmė įtikino reiklią skaitytoją (o save nekukliai laikau būtent tokia), kad knyga yra laki ir erdvi, ją būtina skaityti – perskaityti visą atidžiai, pamiršus mokykloje ir universitete girdėtas bei stropiai išmoktas kalbos kultūros pamokas. Vienos vasaros meilės istorija, siejusi senyvą kaimo siuvėją ir pašėlusią studentę, įsimena ilgam. Ji, ta lyg ir meilė, aprašyta paprastai, atvirai, savaip garbingai.
Siuvėjas Batia, medikas Medardas-Medutis, prostitutė (ir verslininko žmona) Tania, masažuotoja Raminta, bobulytė, praminta Dankanu Maklaudu, močiutė gėlininkė Onelė, bliuzo koncerte sutiktas pusbomžis, gašlus teisėjas – jie ir daugybė kitų esminių ar epizodinių veikėjų į knygą atėjo iš tikro gyvenimo. Skaitydama apie aklą bobulytę Maklaudą ir dirbtines jos akis, šiurpau: lyg ciniška, lyg nekorektiška ar neetiška, bet... Privalau pripažinti: realizmas su korektiškumu, humoras su subtilumu retokai sutaria ir lietuvių, ir pasaulio literatūroje.
„Svetainės. Tai ne istorija“ – štai knygos skyrius, kuo plačiausiai atveriantis duris į (ne)slaptą pasaulį. Lūzeriai, prekeiviai žmonėmis, kaliniai, žigolo, pisuokliai, verksniai, alfonsai, supermenai, priklausomybininkai – taip klasifikuojami pažinčių skelbimų autoriai vyrai. Pusiausvyros labui galbūt būtų tikęs ir kitas „katalogas“ – apie portalo lankytojas moteris.
Taigi, moterys...
Svarbiausios knygoje yra dvi: teismo sekretorė Rūta ir jos draugė Azalija (vadinama Az), dirbanti statistikos įstaigoje. Jos abi augo miestelio daugiabutyje. Abi studijavo menines specialybes, gyveno tame pačiame bendrabučio kambaryje. Apsigyveno tolokai viena nuo kitos, tačiau bendrauja nuolat – susitinka kiekviena įmanoma proga, dažnai kalbasi telefonu, rašo laiškus.
Apie jų darbinę veiklą ar karjerą nesužinome nieko – akivaizdu, kad tie darbai joms nėra svarbūs, tai – ne pašaukimas. Neapsakomai svarbi yra Rūtos dukra Gustė, nuo pat gimimo neįgali. „Kai gimė Gustė, Az buvo bene vienintelė iš tų, kurie neraudojo, neguodė tuščiomis frazėmis (maždaug – o gal pasitaisys?), neuždavinėjo kvailų klausimų (ką dabar darysi? O gal nėštumo metu gėrei kokius vaistus? O gal giminėj yra invalidų?), nevengė manęs ir nesuko akių nuo Gustės. Tapau jai ypatinga“.
Ar Rūta ir Az lesbietės? Knygos autorė skuba perspėti: ne. Joms rūpi vyrai. Vyriškos giminės ilgesys, tinkamo partnerio paieškos yra esminis knygos variklis. Vientisos istorijos nerasime. Skaitysime daugybę istorijėlių, susiliejančių į vieną srovę, kurią galime pavadinti taip: aistringo, pulsuojančio gyvenimo ilgesys.
Su kuo susišaukia ši knyga? Matyt, su Helen Fielding žymiuoju ciklu apie išsiblaškėlę Bridžitą Džouns. Jokia paslaptis, kad Helen Fielding pirmtake laikoma XVIII amžiaus autorė Jane Austen.
Vis dėlto... Būčiau neįdomi pati sau, jei minėčiau vien britų rašytojas, jei nežvelgčiau atidžiai į lietuvių rašytojų lentyną. Radau! Radau Eglės Gudonytės „giminaitę“. Tai Liūnė Janušytė, jos knyga „Korektūros klaida“, rašyta tarpukaryje, pakartotinai „Studijos be pykčio“ išleista 2011 metais.
Liūnė Janušytė dėl „Korektūros klaidos“ tarpukario recenzentų moralistų buvo ak kaip pasmerkta. Tikėkime, kad Eglės Gudonytės laukia smagesnė dalia.
„Atversta ir apversta“ – jau antroji autorės knyga. Pirmoji – „Karta nuo Sibiro“ – pasirodė 2013 metais. Tokios knygos laukėme senokai. Bent jau aš tikrai laukiau... Pasakojimų apie pokario tremtį turime daug. Knygų, kurias skaityti lengva, stinga. Nuo Eglės Gudonytės istorijų nepavargsti. Net jei tos istorijos skausmingos, tragiškos...
„O kol kas vaikštinėju ir laukiu“ – tai paskutinis „Atverstos ir apverstos“ sakinys. Ko gera, laukiu ir aš: apie ką rašys Eglė Gudonytė savo trečioje knygoje? Kas ims viršų: humoru pagardintas cinizmas ar sentimentais atmiešta romantika? Ir... ar bus ji, ta trečioji?
* * *
Eglės Gudonytės knygos recenzija parengta vykdant Kultūros ministerijos kūrybinės veiklos programos projektą „Literatūros kūrinių kritinė refleksija ir sklaida“.
