Žinomas estų kino režisierius, scenaristas, prodiuseris ir rašytojas I.Taska išgarsėjo debiutiniu romanu „Pobeda 1946“, parašytu papildžius to paties pavadinimo apsakymą, kuris 2014 m. pelnė prestižinę literatūrinio žurnalo „Looming“ premiją.
Romane tikroviškai atkurta pokariniame Taline vyravusi slogi baimės ir įtarumo aplinka, kai Estiją nuo laisvojo pasaulio atskyrė geležinė uždanga.
Vaizduojami ligi šiol literatūroje nutylėti įvykiai, kai pokario Estijoje sovietinis saugumas iš mažų vaikų išgaudavo žinias apie jų tėvus.
Į tokias pinkles pakliūva pagrindinis veikėjas, šešiametis berniukas, susiviliojęs „gerumu“ paslaptingo dėdės, kartais leidžiančio jam pasukioti „Pobeda“ vairą.
Draugystė tarp „gerojo dėdės“ ir patiklaus vaiko nulemia visos šeimos gyvenimą. Berniuko pečius užgula sunki paslapčių našta, iš nekaltos vaikystės jį panardinusi į pokario slogutį.
Pasak estų rašytojos Imbi Paju, siekdamas įsodrinti romano siužetą I.Taska sumaniai pasitelkė visas žmogaus jusles: regą, klausą, uoslę ir lytėjimą.
Su Vilniaus knygų mugėje viešinčiu I.Tasku kalbėjomės tiek apie šį romaną, tiek apie ne mažiau įdomų jo gyvenimą.
– Atrodo, kad romano „Pobeda 1946“ šaknys siekia jūsų vaikystę. Jūs gimėte 1953 metais šeimoje, kuri buvo deportuota į Kirovą.
– Turiu pasakyti, kad romanas nėra autobiografinis.
Knygos atmosferą kūriau iš pokalbių su motina, teta, kitais šeimos nariais, draugais, istorikais, bibliotekininkais.
Mano tėvų šeimos buvo išvežtos iš Estijos po sovietų invazijos, prieš nacių įsiveržimą. Keičiantis sistemoms prioritetai buvo sienos, žemė ir turtas.
Mano 93 metų motina, kaip senais laikais mokykloje, kartais rytais užtraukia „Marselietę“, kad praskaidrintų lindėjimą internete. Ji pasaulį išvydo Paryžiuje, nes mano senelis, Estijos diplomatas, dirbo ambasadoje Paryžiuje.
Senelis baugiai stebėjo didėjančią įtampą Europos šalyse. Jo karjera artėjo pabaigos link, kai Estijos Respubliką aneksavo Sovietų Sąjunga po Molotovo-Ribbentropo pakto.
Paskutinėje išlikusioje senelio nuotraukoje jis stovi šalia Estijos prezidento ir Sovietų Sąjungos ambasadoriaus, kurie spaudžia vienas kitam ranką.
Tačiau tas rankų paspaudimas vis dėlto neišgelbėjo jo nuo kelionės į Uralo kalnus gyvuliniame vagone dar prieš prasidedant karui. Jo kitas postas buvo kalinio gulage.
Mano tėvas, tuomet architektūros studentas, ir senelis iš tėvo pusės, nekaltas talentingas menininkas, išvyko tuo pačiu traukiniu į Sibirą.
Pirmieji tremtinių traukiniai estų ir čia gyvenusių kitų tautų intelektualus pradėjo vežti 1941 metų birželio 14-ąją. Bet jūs, lietuviai, tai puikiai žinote.
– Jūs pradėjote rašyti dar vaikystėje – būdamas šešiolikos net pelnėte pirmąją literatūrinę premiją. Tačiau jūsų pirmoji apsakymų knyga „Geriau nei gyvenimas“ pasirodė tik 2011 metais, o pirmasis romanas „Pobeda 1946“ – 2016-aisiais. Kodėl jūs nusprendėte atsidėti kinui ir scenarijams?
– Aš buvau labai aktyvus vaikas, paauglystėje irgi stengiausi visur dalyvauti.
Tarkime, vaidinau radijo teatre, čiuožinėjau pačiūžomis, domėjausi skulptūra, muzika. Mano klasės vadovas tuomet pradėjo mokyti kino meno pagrindų. Nusprendžiau, kad kinas apima visas kitas meno formas.
Vėliau supratau, kad kino pagrindas vis dėlto yra istorija, pasakojimas, tad vėl sugrįžau prie rašymo.
Be to, man ne itin patikdavo sėdėti ilguose filmavimuose sningant ar kaitinant saulei kur nors dykumoje. Rašyti vis dėlto yra paprasčiau.
– Vienas įdomiausių jūsų karjeros epizodų – darbas Holivude. Pamatėte jį iš vidaus. Ar patiko kino industrijos mašinerija?
– Gimiau netoli Sibiro, bet tikrus vilkus pamačiau Holivude.
Tiesą sakant, tai iš tiesų žavi ir jaudinanti patirtis. Ten sutikau keletą asmenų, kuriuos buvau matęs klasikiniuose filmuose, rodytuose dar mokykloje.
Buvo fantastiška susipažinti su Gregory Pecku, Katharine Hepburn, Johnu Hustonu, o vėliau dirbti su Jacku Lemmonu, Romanu Polanskiu.
Beje, apie tuos laikus „Lalalende“ netgi esu parašęs apsakymą „Geriau nei gyvenimas“.
– Romanas „Pobeda 1946“ atsirado iš apsakymo. Bet norėčiau paklausti apie pačią pradžią – apie idėjos kilmę.
Kai Aleksandras Solženicynas nusprendė parašyti „Gulago archipelagą“, jis siekė pavaizduoti kiekvieną sovietinio gulago lygmenį ir paliudyti pasauliui apie sovietinių nusikaltimų mastą.
Kokius tikslus sau kėlėte rašydamas šį romaną?
– Tai buvo pavojingi ir dramatiški laikai.
Paprastai sakoma, kad karo laikai buvo labai sunkūs, bet tai, kas įvyko Baltijos šalyse po Antrojo pasaulinio karo, buvo ne mažiau siaubinga.
Šiandien, kai Europos rankose vėl ryškėja kraujagyslės – provokacijos, sustiprinta pasų kontrolė ir naujos sienos, – laikas suvokti, kaip arti praeities atsidūrėme.
Aišku, romanas nėra nulietas vien juodomis ir baltomis spalvomis – man rūpėjo ir estetiniai tikslai.
– Jūsų romanas – apie sovietinių laikų atmosferą, apie geležines uždangas tarp šalių ir žmonių, apie gerus ir blogus pasirinkimus, apie meilės galią. Jame galima atrasti netgi brendimo romano savybių.
Bet ką atsakytumėte lietuvių skaitytojui, kuris paklaustų, kodėl turėtų skaityti šį romaną?
– Pirmiausia todėl, kad romanas yra įdomus, intriguojantis. Ne vienas skaitytojas man yra užsiminęs, kad skaitant norisi versti puslapį po puslapio.
Neturėtume pamiršti savo praeities ir saugoti mūsų dabartines laisves ir teises.
Pridurčiau, kad tai istorija apie kolektyvinę patirtį, kuri būdinga ne tik Baltijos šalims.
Mes ilgai apie tai negalėjome rašyti atvirai.
Net ir vėliau kai kas norėjo paslėpti tą patirtį po kilimu. Imbi Paju ir Sofi Oksanen nuostabiai pavaizdavo totalitarinės visuomenės siaubą.
Džiaugiuosi, kad šioms rašytojoms patiko mano romanas. Ir jums ačiū, kad klausdamas išvardijote temas, kurios man buvo itin svarbios.
Smagu, kad, tarkime, Suomijoje, pirmasis mano romano tiražas buvo išpirktas mažiau nei per metus.
Šiuo metu jis verčiamas į anglų, vokiečių, danų, kitas kalbas. Suomijoje romanas nominuotas geriausios verstinės knygos premijai. Spėju, kad lietuviams taip pat turėtų patikti šis romanas, nes jį išvertė gera vertėja Danutė Sirijos Giraitė, o išleido Viliaus Gužauskio leidykla „Homo liber“.
– Kodėl jūs nutarėte nesuteikti vardų kai kuriems personažams, net ir berniukui, kuris patenka į „Pobeda“ vairuotojo pinkles?
– Tai šiek tiek simboliška. Tyrinėdamas to meto šaltinius supratau, kad režimas augo ir plėtėsi beveik nepastebimai, žmones paversdamas bevardžiais skaičiais.
Būtent todėl dauguma sovietinių žmonių romane neturi vardų. Tuomet buvo svarbus kolektyviškumas, o ne individualumas. Tik užsieniečiai, tokie kaip, pavyzdžiui, Alanas, ar operos dainininkai, tokie kaip Joana, galėjo turėti vardus.
– Romano pabaigoje yra bauginančių sąsajų su šiais laikais. KGB agentas įsivaizduoja ateitį pasaulio, kuriame kiekvienas žmogus turi prietaisą, padedantį kitiems „agentams“ sekti ir stebėti kiekvieną jų gyvenimo akimirką.
Ar norėjote pasakyti, kad mes nė velnio nesimokome iš istorijos, iš praeities?
– Mes gyvename visuomenėje, kurioje sekimas ir stebėjimas tik auga. Mes turime dorotis su pasitikėjimo praradimu, su intensyvėjančia kontrole, privatumo netekimu.
Taip, galvojimas apie istoriją galėtų padėti kurti ateitį.
Ar mums yra įmanoma išvengti praeities klaidų, nors tą praeitį ir saugo mūsų DNR?
Nemanau, kad mes mokomės iš istorijos. Galbūt labiau iš romanų. (Juokiasi.)
– „Pobeda 1946“ – labai kinematografiškas romanas. Gal pagal jį bus statomas filmas?
– Šia tema jau susukti du trumpametražiai filmai. Vieną sukūrė Talino universiteto studentai. Kitą šiuo metu baigia Vengrijos televizija. Jį režisavo jaunas režisierius Davidas Bornbas.
Tikiuosi, kad kada nors bus susuktas ir ilgo metražo vaidybinis filmas. Gal prie jo kūrimo prisidės Lietuva, nes su jūsų kino kūrėjais prieš daugybę metų esu turėjęs reikalų. (Šypsosi.)
Santvarkos teritorija – doroviškai pilka
Imbi Paju, rašytoja:
„I.Taskos romane yra visi sovietmečio pagimdyti archetipai: auka, kovotojas už nepriklausomybę, kolaborantas, informatorius ir kankintojas; išlikęs gyvas, tylenis, bėglys ir sovietinis pilietis, atgabentas į okupuotą Estiją – taip naujasis režimas paženklina savo viršenybę prieš sunaikintą ir tebenaikinamą buržuazinę gyvenseną bei šalies žmones. Autorius kiekvienam suteikia balsą toje doroviškai pilkoje teritorijoje, į kurią veikėjus įstumia nauja santvarka. Vis dėlto romane profesionaliai išvengta vien baltų ar juodų pažiūrų ir nuostatų. Kūrinys yra subtilus, psichologiškai įtikimas. Kiekvienas veikėjas – savo gyvenimo šeimininkas, turįs jam būdingą logiką ir mąstyseną, gėrio ir blogio supratimą.“
Susitikimai su I.Taska Vilniaus knygų mugėje: vasario 24 d. 17 val. „Litexpo“ parodų rūmų konferencijų salėje 5.2 ir vasario 25 d. 12 val. konferencijų salėje 5.3.
