A.Kurkovas – daugiausia į užsienio kalbas verčiamas šiuolaikinis Ukrainos rašytojas, daugiau kaip 20 knygų, scenarijų autorius, žurnalistas. Jo knygos išverstos į 36 pasaulio kalbas. Lietuviškai išleistas jo romanas „Iškyla ant ledo. Pašalinio mirtis“, knygos „Maidano dienoraštis“, „Bikfordo pasaulis“. Dabar ką tik pasirodė romanas „Šengeno istorija“.
Lietuviai nedažnai tampa užsienio rašytojų kūrinių pagrindiniais veikėjais. Romanas „Šengeno istorija“ – būtent toks. A.Kurkovas pasakoja apie lietuvius tėvynėje ir Europoje. Trijų jaunų lietuvių porų istorija prasideda 2007 m. pabaigoje, kai Lietuva tapo Šengeno zonos nare. Bevizio režimo sienos jauniems, užsispyrusiems ir energingiems jaunuoliams reiškia ne tik daugybę naujų galimybių, bet ir klausimų, iššūkių bei atradimų.
2007 m. gruodžio 20-osios vakarą vienkiemyje prie Anykščių susirenka trys jaunų lietuvių poros, susipažinusios netoliese vykusiame muzikos festivalyje. Draugai laukia vidurnakčio, kuriam atėjus Lietuva simboliškai pakels pasienio užtvarus į Lenkiją bei Latviją ir taps visateise bevizio judėjimo Europoje nare, Šengeno zonos dalimi. Neuždarytos valstybės sienos bičiuliams atvers jaudinančio laukimo, drąsių svajonių ir naujų galimybių kupiną nepažintą pasaulį.
Jiems į pagalbą skubės dar vienas romano veikėjas – keistokas, energingas senukas, prisistatantis Kukučio vardu. 2007 m. gruodžio 21 d. naktį Kukutis tapo pirmuoju žmogumi, Šeštokų pasienio punkte be paso perėjusiu Lietuvos ir Lenkijos sieną. Jis klajoja po Europą ir stengiasi padėti lietuviams, svetimoje šalyje patekusiems į bėdą. „Šengeno istorija“ dedikuota būtent Kukučio kūrėjui – „didžiam lietuvių poetui“ Marcelijui Martinaičiui.
Apie „Šengeno istoriją“ kalbėjosi autorius ir žurnalistas R.Valatka Vilniaus knygų mugėje.
“Tai be galo graži, kartais graudi, momentais tragiška istorija apie tris jaunų lietuvių poras, kurios Šengeno erdvės išplėtimo išvakarėse susitinka Anykščių rajono Pienagalio vienkiemyje ir nutaria vykti į Europą. Viena – į Londoną, kita – į Paryžių, trečia – į Romą arba Veneciją, bet galiausiai lieka Anykščių rajone.
Ketvirtas herojus, patraukiantis į Europą tą pačią akimirką, kai pakeliamas Lietuvą ir Lenkiją skiriantis užtvaras, – visiems lietuviams, bent jau vyresniajai kartai, gerai žinomas poeto M.Martinaičio Kukutis. Nors jo viena koja medinė, Kukutis autostopu vyksta į Paryžių, nes mano, kad kam nors iš lietuvių reikia ten padėti. Šios keturios nuostabaus pasakotojo A.Kurkovo siužetinės linijos lydės jus per visus 700 puslapių“, – taip R.Valatka anotavo „Šengeno istoriją“.
– Kadaise sakėte, kad apie šį romaną pradėjote galvoti dar iki apsisprendimo jį rašyti. Kodėl Lietuva? Kodėl Pienagalys? – kreipėsi į A.Kurkovą R.Valatka.
– Šis romanas buvo renkamas kaip grybai turbūt keturiasdešimt mano gyvenimo metų. Paauglystėje žavėjausi poezija ir, būdamas penkiolikmetis, išsirinkau mėgstamą poetą – M.Martinaitį, jo išverstas į rusų kalbą „Kukučio balades“. Tuomet maniau, kad M.Martinaitis seniai miręs.
Kelioms dešimtims jo eilėraščių sukūriau muziką (kadaise baigiau muzikos mokyklą) ir visą gyvenimą dainavau dainas apie Kukutį. 2005 metais, kai prasidėjo ir sėkmingai baigėsi Oranžinė revoliucija, susipažinau su Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje Algirdu Kumža.
Pirmasis geras darba, kurį jis padarė, – Lietuvos ambasadai nupirko fortepijoną. Aš buvau pakviestas į susitikimą ir nutariau pradžiuginti lietuvius jiems artima tematika: pasakiau, kad padainuosiu dainų pagal kadaise gyvenusio poeto M.Martinaičio eiles. A.Kumža nustebo: „Kodėl kadaise? Jis – gyvas.“
Mane ištiko šokas. O A.Kumža sako: „Palauk, tuoj jam paskambinsiu.“ Išsitraukė mobilųjį telefoną, nukreipė į mane ir tarė: „Sėsk prie fortepijono, dainuok, o jis tavęs klausysis.“
Aš jau buvau išgėręs kokį 50 gramų viskio, padainavau į ragelį Kukučio baladę ir nežinojau, kad Marcelijus klausosi su žmona Gražina. Vėliau sužinojau, kad jam patiko mano atlikimas, o jai – ne.
Nuo to laiko kasmet atvykdavau į Lietuvą, klajojau po visus regionus – ir po Suvalkiją, ir po Dzūkiją, ir po Aukštaitiją, bandžiau susitikti su M.Martinaičiu, bet vis nepavykdavo: jis būdavo arba išvykęs, arba užsiėmęs. Mūsų pažintis apsiribojo pokalbiais telefonu.
2012 metais pajutau, kad jau gerai pažįstu Lietuvą ir subrendau parašyti apie ją romaną. Ir iškart supratau, kad be Kukučio neapsieisiu. Paskambinau M.Martinaičiui ir paprašiau leidimo pavaizduoti Kukutį kaip vieną romano herojų. Jis leido. Taigi romano Kukučio biografija pagrįsta M.Martinaičio eilėraščiais, o štai tolesnę jo kelionę sugalvojau aš.
– Aš su M.Martinaičiu taip pat turėjau sąlyčio taškų ir skaitydamas jūsų romaną pagalvojau: būtų gyvas Marcelijus, pasidžiaugtų Kukučiu. Kaip jums atrodo – ar jūsų Kukutis panašus į M.Martinaičio Kukutį, ar šiek tiek kitoks?
– Manau, romane yra ir paties Marcelijaus bruožų, nors jo niekada nemačiau. Tačiau jau po jo mirties su Gražina lankiausi jų sodyboje prie Vilniaus. Ji rodė: štai Marcelijaus lova, štai jo šlepetės, o paskui pasiūlė – jei nori, lik, nakvok. Aš romano tuomet dar nerašiau – pamaniau, per anksti. Bet romane yra personažas Jonas, kuris laikomas Kukučio tėvu. Senojo Jono asmenyje matau M.Martinaitį.
– Į klausimą apie Pienagalio vienkiemį jūs taip ir neatsakėte. Tačiau esama nepaaiškinamų gyvenimo posūkių – prieš porą dienų Vilniaus knygų mugėje sutikau žmogų ir pasakiau jam, kad kalbėsiuosi su rašytoju A.Kurkovu. Jis apsidžiaugė: A.Kurkovas gyveno mano sodyboje Pienagalyje. Kodėl ten? Ar nebuvo nejauku? Juk jūs – miesto žmogus.
– Kaimas mums visiems kelia depresiją. Bet aš turiu vieną problemą – esu patologiškas optimistas. Prieš rašydamas net tragikomiškus romanus ilgai klausausi depresyvios klasikinės muzikos, kad susigadinčiau nuotaiką.
– Ar pavyksta?
– Pavyksta. Svarbiausia – nepersistengti.
Kai važinėjau po Lietuvą, visi mano pažįstami norėjo parodyti savo šalį, nes ją labai myli, o aš vis piktnaudžiavau jų svetingumu, kad kuo daugiau sužinočiau. Todėl kai Virginijus Strolia, tos sodybos šeimininkas, pasiūlė man ten pagyventi, iš karto sutikau.
Ir ne tik Pienagalyje gyvenau. Dažnai apsistodavau sodyboje prie Prienų, lankiausi Prienų aerodrome, mačiau septynis “kukurūznikus”, kuriuos po Sovietų Sąjungos griūties nusipirko paslaptingas amerikietis ir dingo, o jie tebestovi pamiškėje.
– Ar romane minimos juodosios dėžės – iš ten?
– Juodosios dėžės ne visai iš ten, nes turėjau kitą pažįstamą lietuvį, kuris vežė mane automobiliu per Baltarusiją į Vilnių ir išdidžiai paklausė: “Ar žinai, kad visų sovietinių lėktuvų juodosios dėžės buvo gaminamos Lietuvoje?” Man tai baisiai patiko: tik Lietuvoje, ilgiausiai išsilaikiusioje pagonių žemėje, gaminami aparatai, kurie fiksuos būsimą katastrofą.
Gal tai iš dalies legenda, bet aš mielai prisidėjau prie to, kad sukurčiau dar daugiau tokių legendų apie Lietuvą.
– Romano paantraštė praneša, kad tai ukrainiečių rašytojo romanas apie Lietuvą, apie Europą, apie Kukutį, apie meilę tėvynei ir artimui. O jeigu pažvelgtume plačiau – koks buvo šio romano antuždavinis?
– Galima sakyti, kad romanas turi keletą uždavinių. Vienas – padėkoti Lietuvai, kad ji jau tiek metų palaiko Ukrainą ir dabar liko bene vienintelė rėmėja. Lenkija, deja, pasuko kitu keliu.
Antras – papasakoti Europai apie Lietuvą, lietuvius, jų mentalitetą, Lietuvos istoriją – sovietinę, ikisovietinę ir dabartinę.
Trečias – papasakoti lietuviams apie tikrąją Europą, nes taip dažnai vartojame žodžių junginius “vieninga Europa”, “Europos Sąjunga”, kad dažnai pamirštame, jog Sąjunga susideda iš daugybės visiškai skirtingų šalių, iš žmonių, kurie nevienodai reaguoja į užsieniečius, kaimynines šalis, ir negalima to paversti abstrakcija, nes tuomet Europa virsta labai pavojinga vieta.
Pavyzdžiui, ukrainiečiams, gyvenantiems vakarinėje šalies dalyje ir uždarbiaujantiems Lenkijoje, Čekijoje, Europa – tai šios šalys. Jeigu jiems parodytume Portugalijos Europą, jie būtų šokiruoti.
Taigi romanas truputį ir apie tai, kad reikia diferencijuoti Europą, neįsivaizduoti jos kaip lauko, apsėto vienoda žole.
– Ar greitai perpratote Lietuvą? Jeigu man kas nors pasiūlytų parašyti 700 puslapių apie Ukrainą, – išprotėčiau. Kaip jums pavyko atverti Lietuvą? Žinau, kad vaikščiojote po Andrioniškio kapines, Anykščių gatvėmis, matėte Šv.Mato bažnyčios bokštus ir t.t. Ką radote iš to, ko nežinojote apie mus, lietuvius?
– Pirmiausia turiu pasakyti, kad parašiau tūkstantį puslapių, o paskui pagailėjau skaitytojų ir romaną sutrumpinau. Antra, aš pripratęs rinkti istorijas, pastebėti detales ir darau tai beveik pasąmoningai – kvėpuoji lietuvišku oru, eini Lietuvos mišku, to net nefiksuoji, bet tai į tave įsiskverbia ir kaupiasi kaip medžiaga, atmosfera, kvapai, garsai.
Buvo toks žaismingas momentas, kai reikėjo sugalvoti septynis lietuviškus šunų vardus, nes vienas romano herojų senasis Jonas žinojo, kad žmogus paprastai nepergyvena savo septinto šuns. Jis pergyveno. Aš jo paskutinį šunį labai norėjau pavadinti Šarūnu. Tačiau mano konsultantė Rūta Melnikaitė įtikino, kad negalima vadinti Šarūnu – reikėtų kaip nors kitaip. Galiausiai šuo tapo Barsu.
– O vis dėlto ką išsiaiškinote apie mus, ko mes patys nežinome? Į ką mes panašūs – į lenkus, ukrainiečius, rusus, vokiečius?
– Jūs nepanašūs į nieką, kaip ir lietuvių kalba iš esmės nepanaši į jokią kitą. Štai jau dvejus metus kamuojuosi, kad surasčiau žodžio „atostogos“ šaknis.
O jeigu kapstytumės šiek tiek giliau, manau, kad Lietuvos istorija lėmė lietuvių unikalumą. Lietuvos istorija – tai XIV amžiaus didžiausios Europos valstybės tapsmas viena mažiausių Europos valstybių XXI amžiuje ir išlikusi labai stipri istorinė atmintis. Ji kartais vaidina teigiamą, kartais – neigiamą vaidmenį.
Neigiamą, kai istorinė atmintis sukelia kitas agresija, nes prisimenama, kad kadaise kažkas buvo agresorius, užgrobė žemes. O kai kada istorinė atmintis tampa baudėja, verčia šiek tiek drovėtis praeities, nes atrodo, kad praeitis buvo svarbesnė ir didingesnė nei dabartis. Man regis, yra tokia sąvoka „lietuviška depresija“.
Tikriausiai ji iš dalies susijusi su tuo, jog kvadratiniame kilometre per mažai lietuvių, kad būtų galima bendrauti viensėdžiuose ar miesteliuose.
Kita vertus, tarp lietuvių esama tam tikros niūrios kelionių traukos. Tie lietuviai, kuriuos sutikau Anglijoje ir Prancūzijoje, mane stebino, nes leidosi ne į džiaugsmingą, bet į niūrią kelionę, netikėdami laiminga pabaiga, bet vildamiesi laimingos ateities. Man atrodo, tai – lietuviškas paradoksas.
– Jūs vaizduojate mus kaip ekscentriškus žmones, beveik trenktus. Pavyzdžiui, herojus Andrius Prancūzijoje vaikšto po vienintelį minų lauką, likusį dar nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų, ir susisprogdina. Kitas – Klaudijus – gauna lagaminą pinigų, bet, užuot juos švaistęs, vyksta į kažkokią Škotijos salą, kurioje net kelių nėra, ir dirba islando fermoje.
Arba, tarkime, tas iš Molėtų, kuris kovoja už kačių ir šunų teises, – atvyksta į gyvūnų perdažymo raudona spalva firmą ir protestuoja prieš tą verslą, nes jam vokiečiai davė tūkstančio eurų stipendiją. Jis neturi darbo ir guodžiasi: „Ką man daryti? Darbo neturiu – esu priverstas protestuoti.“
Pagaliau vienakojis Kukutis „tranzuoja“ iki Paryžiaus – apskritai trenktas. Jus mus tokius matote?
– Pradėjote manimi, o baigėte M.Martinaičiu. Aš Lietuvą ir lietuvius išvydau per M.Martinaičio poeziją prieš keturiadešimt metų. Nuo to laiko ieškojau jo teiginių patvirtinimų.
Man Kukutis – idealus lietuvis. Jis kartu ir lietuvis, ir pasaulio pilietis, kuris niekada nepamiršta, kad yra lietuvis. O tai, kad jo viena koja medinė, leidžia pasiteisinti: skuba į pagalbą, bet visada pavėluoja.
– Andrejau, neverskime kaltės Marcelijui – jis jau negali atsikirsti. Pacituosiu jūsų žodžius iš knygos: jeigu Dievas, kuris sukūrė žemę, būtų buvęs lietuvis, jis būtinai būtų sukūręs vokietį ir įpareigojęs jį parengti detalų būsimosios žemės infrastruktūros planą ir paprašęs Lietuvai atiduoti pusę kokio nors žemyno, kuriame nebūtų didelių temperatūros svyravimų ir žvėrių šiek tiek daugiau nei žmonių; jeigu Dievas būtų buvęs lietuvis, jis būtų sukūręs prancūzus, kad tie gamintų vyną; Dievas lietuvis būtų sukūręs lenkus ir paprašęs juos gaminti geriausią pasaulyje degtinę ir dešrą; dar būtų sukūręs čekus muzikai ir radijui; ir galiausiai, jei Dievas būtų buvęs lietuvis, jis nebūtų žinojęs, ką priversti rengti informaciją tam radijui. Mes trenkti!
– Ekscentriškas ir trenktas – visiškai skirtingi apibūdinimai. Jeigu Dievas būtų lietuvis, jis būtų geras vadybininkas ir visus darbus pavestų kitų tautų atstovams, o pats sėdėtų atsipūtęs.
– Šiuolaikinė vadyba?
– Taip
– Nes šiuolaikinę vadybą sukūrė Amerikos lietuvis Vytautas Graičiūnas?
– Gal ir todėl. O gal todėl, kad nepasitikiu lietuvišku vynuogių vynu.
– Mūsų valdžia nepasitiki jau ir prancūzišku.
Bet grįžkime prie romano. Kaip jums pavyko įlįsti į mūsų kailį? Ypač – mūsų moterų. Mes patys jų nesuprantame, o jūs pastebėjote – jos labai praktiškos, gerokai praktiškesnės ir racionalesnės už mus, vyrus. Kaip jum pavyko suprasti lietuvius?
– Nesiryžtu teigti, kad suprantu lietuvius ar tapau lietuvių psichologijos specialistu.
– Man taip atrodo.
– Tikrai? Bet puikiai žinau (o gal tai mitas?), kad lietuvės labiausiai myli savo vyrus tuomet, kai jie jau mirę.
– Jūs girdėjote anekdotą apie tris žmonas, kurių trečioji turėtų būti lietuvė, nes jos rūpestingiausiai prižiūri kapus. “Mano vyro kapas bus gražiausias!” – užtikrina tiek čia, tiek Anglijoje.
– Informacija renkama įvairiausiais būdais, iš anekdotų – taip pat.
– Beje, dar vienas momentas: kai romane skaičiau apie Kūčių stalą, man susidarė įspūdis, kad prie to stalo jūs sėdėjote bent jau nuo Sąjūdžio laikų.
– Su savo draugais lietuviais per dešimt metų prasėdėjau tiek, kiek paprastai sėdima penkiasdešimt metų. Kas yra sėdėjimas prie stalo? Tai – dalijimasis istorijomis. Iš užstalės pokalbių gauta informacija taip pat pateko į romaną.
– Stalas stalu, bet dabar rimčiau… Kai skaičiau apie senį Joną, nors nesu labai sentimentalus, visą laiką galvojau apie savo tėvą, kuris 85-metis po insulto gyvena vienas kaime. Jūs nebuvote Žemaitijoje, kur jis gyvena, bet nutapėte tarsi mano tėvo portretą.
– Man atrodo, apie išmintingus pagyvenusius žmones lengva rašyti. Kur kas sunkiau parašyti apie seną kvailį. Tokių iš esmės nesu sutikęs. Visa, kas yra gera gyvenime, paremta gyvenimo patyrimu.
Lietuviams svarbu žinoti savo tautos istoriją ir brandžiame amžiuje išryškėja ne tik savigarbos jausmas, bet ir pasididžiavimas dėl Lietuvos amžinybės. Jie išplečia laiko ribas. Daugiau jie jau nebesužinos, bet žino tiek, kiek neįmanoma perduoti kitai kartai, tačiau galima pajusti.
– Leiskite šiek tiek paprieštrauti. Jūsų romane yra kitas senukas, beveik devyniasdešimtmetis kanadietis Kristoferis, gyvenantis nedideliame Prancūzijos miestelyje. Lyginu jį su senuoju Jonu ir matau, kad tai visiškai skirtingi senukai.
– O kas yra Kanados istorija, kiek tos istorijos? Todėl kanadietiškas istorinio nacionalinio pasididžiavimo jausmas kur kas silpnesnis nei lietuviškas.
– Kukutis viename Prancūzijos mieste taip mąsto: kiekviena tauta turi savo Kukutį. Ar tie Kukučiai skiriasi?
– Žinoma, skiriasi. Vienakojį Kukutį turi tik lietuviai. Tai angelas sargas, kuris negali apsaugoti, bet nori padėti. Globalinės migracijos laikais kiekvienam žmogui, kuris palieka gimtąją šalį, reikia savojo Kukučio, kuris padėtų atsilaikyti gyvenime.
– O ką simbolizuoja šimtai slaptaviečių medinėje kojoje? Vienoje – pinigai, kitoje – dokumentai, trečioje – šis tas išgerti…
– Vytas, senojo Jono tėvas, kuris pagal romano siužetą Pirmojo pasaulinio karo metais darė gražiausius visoje Rytų Prūsijoje medinius protezus, sugalvojo: kad žmogui medine koja nereikėtų nešiotis lagamino, padaryti koją kaip lagaminą.
Kai Kukutis pirmasis iš lietuvių be vizos kerta sieną su Lenkija, pasienietis jam įkandin šūkteli: “Ar bent turite pasą?” Šis atsako: “Turiu šešis pasus.” Per visą buvusį gyvenimą jis sugebėjo gauti daugybę pasų, tarp jų – laisvojo Dancingo miesto.
Šią koją jis gavo iš Vyto jau pripildytą: ten yra ir gertuvėlė su degtine, ir sidabrinių monetų, kurias bet kas mielai ima… Žodžiu, kaip saugykla bet kokiems netikėtiems gyvenimo įvykiams ir kartu – praeitis, padedanti dabarčiai. Yra daiktų, kurie atrodo kaip amžinosios vertybės, ir jos kartais padeda.
– Keli pasai, ko gero, mūsų tradicija. Iškart po 1990 metų kovo 11-osios, kai Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatai po pasaulį važinėjo dar su sovietiniais užsienio pasais, buvo toks atvejis. Kopenhagoje prie pasų kontrolės prieina Emanuelis Zingeris, mūsų amžinasis deputatas, pateikia pasą, o pareigūnas pasižiūrėjęs sako, kad pasibaigęs jo galiojimo laikas. E.Zingeris nuramina: „Jokių problemų.“ Įsikiša šitą pasą į kišenę, o iš kitos ištraukia kitą. Pasienio pareigūnas liko apstulbęs.
Bet pereikime prie kitos temos – sniego. Romane labai daug sniego. Ar iš tiesų ta žiema buvo tokia snieginga, ar sniegas irgi koks nors simbolis?
– Tikrinau, koks buvo oras Šeštokuose 2007 metų gruodžio 20-21 dienomis, tikslios temperatūros nebeprisimenu, bet sniego, atrodo, buvo. Man sniego reikėjo, nes jis leidžia tarsi pradėti viską iš pradžių, palikti savo pėdsakus.
Ir Kukučiui, ir romanui labai svarbu, kad pirmuosius pėdsakus per sieną į Europą paliko Kukutis: vieną – medinės, kitą – sveikos kojos.
– O dabar klastingas klausimas – kodėl lietuviai per visus 700 puslapių geria tik trauktinę “Trejos devynerios” arba “Žalgiris”? Ar tai mūsų karikatūra, šaržas, groteskas – girdi, vyno negeriame, degtinės negeriame?
– Kiek važinėju po Lietuvą, lauktuvių man visada prikrauna šių gėrimų. Mano namuose atidaryti trys buteliai “Žalgirio” ir nė vieno negaliu pabaigti: vaišinu juo savo draugus kijeviečius ir užsieniečius, bet jie negali išgerti daugiau kaip vieną taurelę.
– Ko gero, labiausiai iš koto verčianti romano scena – naminių gyvūnų, tarp jų žiurkių ir dar mažesnių, perdažymo firma. Kaip šovė į galvą tyliame Lietuvos kaimelyje įkurdinti tokį beprotišką kliedesį? Tarsi “Ragai ir kanopos” iš Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romanų…
– Mintis apie gyvūnų perdažymą šovė į galvą važinėjant po Škotiją – ten ganosi avys ir kiekviena jų pažymėta kokia nors spalva, kad atskirtų šeimininkai. Ir sugalvojau firmą, kuri siūlo greičiau šeimininkėms negu šeimininkams nudažyti augintinius mėgstama spalva – pritaikyti prie mašinos, drabužių ar dar ko nors. Toks versliukas.
Bet prieš porą savaičių man atsiuntė “YouTube” nuorodą, kad išties jau veikia tokios firmos – imta dažyti augintinius, daugiausia – šunis.
(Žmonėms, kurie neskaitė romano, R.Valatka paaiškino, kaip kilo tokio verslo idėja: mergina nusipirko raudoną automobilį, prie jo priderino raudoną megztinį, po pusmečio plaukus nusidažė taip pat raudonai. Jos vaikinas žiūrėjo, žiūrėjo ir nutarė: ”Gera verslo idėja! Imsimės perdažyti kates.”)
– Ar atsitiktinai, ar sąmoningai taip susiklostė, kad Prancūzijoje, kur atvyksta romano herojai Andrius ir Barbora, jie sutinka daug gerų, jautrių žmonių, jiems padedančių žmonių. O Didžiojoje Britanijoje, kur nuvyko Klaudijus ir Ingrida, tokių žmonių jie beveik nesutinka. Ar priežastis ta, kad Prancūzija jums patinka labiau negu Didžioji Britanija?
– Kažkas pajuokavo, kad toks požiūris todėl, kad mano žmona britė…
Suprantu, kad Anglijoje šis romanas sukels daug negatyvios agresijos, nes daug veiksmo vyksta Anglijoje, o tarp veikėjų yra tik vienas tikras anglas, ir tas pats ne simpatiškiausias žmogus.
Anglijoje daug storesnė siena tarp imigrantų ir vietos gyventojų. Romane aprašyta Kento grafystė, kurią Didžiosios Britanijos socialinės tarnybos pavertė savotišku asocialių elementų, imigrantų sąvartynu. Štai Margeitas, vienas pirmųjų Anglijos kurortų, mėgstamas karalienės Viktorijos miestas. Ten buvo apie tris šimtus viešbučių. Dabar jie paversti imigrantų bendrabučiais, visur kabo skelbimai keturiomis kalbomis – lenkų, rumunų, serbų, anglų,kur nešti šiukšles, kad nesimėtytų buteliai po langais.
– Kaip gyvena pats romanas? Ką tik išleistas lietuviškai. Ar į kokias nors kitas kalbas išverstas?
– Išėjo rusiškai ir ukrainietiškai, dabar – lietuviškai, šiemet rugsėjį išeis prancūziškai ir vokiškai. Vertimai baigti, leidėjai jau skaitė, jiems labai patiko. Nekantriai laukiu skaitytojų, ypač prancūzų, reakcijos. Netrukus paaiškės dėl angliško leidimo, taip pat susidomėjo čekai.
– Ar Anykščių rajono savivaldybė jau skyrė jums rentą iki gyvos galvos už tokią reklamą?
– Ne, bet aš mokiausi bitininkystės iš Anykščių mero. To man reikėjo kitam romanui, kurį ką tik baigiau. Nors romanas apie Ukrainą, bitininkystės mokiausi Lietuvoje.
– Kukutis turbūt pasakytų: „Ką tie prancūzai supras apie mus, lietuvius? Kažkokie trenkti.“
– O ką – prancūzai normalūs? Apie bet kurios tautos atstovus galima pasakyti, kad jie trenkti, vadinasi, jie skiriasi nuo tų, kurie lygina su savimi. Šiuo požiūriu jie trenkti gerąja prasme.
Parengė Milda Augulytė
