Undinė Radzevičiūtė: „Ribos rašytojui – tai mažiausiai pageidaujamas dalykas“

Prozininkė Undinė Radzevičiūtė debiutavo 2003 m. romanu „Strekaza“. Neįprasta, su kitais lietuvių autoriais nepalyginama autorė iš karto susilaukė plataus skaitytojų rato ir kritikų liaupsių, o 2015 m. už romaną „Žuvys ir drakonai“ įvertinta Europos Sąjungos literatūros premija (2018 m. išleistas naujas, autorės peržiūrėtas romano leidimas). 

Undinė Radzevičiūtė.<br>V.Braziūno nuotr.
Undinė Radzevičiūtė.<br>V.Braziūno nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Jurga Tumasonytė („Metai“)

Mar 21, 2018, 11:02 AM, atnaujinta Mar 24, 2018, 3:33 PM

Šiais metais ji išleido penktąją knygą „Kraujas mėlynas“, kurioje su sau būdingu humoru ir leksika pasakoja apie pavojingą ir ambicingą viduramžiais už LDK sienos gyvenusią aristokratų šeimą.

– Jūsų naujausias romanasKraujas mėlynas“ prasideda nuo priešistorės – protėvių iš Kurliandijos ieškojimų pradžios. Pasakojate apie savo giminės moteris, purkštaujančias, kad „Undynei ant visko nusispjautu“ giminės istorija ir Talino rašytojų festivalio metu parke sutiktas varnas. Kai viena iš medžiuose tupinčių varnų užskrido jums ant galvos, gindama ant grindinio gulinčią jauniklę, paukščiai simboliškai priminė giminės herbą, kuriame vaizduojamos trys kuosos... Kokios kitų jūsų knygų atsiradimo priešistorės? 

– Dauguma mano knygų susijusios su vietomis, kuriose aš gyvenu. Septynerius metus gyvenau Vilniaus „China Town‘e“. Ten pradėjau rašyti knygą „Žuvys ir drakonai“ apie XVIII a. jėzuitų misionierius Kinijoje.

Mano knygos dažniausiai yra apie tai, kas man labai įdomu arba labai svarbu, todėl, galima sakyti, kad kiekviena knyga – dar viena mano vidinės biografijos dalis.

– Romano „Kraujas mėlynas“ laikas skaitytojus nukelia į XV a. Viename interviu esate minėjusi, kad pagrindinė medžiaga, kurią rinkote buvo: „Livonijos kronikos, Ordino įstatai, Baltijos kilmingųjų sąrašas, istorikų, rašiusių apie Livonijos istoriją, ir istorikų, rašiusių apie Borchų (Burgų, Borgų) šeimą, darbai, elektroniniai archyvai, bendravimas su kitais žmonėmis ieškančiais savo borchiškųjų šaknų, galiausiai išlikusios Livonijos pilys.” Paskui užsiėmėte detektyvo darbu. Kokie galbūt nepanaudoti, tačiau atradimo džiaugsmą ar nusivylimą keliantys faktai liko už jūsų knygos ribų? 

– XV a. faktų apie vieną konkrečią giminę ne tiek ir daug, todėl panaudojau viską, ką radau. Tačiau beieškodama medžiagos apie Borchus aš radau kai ką susijusio su mano vaikyste.

Kai aš dar mokiausi mokykloje, sklido kalbos, kad mūsų geografijos mokytoja buvo deklasuota ir iš jos šeimos buvo atimtas dvaras. Tarybiniais laikais kiekvieną vasarą vyresnius mokinius mėnesiui siųsdavo padirbėti darbo ir poilsio stovykloje, padėti žemdirbiams kaime, ir atvykę mes gyvendavome dvare, komunistų nacionalizuotame iš mūsų geografijos mokytojos.

Mūsų mokytoja buvo didelė, nerangi ir turėjo tik vieną chaki spalvos sarafaną, kurį kasdien dėvėjo kaip uniformą. Per pamokas ji labai mėgo vaikščioti atbula, ir kartą, jai atbulai besiartinant, aš norėdama pasirodyti ranka imitavau pliaukštelėjimą, o ji tuo metu žingtelėjo atgal ir aš pliaukštelėjau jai iš tikrųjų. Į pačią nepadoriausią vietą. 

Ir niekas manęs nenubaudė, nes visi, kam aš turėjau papasakoti, ką padariau, labai juokėsi, ir siųsdavo pas ką nors kitą, kad jis nuspręstų, ką su manimi daryti. 

Po daugiau nei 30 metų rinkdama medžiagą apie Borchus ir domėdamasi Livonijos pilimis aš radau viduramžių pilį, priklausiusią mūsų geografijos mokytojos šeimai, ir apsiverkiau.

– Viduramžiais gyvenusių žmonių mąstymo kodas turbūt smarkiai skyrėsi nuo mūsiškio – su kokiais iššūkiais susidūrėte interpretuodama surinktus faktus?

– Ne tiek mąstymo kodas, o greičiau mąstymo būdas. Jeigu šiuolaikinis žmogus nori taikos, tai reiškia, kad jis nenori karo, o viduramžių žmogus – nebūtinai. Sprendžiant iš Livonijos kronikos, kartais Ordino Magistras nori karo ir taikos beveik vienu metu. 

Arba pavyzdžiui Magistras pripažįsta, kad karas buvo neteisingas, ne „bellum justum“, o po to nubaudžia tuos, kas nedalyvavo kare, ir atima jų žemes. Loginio mąstymo viduramžiais buvo mokoma universitetuose. Ir žmogus, viduramžiais baigęs universitetą, galėdavo užimti aukštą postą: tapti vyskupu ar valdovo patarėju.

O faktus interpretuoti nėra sunku. Sunku interpretuoti tuščią periodą tarp faktų. Sakysim, perspektyvus baronas Livonijoje veda žlugusios imperijos princesę, o po metų vienas iš sutuoktinių miršta tolimoje Graikijos saloje. Norint nukeliauti iki tos salos, kelionė iš Livonijos truks vos ne pusę metų. Kas įvyko, kodėl vienas iš sutuoktinių staiga po vestuvių atsidūrė tolimoje saloje? Šioje vietoje reikalinga detektyvo fantazija.

– Pabaigoje konstatuojate, kad teta Liucina, perskaičiusi romaną, tikriausiai patenkinta neliks: „Jau daug geriau, kad visi toje knygoje vaikščiotų baltais drabužiais ir „strauso“ plunksnomis ant skrybėlių, jodinėtų ratais aplink ežerą, šoktų, dainuotų“. Jūsų romane patetikos nėra. Kodėl pagrindinį veikėją Bernhardą von der Borchą be skrupulų pavaizdavote kaip ambicingą niekšą? Kodėl nesuteikėte jam daugiau sąžinės ar gėdos jausmo? 

– Jūs žiūrite į pagrindinį veikėją šiuolaikinio žmogaus akimis. Jis buvo ne niekšas, o žmogus, turintis viziją, ir dėl tos vizijos jis galėjo padaryti bet ką, ir paaukoti bet ką. Viduramžių žmogaus akimis žiūrint jo nusikaltimai ne tokie ir dideli. 

O dėl gėdos jausmo... Tai šiuolaikinio žmogaus jausmas, o viduramžių žmogus turėjo didžiulį krikščionybės suformuotą kaltės jausmą. Ir pagrindinis herojus Bernhardas von der Borchas tą kaltės jausmą turi labai stiprų. Ir nuolat atgailauja.

– Kol ėmėtės archyvų, ką jums reiškė giminės pasakojimas, kad esate kilusi iš baronų? Ir kaip tai pasikeitė po ilgo darbo su istorine medžiaga bei įvykių rekonstravimo, paverčiant juos grožine literatūra?

– Šeimos pasakojimas apie mano prosenelių deklasaciją visada skambėjo ir labai liūdnai, ir labai juokingai. Tą visą juokingai graudžią istoriją galima perskaityti knygos „Kraujas mėlynas“ prologe. O kai ėmiausi istorinės medžiagos, mane apėmė visai kitos emocijos. Tai buvo didžiulis nustebimas ir siaubas.

– Kaip manote, ar Rytų Europa su savo specifinėmis patirtimis ir literatūrinėmis tradicijomis tebeegzistuoja?

– Nieko negaliu pasakyti apie Rytų Europos specifines patirtis ir literatūrines tradicijas, nes aš gyvenu Šiaurės Europoje. Lietuvoje.

– Kokios tradicijos ir ritualai jūsų gyvenime svarbūs? 

– Tik arbatos gėrimo. Ir nors sakoma, kad ritualai sukuria saugumo jausmą, kartu jie labai aiškiai apibrėžia žmogaus ribas. O ribos rašytojui – tai mažiausiai pageidaujamas dalykas.

– Ką tik baigėte skaityti romano „Žuvys ir drakonai“ anglišką vertimą. Ar aptikote į tą kalbą neišverčiamų sakinių? Taip pat smalsu, kaip reagavote į kitus savo kūrybos vertimus – teko daug taisyti? 

– Malonus dalykas: viską, ką parašiau, į anglų kalbą išversti buvo įmanoma.

Nemalonus dalykas: anglų kalboje yra tam tikros sakinio struktūros taisyklės, ir jų laikantis poetinis tekstas pradeda atrodyti vos ne kanceliarinis. Atsiranda visokių papildomų žodelių, artikelių, kurie sakinyje atrodo kaip kokie lingvistiniai parazitai. Jie trukdo sakinio ritmui ir užmuša sakinio grožį.

Mes daug bendravome su gerb. vertėju Romu Kinka, ir manau, kad angliškas vertimas bus labai artimas lietuviškam originalui. Manau, 98 procentais.

Vokiškojo knygos „Žuvys ir drakonai“ leidimo aš neskaičiau, nes vokiškai moku tik penkis žodžius ir tų pačių geriau neištarti garsiai.  Tokiu atveju lieka tik pasitikėti vertėju. 

O estų leidėjai mane nustebino. Knygą jie vertė tiesiai iš lietuvių kalbos, o redaktorė tą tekstą redagavo šalia pasidėjusi ir vokišką vertimą. Kad galėtų palyginti.

– Kokie jūsų įspūdžiai iš bendravimo su skaitytojais ir leidėjais užsienyje? 

– Su skaitytojais ir leidėjais – malonūs. O žurnalistai nustebino. Ypač vokiečių.

Gal net ne patys žurnalistai, o jų klausimai: ar jums neatrodo, kad Lietuva skiria per daug lėšų ginklavimuisi? Koks jūsų požiūris į Donaldo Trumpo atėjimą į valdžią? Kokias emocijas jums kelia devyniasdešimtieji metai? Ką galėtumėte patarti Angelai Merkel?

Ne, tas paskutinis klausimas buvo skirtas ne man, o kitai rašytojai.

Tiesą sakant, aš esu apolitiška, – sakau aš vokiečių žurnalistams. – Kiekviena politika yra laikinas dalykas, o kūrėjas ieško amžinųjų, fundamentaliųjų dalykų ir nori apie juos kalbėti. Kūrėjui nieko nėra pavojingiau, kaip tapti valstybės ar politinės jėgos įrankiu.

Negaliu nepaklausti, – sako man vienas vokiečių žurnalistas dirbantis Šveicarijoje, – O jūs nesiruošiate rašyti knygos apie žydus?

Galite spėti iš trijų kartų ką aš jam atsakiau.

– Ar jums priimtinas terminas „moteriška literatūra“, kodėl?

– Negalėčiau į tai atsakyti, nes mane domina išimtinai vyrai. Plačiąja to žodžio prasme. Kaip vyrai, kaip rašytojai ir kaip personažai. Knygoje „Kraujas mėlynas“ iš 50 herojų 45 yra vyrai, 2 yra miestai, viena – šalis ir tik dvi moterys. Ir tos pačios – princesės.

– Esate minėjusi, kad humoras yra vienas pagrindinių jūsų ginklų. Kada paskutinį kartą teko jį išsitraukti?   

– Kai abi tetos, kurioms buvo skirta knyga „Kraujas mėlynas“, kategoriškai atsisakė atvykti į mano penkiasdešimties metų jubiliejų.

* * *

Kovo mėnesio „Metų“ žurnalo anonsas

Trečiasis literatūros žurnalo „Metai“ numeris jau pasiekė įprastines prekybos vietas ir tikisi skaitytojų dėmesio, juolab kad įdomių publikacijų nestokoja. „Metų“ vedamajame straipsnyje „Per mirksnį akies“ rašytojas Romas Gudaitis apmąsto pastarojo šimtmečio lietuvių literatūros istorijos vingius, pateikdamas savąją pasakojimo versiją. 

Šiuolaikinei lietuvių poezijai šiame kovo numeryje atstovauja Agnė Žagrakalytė, Romas Daugirdas ir Dominykas Norkūnas, o prozą publikuoja autoriai Kazys Saja, Gintaras Bleizgys ir Vidas Morkūnas. 

Tarp „Metų“ verstinės kūrybos – moldavų poetės Vikos Čembarcevos eilėraščių ciklo „Bevėtrio sezono laiškai“ fragmentai (iš rusų k. vertė Dainius Sobeckis) ir amerikiečių rašytojo Johno Fantes romano „Kelias į Los Andželą“ ištrauka (iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas). 

Šiemet minimos Vinco Mykolaičio-Putino 125-osios gimimo metinės. Ta proga publikuojamas literatūrologo Eugenijaus Žmuidos straipsnis „Rūpintojėlio protestantizmas“, kuriame gvildenami klasiko kūrybos tekstai ir kontekstai. Į tradicinės „Šimtmečio anketos“ klausimus įdomiai atsako skirtingų kartų rašytojai – eseistė Dalia Staponkutė, poetas Donatas Petrošius ir literatūrologė Elžbieta Banytė. 

„Mūsų publikacijos“ skiltyje – lenkų poeto Adamo Zagajewskio esė „Apie mėginimus uždaryti atvirą visuomenę“ (iš lenkų k. vertė Kazys Uscila), skirta nūdienos Lenkijos aktualijoms. Kai kurios kūrėjo įžvalgos, tikėtina, tiktų ne tik kaimyninės, bet ir mūsų šalies politinio gyvenimo procesams apibūdinti. 

„Metų“ rubrikos „Apie kūrybą ir save“ viešnia – rašytoja Undinė Radzevičiūtė, interviu su ja parengė Jurga Tumasonytė.  Šimtmečio istorijos mozaika šiame numeryje dėliojama publikacijoje pavadinimu „Vilniaus kelrodis“. Tai – Paulio Monthy slapyvardžiu pasirašinėjusių dviejų vokiečių literatų draugų (P. Fechterio ir M. Jacobso) užrašai apie 1918 m. Vilniaus kasdienybę (iš vokiečių k. vertė Aida Ivinskis). 

Tad nenuostabu, kad kovo mėnesio numerį nuspręsta iliustruoti poeto ir fotografo Juliaus Kelero darytomis Vilniaus šaligatvių nuotraukomis. „Recenzijų“ skyriuje apžvelgiamos trys naujos knygos: Viktorija Daujotytė apmąsto Valentino Sventicko sudarytą knygą „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“, Renata Šerelytė analizuoja Daivos Čepauskaitės pjesių rinkinį „Aš tave užmiršau“, o Vaiva Markevičiūtė rašo apie Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštį“ (sudarytojas ir vertėjas iš jidiš k. – Mindaugas Kvietkauskas).

„Metų“ redakcijos informacija

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.