Visai neseniai aš gavau dovanų knygos skulptūrą. Graži tokia buvo skulptūra.
Tikriausias puslapių lankstymo ir karpymo meno pavyzdys. Kai tą knygą atverčiau, puslapiai tarp viršelių išsiskleidė lyg rožė, suformuodami tai, ką mes įpratę vadinti širdimi.
Tiksliai nežinau, kodėl, bet gal todėl, kad vaikystėje vienu metu norėjau būti chirurgas, puoliau aiškintis, iš ko ta širdis sudaryta. Atlanksčiau visus puslapius. Palyginau delnu. Paties pirmojo puslapio pačiame viršuje perskaičiau žodžius „aš vardu Izmaelis“ ir išsyk viską supratau, nors puslapiai buvo skylėti ir apglamžyti kaip vaikiški snaigių karpiniai.
Taip, jūs visiškai teisūs, tai būta H.Melville’io „Mobio Diko“, Pasaulinės literatūros bibliotekoje išleisto ir perskaityto maždaug tada, kai jau svajojau būti ne chirurgas, o jūreivis.
Dabar guli tas banginis prieš mane kaip priekaištas. Išverstais viduriais. Nugalėtas. Netinkamas nei grožėtis, nei skaityti, nei lankstymo būdu grąžinti į pirmapradį širdies pavidalą, nei, tiesą sakant, į jį kaip pranašui Jonai visam sulįsti, tik lūpas palikti. Nors sudarius tam tikras palankiai drėgnas sąlygas ant to banginio užaugtų visai padorus pelėsinis grybas.
Juk dabar populiaru ant knygų auginti grybus: girtis mugėje nusipirktu kalnu leidinių, rengti knygų atsikratymo akcijas, pirkti kuo storesnius romanus kaip interjero detales, iš knygų statyti akropolius. Ir skatinti, skatinti, skatinti. Dažniausiai ne skaityti, o pirkti.
Sykį net skaičiau, kad prie skaitančiųjų knygas merginos limpa kaip bitės prie medaus. Knyga vietoj viagros skamba gerai, bet ką apie minėtą paskatinimą turėtų manyti tradicinės orientacijos dailiosios lyties atstovės?
Atsimenu, mes, keli skaitantys bendraklasiai, vieną savo bičiulį irgi paskatinome skaityti. „Mobį Diką“ jis skaitė metus, o tada į klausimą, kaip tau „Mobis Dikas“, atsakė: „Kas tas Mobis Dikas?“ Mat jis nesugebėjo įsiminti daugiau nei nulio personažų vardų. Bet tai jam nesutrukdė tapti puikiu automobilių mechaniku, kuris labai daug skaito. Tiesa, apie riebokšlius ir traukes.
Dabar džiaugiuosi, kad mes jo nepaskatinome eilėraščių rašyti.
D.Kajokas puikioje esė „Apie poetų ložę“ rašė, kad talentingiausi eiliakūriai lyg masonai priklauso poetų ložei ir kiekvienas narys žino, kas dar jai priklauso, nors tikrame gyvenime nebūtinai yra susitikę. Akivaizdu, kad eilių apie riebokšlius autorius vargu ar būtų patekęs į tą ložę. Kaip, beje, nepateko ir į skaitytojų ložę.
Tokia, be abejo, irgi egzistuoja. Priklausymas jai suteikia gyvenimui atspalvių. Nieko daugiau. Tik tiek. Net tiek.
Štai sykį eidamas į banką įstrigau stikliniame durų cilindre. Iš vidaus pro stiklą į mane žvelgė kostiumuotas vyras. „Dėl Dievo meilės, Montezorai!“ – sušukau. „Taip, – atsakė jis, – dėl Dievo meilės!“
Stiklinės durys, skirtingai nei knygose, netrukus pajudėjo. Šypsodamiesi prasilenkėme ir daugiau niekada gyvenime nesusitikome. Bankininko vardas, aišku, greičiau jau buvo Izmaelis nei Montezoras, bet mes abu žinojome, kad tokiu pašnekesiu baigiasi E.A.Poe apsakymas „Amontiljado statinaitė“, kuriame Montezoras sienoje užmūrija girtą Fortunatą.
Arba štai vieną pavasarį atsirėmiau į Žaliojo tilto skulptūros postamentą ir pažvelgęs į žalią vandenį kažkodėl garsiai ištariau: „Mes sustojam prie upės...“ „O upėje pilna gyvybės“, – A.Marčėno eilėraščio eilutę netikėtai pabaigė pro šalį einanti mergina. Atsigręžęs spėjau pamatyti tik jos šypsenos šešėlį, bet jis man amžiams liko kaip antspaudas, kaip parašas, kaip ritualas, įšventinantis į skaitytojų ložės narius.
Taigi skaitykite knygas. Kodėl tai verta daryti, nėra reikalo haiškinti, nes kiekvienas haiškinimas veda į haklavietę. Galite pradėti net ne nuo H.Melville’io, o nuo J.Cortazaro. Jei būsite kantrūs, ne tik suprasite, kam čia tos h raidės, bet ir praversite duris į skaitytojų ložę.
