Kūrėjas turi teisę į savo kūrinį, tačiau neturi galios keisti realybės. Skaitytojas, kaltindamas romanistą, kad šis iškreipia realybę, nesupranta, kad tai ne rašytojas, o jis pats, nesuvokdamas prarajos tarp fikcijos ir tikrovės, pasiklysta.
Nežinau, kodėl, bet man atrodo, kad dažnai taip nutinka, kai skaitytojui tiesiog stinga nuovokos pasakyti, kad knyga jam nepatiko. Vietoje to, bandoma kurti sudėtingas teorijas apie tai, ką rašytojas daro blogai.
Nenoriu pasakyti, kad rašytojai apskritai nepriima klaidingų sprendimų ar kad grožinės literatūros negalima kritikuoti. Tik kaip suprantama ta literatūros kritika – ar kaip tam tikras galutinis pareiškimas, ar kaip kvietimas diskusijai ir pasidalinimas požiūriais?
Kai sakau, kad romanas yra iliuzija, tai daugiau turiu omenyje jo turinį, pasakojamą istoriją, o ne pačią knygą ar būdą, kaip ji parašyta. Šiuo požiūriu rašytojas yra iliuzionistas, naudojantis įvairias technikas, kurios daugiau ar mažiau verčia mus tikėti triuku.
Štai Sauliaus Spurgos romanas, kuriame penki skirtingi pasakotojai kuria daugiau mažiau vientisą paskutinio Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio vaizdinį. Rašytojas naudoja pasakojimo kūrimo techniką, kuomet veikėjai tuo pačiu yra ir pasakotojai, taigi vienu šūviu nušaunami du zuikiai – atskleidžiami ir karaliaus, ir su juo susijusių asmenų personažai.
Matome karalių tokį, kokį jį mato jo asmeninis virėjas, dailininkas, turtingas kunigaikštis ir jo žmona bei Rusijos imperijos ambasadorius. Šie veikėjai pasižymi tuo, kad gali atskleisti visai skirtingą santykį su karaliumi, taigi ir visai skirtingą požiūrį į jį.
Rašytojas leidžia mums manyti, kad romanas yra apie karalių, kai išties mes sužinome daug ne vien apie karalių, bet ir apie šiuos jo aplinkos žmones. Žmones, kurie toli gražu nėra objektyvūs, pasižymi skirtingais asmenybės bruožais, polinkiais, keistenybėmis.
Galbūt kažkurio vieno iš šių penkių personažų žvilgsnis vis tik yra svarbesnis? Verčiant puslapius paaiškėja, kad daugiausia dėmesio skiriama Rusijos ambasadoriui Jakobui Zyversui. Kaip gi taip gali būti? Ar nenusidėjo rašytojas suteikdamas daugiausiai vietos pasisakyti žmogui, atstovaujančiam Rusijos interesus?
Maža to, šis veikėjas turi tiek puikybės, kiek neturi visi kiti kartu sudėjus („Aš gražus, aš žaismingas, šokinėju iki žvaigždžių. Mano protas – pulsuojantis brangakmenis, tūkstančio karatų stebuklas, aštrus kaip žaizda, jautrus kaip durklas...“, p. 191)!
Nežinau, ką rašytojas turėjo omenyje žaizdą pavadindamas aštria, o durklą jautriu, bet iškalbos Jakobui Zyversui nepašykštėjo, šis laido liežuvį rašydamas dienoraštį kaip tik jam norisi. O gal mums derėtų labiau įsiklausyti į tai, ką turi pasakyti vienintelė moteris šioje kompanijoje – Izabelė.
Jos protas bent jau neaptemdytas vyriškos tuščiagarbystės ir pūtimosi dėl savo galios. Ji turėjo unikalių galimybių matyti karalių jo asmeninėje erdvėje, kalbėtis laisvai ir nevaržomai šalia esančiųjų žvilgsnių. Ir tikrai, neretai ji pati tarsi stebi karalių iš šalies, fiksuoja jo savybes ir polinkius, tačiau tuo pačiu netgi ima sau prikišti dėl savo moteriškumo: „Dabar jis savo skaidrų žvilgsnį buvo nukreipęs į laikrodžius. Nuoširdus jo susidomėjimas išmoningais žaislais buvo graudžiai vaikiškas, bet kartu, visiškai svetimas ir nesuprantamas moteriškam protui, savaip pabrėžė jo vyrišką intelektą“ (p. 59–60).
Vis aiškiau galima pastebėti jos troškimą mylėti ir būti mylimai, kovoti, kad neliktų valstybės, politikos reikalų šešėlyje („Bet jo siela priklauso man, tik man, tariau sau, ir mane užplūdo palaimos banga. Atleidau Konstitucijai jos kaltę“, p.72), taip pat poreikį jusliniams malonumams („... meilė nešė mane į viršų it sidabrinė banga, ir taip keista, podraug graudu ir malonu, buvo ištirpti tos bangos pursluose ir suvokti, kad jokia tavęs pačios dalelė tau nebepriklauso, nei rankos, nei kojos, nei širdis...“, p. 116).
Taigi negalime visiškai pasitikėti nei vienu, nei antru personažu, tą patį būtų galima pasakyti ir apie kitus: kalbėdami apie karalių, jie galbūt netgi daugiau pasako apie save, nesvarbu, ar reikšdami jam pagarbą, susižavėjimą ar priešiškumą, ar su juo tapatindamiesi, o gal trokšdami pajungti savo interesams.
Visa tai neretai tampa komiška, ypač trečioje dalyje, kuomet pasaulį matome dėl medžioklės pamišusio ir netgi ne iliuzijas, o haliucinacijas matančio kunigaikščio Karolio akimis.
Kitas rašytojo įrankis yra istorinės medžiagos panaudojimas išryškinant personažų vidines dramas. Tad, nors galime sakyti, kad tai istorinis romanas, žodis „romanas“ čia svarbesnis.
XVIII a. pab. Abiejų Tautų Respublikos situacija ir jos valdovo drama. Silpna, neužtikrinta padėtis tarp akiplėšiškų kaimynių Rusijos, Prūsijos ir Austrijos. Stanislovo Augusto Poniatovskio vykdomos modernios reformos ir pasidavimas spaudimui atsisakyti jų ir galiausiai paties sosto.
Saulius Spurga romaną pradeda nuo augančio nepasitikėjimo karaliumi, ne visi didikai linkę pritarti karaliaus ateities vizijai, ne visi supranta jo išlaidavimą, naivumą, nepraktiškumą. Įtampa kyla, tačiau ne tiek dėl to, kad artėja antrasis ir trečiasis ATR padalijimai, juk skaitytojai šią liūdną pabaigą žino, įtampa kyla daugiau dėl to, kad karalius atrodo atsiribojęs ir jaučiasi negalintis nieko pakeisti.
Rašytojui šiuo atveju rūpi, kad skaitytojas įsijaustų ne tiek į politinę situaciją ar istorijos dramą, kiek į karaliaus ir kitų personažų nuojautą, emocijas. Rodos, kiekvienas personažas vis iš naujo išgyvena tą pačią dramą – jie pasijaučia įsprausti į savo troškimų ir negalėjimo jų patenkinti kampą. Istoriniai-politiniai įvykiai lieka fone, tačiau nuolat išryškina Izabelės, Karolio, Jakobo ir Marčelo išgyvenimus.
Beje, pirmoji (trumpiausia) romano dalis lieka malonia išimtimi ir išryškina visų šių personažų komiškumą – virėjas Kacperas labiau pergyvena dėl šunų, o ne dėl žmonių, tad galima daryti prielaidą, kad lieka atsparus karalystės dramoms: „Kai stypinau koridoriumi link išėjimo, prie manęs atkuduliavo mažas baltas gumuliukas. Pažinau Kiopeką, mylimą karaliaus šunėką. Jis žvelgė į mane blizgančiomis draugiškomis akimis.“ (p. 40).
Taigi Saulius Spurga naudodamas dvi technikas – skirtingų pasakotojų ir charakterių išryškinimo panaudojant istorinę medžiagą – sukuria iliuziją, kad tai istorinis romanas apie Stanislovą Augustą Poniatovskį. Kaip ir kiekvienas pakankamai gudrus iliuzionistas, jis supranta ir tai, kad visame tame prireiks žiupsnelio komedijos, juk visų pirma tai pramoga, o geriausiu atveju skaitytojas, dar nežinantis ar užmiršęs apie šį Lietuvos istorijos tarpsnį nuspręs rimčiau pasidomėti, kas gi ten vyko, ir, jei norėtume iš skaitytojo dar daugiau, jis netgi įžvelgs paraleles su dabartine „Rusijos problema“: „Lyg pasėjus slibino dantis dygo vyrai, neišsemiamą jų daugybę atrijo padūmavusi stepių gerklė [...] Imperatorė įsakė jiems žygiuoti į tolimą nežinomą šalį, jie ir žygiavo, laikydami tai savaime suprantamu dalyku, žygiavo nei nustebę, nei susirūpinę, nei abejodami...“ (p. 393).
Psichologijoje iliuzijos suprantamos kaip turinčios neigiamą reikšmę, tai mąstymo ypatybė, klaidinanti žmogų ir trukdanti jam būti laimingesniam, tai suvokimas realiai neegzistuojančių dalykų. Tuo pačiu įvairiose meno šakose tas pats žmogaus „gebėjimas“ apsigauti, juslių ir mąstymo polinkis suklysti panaudojamas ir pramoginiams, ir sąmoningumo ugdymo tikslams.
Be abejo, meilės fronte ne tiek daug ir pasikeitė nuo XVIII a. pab. iki XXI a. pr. Apgaudinėtume save, jei sakytume, kad įsimylėję netampame akli savo mylimųjų neigiamiems bruožams, ar kad dauguma nesame nukentėję nuo psichologinio ar fizinio smurto artimuose santykiuose.
Taigi ir šio romano personažuose galime atpažinti panašias iliuzijas, kurioms buvome pasidavę ir patys, nors to ieškoti savyje gal ir nekyla minčių. Vieni iš mūsų, kaip Stanislovas Augustas Poniatovskis, vis mena savo pirmąją meilę, kiti, kaip Jakobas Zyversas, įsimyli vis iš naujo, ir aklai tiki, kad naujas, dabartinis mylimasis yra tikrasis ir vienintelis.
