Pirmyn į praeitį: Sigitas Geda vieną Vilniaus mikrorajoną vadino Jabaniškėmis

Šiais metais minime šviesaus atminimo rašytojo Sigito Gedos (1943–2008) 75-metį. Kūrėjo gimtadienis – vasario 4-ąją. Tai buvo ne tik vienas geriausių lietuvių poetų, bet ir nuostabus pašnekovas, niekada neieškodavęs žodžio kišenėje. Atviras. Įtaigus. Ironiškas. Šmaikštus.

S.Geda keliolika metų gyveno Justiniškėse.<br>Archyvo nuotr.
S.Geda keliolika metų gyveno Justiniškėse.<br>Archyvo nuotr.
S.Geda keliolika metų gyveno Justiniškėse.<br>R.Jurgaičio nuotr.
S.Geda keliolika metų gyveno Justiniškėse.<br>R.Jurgaičio nuotr.
S.Geda keliolika metų gyveno Justiniškėse.<br>T.Bauro nuotr.
S.Geda keliolika metų gyveno Justiniškėse.<br>T.Bauro nuotr.
S.Geda keliolika metų gyveno Justiniškėse.<br>M.Vizbelio nuotr.
S.Geda keliolika metų gyveno Justiniškėse.<br>M.Vizbelio nuotr.
S.Geda keliolika metų gyveno Justiniškėse.<br>R.Jurgaičio nuotr.
S.Geda keliolika metų gyveno Justiniškėse.<br>R.Jurgaičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Apr 30, 2018, 9:29 PM, atnaujinta May 5, 2018, 2:47 PM

2003 metais pasirodė S.Gedos eilėraščių knyga keistoku pavadinimu „Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis“ (leidykla „Presvika“). Tuomet susitikau su S.Geda išsiaiškinti ne tik tai, kas gi tos Jabaniškės. Štai anuometinis pokalbis.

 * * *

– Ar bandėte suskaičiuoti, kelinta tai jūsų knyga?

– Kartais bandau. Jeigu prisimintume ir tas knygas, kurias aš išverčiau ar sudariau, tai jų susidarytų devynios galybės. Bet pastaruoju metu mane labiausiai kamuoja baimė, kad taip ir numirsiu nieko neparašęs.

Mat senatvė susijusi su nemiga, o visa poezija – su viena ar dviem gerom, įsimintinom, gal tobulom eilutėm. Jeigu turi tą eilutę, gali ramiai miegoti. Kita vertus, būk parašęs kad ir šimtą knygų, vis tiek būsi niekas, jeigu tos eilutės nebus.

– Ką reiškia knygos pavadinimas?

– Aštuoniolika metų aš pragyvenau Justiniškėse. Kai man reikėjo iš ten išsikraustyti, aš verkiau, spardžiausi, spygavau, kad manęs neliestų, kad aš čia noriu numirti.

Vėliau, kai persikraustėme į Antakalnį ir man reikėjo išvykti į Ameriką, pajutau didžiulį norą su kažkuo atsisveikinti. Su kuo atsisveikinti? Su Justiniškėmis, kur mane dulkino aštuoniolika metų... Dulkės – labai gražus lietuviškas žodis.

Tada pagalvojau, koks aš rašytojas, jeigu negaliu parašyti knygos apie tokį ilgą ir svarbų savo gyvenimo periodą. Tas „Atsisveikinimas...“ susijęs su išsikraustymu – išsikraustymu iš proto, iš pasaulio, iš vienos vietos į kitą.

– Kodėl Justiniškės virto Jabaniškėmis?

– Dar knygoje „Skrynelė dvasioms pagauti“ esu rašęs apie tokią keistą jabanų tautą.  Tai – šūdo žmonių tauta.  Justiniškėse tokių žmonių prisižiūrėjau į valias.

Tai buvo žmonės, kuriuos aš mylėjau. Šiaip ar taip, rašytojas privalo mylėti visus – ir patinkančius, ir nepatinkančius – žmones.  Tai buvo be galo simpatiški žmonės iš, kaip sakoma, padugnių.  Jų kuitimasis šiukšlėse man buvo didžiulė poezija.

– Bet „Atsisveikinimą...“ siūlote skaityti „kaip vieno pavasario knygą“?

– Poezija, o ypač lietuvių, stipriai susijusi su pavasariu. Neretai net pagalvoju, kad mūsų pasąmonę ir sąmonę išties labai veikia klimatas.

Juk pavasarį ir prasideda tikrasis seksas, tikroji erotika, ar ne? Įvairiausi gyviai – vabalai, paukčiai – krušasi, duodasi. Net dangus skamba, ežerai ūžia. Juk tai irgi poezija.

Tiesa, dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, kalbėdamas apie mano eilėraštį „Slankos netoli nuo Zujūnų“, pasakė, kad jeigu taip, kaip jame elgiasi putpelės ar kurapkos, gamtoje elgtųsi žmonės, tai būtų vadinama pornografija, o seksas tarp gyvuliukų ar paukščių vyksta visur ir visada ir yra įdomus, erotiškas, turintis daug intrigos.

– Gyvenimo Justiniškėse laikotarpis, regis, jums buvo be galo svarbus?

– Man patiko, kad tame mikrorajone buvo gana didelis laisvos gamtos kampas su tvenkiniais, dvaru. Aš ten ilgai vaikščiodavau, stovėdavau, mačiau visus metų laikus, begalę tokių detalių, iš kurių ir susideda literatūra, jeigu, žinoma, ją spėji pagriebti už uodegos.

Tarkim, kartą vaikštinėdamas pamačiau vaiką, pjaunantį pušį. Aš jį aprėkiau, o jis išsigandęs man paaiškino, kad tėvas liepė ožkoms pašaro atnešti. Aš nustebau, nes juk ožkos pušų neėda. Taip pat pagalvojau, kad vaikas gal ir nekaltas – gal tiesiog girtam tėvui protas pasimaišė.

Per aštuoniolika metų tokių dalykų, iš kurių galima padaryti literatūrą, susikaupė išties daug. Man tai svarbu, nes aš nemėgstu fiktyvios literatūros, man atrodo, kad ji turi būti išgyventa, turi susidėti iš patirtų detalių.

– Vadinasi, poeto kūrybai labai daug reiškia ir jo gyvenamoji vieta?

– Vilniuje aš esu gyvenęs daugelyje vietų. Man svarbios tos, kurias iki šiol sapnuoju. Tarkim, iki šiol sapnuoju kažkokius uždarus kambarius, kuriuos aš linkęs sieti su gyvenimu Vokiečių gatvėje.

Labai ilgai sapnavau ir vandenį. Mat aš užaugau prie ežero. Paskutiniame sapne plaukiau tuo ežeru, bet buvo baisiai šaltas vanduo. Nuo tada jo nesapnuoju.

Vieta svarbi tada, kai pradedi ją sapnuoti.  Yra daug vietų, kurių aš nesapnuoju.  Vadinasi, jos mano sąmonei, pasąmonei ir galbūt kūrybai nieko nereiškia. ˙

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.