Jo knygos sulaukė daugybės tiražų, išverstos į daugiau nei 30 kalbų: „Atminties jūra“ – 74 leidimai 6 kalbomis, „Dievo kalnas“ – 86 leidimai 12 kalbų, „Ne čia, ne dabar“ – 76 leidimai 4 kalbomis.
Erri de Lucos kūryba apdovanota įvairiomis literatūrinėmis premijomis. Jis aktyvus visuomenės veikėjas, ypač pagarsėjęs gamtosaugine veikla, iki šiol nuolat bendradarbiauja laikraščiuose ir žurnaluose. Yra pasižymėjęs ir kaip scenaristas ir aktorius, be to, yra aistringas alpinistas.
Mažasis romanas „Drugelio svoris“, kurį lietuviškai išleido „Homo liber“, užsienyje yra itin populiarus, jis sulaukė net 18 tiražų. Romano išleidimo lietuvių kalba proga Erri de Luca sutiko pasidalinti mintimis su lietuvių skaitytojais.
V.Gužauskis: Jūsų mažasis romanas „Drugelio svoris“ yra ir filosofiškas, ir poetiškas, prisodrintas reikšmių, specifiškas kalnų tematika, mįslingas lygumų gyventojams.
Jame pasakojama istorija apie žmogaus ir gyvūno dvikovą. Nenuostabu, kad kai kas jį lygina su Ernesto Hemingway šedevru „Senis ir jūra“. Dėl šių aplinkybių mano interviu ne visai tradicinis – tai greičiau ne klausimai, o glaustos jūsų kūrinio interpretacijos, į kurias ir norėtųsi jūsų, kaip autoriaus, reakcijos, komentarų, paaiškinimų.
Mums, lygumų gyventojams, kalnai atrodo arčiau dangaus, paslaptingi, apgaubti legendomis ir pasakojimais. Įdomu viskas, kas vyksta ten, žemės aukštybėse, išnyrančiose virš debesų.
Jūsų tekstas pilnas paslaptingos kalnų nuotaikos. Tačiau kūrinio nuotaika nei romantiška, nei estetiškai angažuota, ji perteikia kalnų ramybės ir tvyrančios grėsmės dvasią. Erelis, grobiantis gemzių jauniklius, medžiotojas, vietoje išskrodžiantis nukautą gemzę – tai kovos dėl būvio įstatymu besivadovaujančių kalnų gyventojų kasdiena.
Kalnuose stipresnis įveikia silpnesnį, ten nėra gailesčio, veikia kiti nei žmonių siekiami įgyvendinti humaniškieji bendrabūvio principai. Jūsų romane kaip lygiaverčiai vaizduojami du pasauliai: kalnų gyventojų – gemzių – ir tų, kurie lygumose. Du valdovai – kalnų gemzių karalius ir medžiotojas iš kalnų papėdės – traktuojami kaip du lygiaverčiai kovotojai.
Tai yra jūsų kūrinio pasakotojo kaip objektyvaus stebėtojo paradigma, bet autorinė intencija veda skaitytoją į daug gilesnes filosofines įžvalgas. Joms skaitytojas ruošiamas nuo pat kūrinio pradžios – vis stiprėjanti įtampa prieš lemiamą dviejų jėgų kovą.
Jeigu pasakyčiau, kad tos dvikovos baigčiai jūs numatėte dramą, turėdamas omenyje ekologinius motyvus, turbūt pasakyčiau tik dalį tiesos. Tos dvikovos baigtyje galima įžvelgti apibendrintą dviejų nesuderinamų galių ėjimą į neišvengiamą sandūrą, kurioje negali būti laimėtojo. Ar tai neprimena ir žmonių istorinės raidos, kai kylanti agresija ir katastrofos nuojauta darosi vis labiau jaučiama?
E.de Luca: Aš irgi iš pradžių galvojau, kad rašau „Senio ir jūros“ variaciją kalnuose, bet žvejys Santjago yra paprastas ir nekaltas žmogus, na, o medžiotojas priklauso nusikaltėlių kategorijai. Mano istorijoje pasakojama apie teritorijų užkariavimą, viršenybės įtvirtinimą, o jūra yra laisva nuo šių pretenzijų.
Šioje knygoje aprašomas dviejų gyvų būtybių – žmogaus ir gyvūno – paskutinis gyvenimo etapas. Abu jie mirtį pasitinka skirtingai. Gyvūnas žino, kada išmuša jo valanda, ir natūraliai pasitinka pabaigą, su slėpiningu dėkingumu už tai, kad gyveno. Žmogus, netgi suprasdamas, kad priartėjo prie pabaigos, viliasi, jog dar jo laikas nepasibaigė, nenori susitaikyti su jam skirtu terminu.
Yra tokia žydų istorija apie senolį, gyvenantį kalnų namelyje. Žiemą baigiasi jo malkų atsargos ir jis turi eiti į mišką prisipjauti naujų. Jis pavargęs, išsekęs ir negali išlaikyti pliauskų krepšio. Tada jis kreipiasi į dangų ir prašo mirties angelo ateiti ir išlaisvinti jį. Nusileidžia kviestasis angelas ir klausia, ko jis nori, dėl ko jį pašaukė. Tuomet senolis apsigalvoja ir prašo angelo, ar jis negalėtų padėti jam pargabenti malkų. Taigi net mirties akivaizdoje žmogus linkęs atidėti savo gyvenimo pabaigą.
Kalnai yra žiauri vieta, ne žaidimų aikštelė. Ten galioja paprastos taisyklės norintiems išgyventi. Yra žinoma patarlė, kad jei norite pažinti savo partnerį, eikite su juo į kalnus. Ten negali meluoti, nes tiesa kaip mat paaiškėja.
Netikrų naujienų eroje kalnai yra atskira teritorija. Ekstremaliomis sąlygomis atsiskleidžia ne tik geriausios, bet ir blogiausios žmogaus savybės. Svarbu ne tik stiprybė, bet ir gebėjimas prisitaikyti. Kalnų erelis nekrauna lizdo ant kalno viršūnės, nes jam prireiktų didžiulių pastangų užnešti grobį į kalną. Erelis jaukiai įsitaiso tarp uolų, esančių tame pačiame lygyje ar žemiau jo medžioklės plotų.
Žmogus supranta, kad jis yra įsibrovėlis aukštų kalnų gyvūnų karalystėje. Išmoksta sėlinti kaip vagis, kad gyvūnai, kurių pojūčiai labiau išsivystę nei mūsų, nepajustų jo buvimo. Suvokdamas, kad fiziškai negali prilygti gyvūnui, žmogus ugdo savo sumanumą prisitaikyti prie aplinkos. Mieste pojūčiai ne tokie svarbūs išlikimui, čia gebėjimai matuojami pinigais ir perkamąja galia – kitokia ir rafinuotesne kova už valdžią.
Nemanau, kad kalnų pasakojimas yra žmogaus rūšies gyvenimo žemėje metafora. Žmonijos istorija yra daugiau brolžudiška nei natūrali istorija. Mes visi esame Kaino palikuonys. Kalnai viešpatauja ir dominuoja virš mūsų galvų, juose matau žmogaus nebūtį arba tik nykstančius jo pėdsakus.
Kalnuose matau, koks pasaulis buvo be mūsų ir kaip tęsis jo būtis mums išnykus. Kalnuose geriau matyti žvaigždės – begalinė dykra, kurioje esame tik dulkių dalelės. Kalnuose aš patiriu savo menkumą, nereikšmingumą ir pasijuntu tarsi nekviestas, trumpam atklydęs svečias.
V.Gužauskis: Be galo įdomi dar vieno „personažo“ – drugelio – linija. Ji tokia efemeriška, koks lengvas yra pats drugelis. Simbolinė drugelio, pasirodančio lemtingais momentais, prasmė užkoduota kūrinio pavadinime „Drugelio svoris“ ir ji yra esminė.
Drugelis, tarsi gamtos apvaizda, plazdendamas vis nutupia ant gemzių karaliaus rago. Galiausiai gemzių karaliaus nugalėtojas parklumpa prislėgtas drugelio svorio. Ar teisinga būtų manyti, kad drugelis įkūnija visur esančią gamtos dvasią, o kartu jis yra ir teisėjas, lemiantis gamtos pusiausvyrą ir baigtį, kuri moraliniu požiūriu yra teisinga?
E.de Luca: Drugelis su savo svoriu nėra tas paskutinis lašas, kuris ir akmenį pratašo, bet paskutinis lašas, pripildantis indą. Jis sveria tiek pat, kiek sveria paskutinė minutė, paskutinė sekundė, tai pasibaigusio gyvenimo laiko svoris. Ant kiekvieno žmogaus peties jo dienų pabaigoje nutupia drugelis.
V.Gužauskis: Itališkai moku tik keletą mandagumo frazių, tad negaliu įvertinti originalo teksto grožio, bet ir vertimą skaitydamas jaučiau, kad tai nepaprastai subtilios kalbinės sandaros kūrinys. Keliu hipotezę, kad kaip neįmanoma idealiai perteikti poetinio kūrinio kita kalba, taip ir šis jūsų kūrinys itin kietas riešutėlis vertėjams. Tai ir komplimentas jaunai vertėjai Eglei Kupšytei, kuri išdrįso imtis tokio sudėtingo teksto. Jūsų kūryba išversta į daugelį kalbų. Ar patyrusių vertėjų į kitas kalbas negąsdino neišverčiamumo problema?
E.de Luca: „Drugelio svoris“ buvo išverstas į daugybę kitų kalbų. Vertimai – tai laimingi dviejų kalbų susitikimai, o vertėjas yra krovinio vežėjas. Kartais veždamas kažką pameta, o kartais netgi papildo. Aš ir pats verčiu, bet tai ne mano profesija, mane tiesiog žavi šis užsiėmimas.
Mokausi kalbų, kad galėčiau skaityti originalo kalba savo mėgstamus rašytojus ir poetus. Matydamas jūsų susidomėjimą mano papasakota istorija, suprantu, kad vertėjas nutiesė tiesų tiltą tarp mūsų kalbų.
V.Gužauskis: „Naudodamasis proga norėčiau paklausti ir apie tai, kas nėra tiesiogiai susiję su jūsų grožine kūryba. Skaitome spaudoje apie jūsų visuomeninę veiklą, apie jūsų protestą dėl Liono-Turino greitojo traukinio linijos tiesimo. Žinome jūsų požiūrį į emigrantų problemą.
Jūsų poezijos rinkinys „Bilietas į vieną pusę“ (angl. One-Way Ticket; it. Solo andata) sklidinas pabėgėlių iš Libijos tragedijos supratimo ir užuojautos. Jūs už tiltus, o ne už sienas.
Manau, kad ši jūsų veikla skleidžia supratimą apie svarbius pasaulio klausimus ir tikiu, kad yra puikus indėlis sprendžiant problemas. Tačiau pasaulis keičiasi, kai kurios senos pranašystės iš dalies pildosi, o naujos kuriamos tiesiog mūsų akyse. Ar manote, kad per pastaruosius kelerius metus reikšmingi demografiniai pokyčiai ir vietiniai konfliktai nekelia grėsmės Europai ir jos tradicinei tvarkai?
E.de Luca: Esu įsitikinęs, kad migracijos reiškinys Europoje pasižymi nedideliais skaičiais, bet visuomenei pristatomas kaip masinis. Spėju, kad isterija keliama politiniais tikslais. Esu skaitęs šventų istorijų, kur protagonistas aiškina savo pasekėjams, kad jis pavers juos žmonių žvejais. Tai metafora, tapusi mūsų laikų pranašyste: Viduržemio jūroje žvejojami vyrų, moterų, vaikų, gyvų ir mirusių, kūnai. Pasiekėme nulinį žmogiškumo lygį, kuris sutampa su nuliniu jūros lygiu.
Gimiau šiose pakrantėse, laikau save šio senosios civilizacijos baseino piliečiu. Didžiausia visų laikų skenduolių drama ramioje jūroje tvinksi mano galvoje tarsi koks prakeiksmas. Aš nesu rašytojas, užsiimantis įvairiausia veikla, aš pilietis, užsimantis būtina veikla.
V.Gužauskis: O jeigu į šiuos klausimus pažvelgtume platesniame globalizacijos kontekste, jei pabandytume svarstyti mažesnių šalių, na, tarkim, tokių kaip Lietuva, perspektyvas? Tiltai tarp tautų puiku. Mes, daugybę metų gyvenę už geležinės uždangos, dabar didžiai vertiname atsivėrusius kelius į Europą ir visą pasaulį. Bet globalizacijos iššūkiai mus ir gąsdina.
Mes gal kaip tik tuo ir įdomūs pasauliui, kad turime savo istoriją ir kultūrą, savo seną kalbą, folklorą. Globalizacija kėsinasi į mūsų tautos unikalumą, nes iš esmės tai slenkančioji okupacija, kuri savo kelyje neketina atsižvelgti į pakelės interesus, ir, kaip šiame jūsų romane, kovą už būvį galime pralaimėti, nes ateina agresyvesni – tie, kurie nenori prisitaikyti prie mūsų, mes turėsime prisitaikyti prie jų. Ar turėtume norėti tokio suniveliuoto ir uniformuoto pasaulio? Gal kai kurios sienos reikalingos?
E.de Luca: Pasaulis veržiasi į mūsų namus atkakliau nei bet kada anksčiau, bet mes vis tiek liekame savimi. Jūs patyrėte invazijų tiek pat, kiek mes, italai, bet ir jūs, ir mes sugebėjome išlikti savimi.
Esame senieji pasaulio gyventojai, įleidę šaknis į neatmenamus laikus. Vadinamoji globalizacija tėra pudros sluoksnis ant mūsų odos, nepervertinčiau jos. Sienos jau yra mūsų viduje, mūsų imunitete. Išorinės sienos jau nieko nesustabdys.
V.Gužauskis: Kalbamės nemažų permainų ir iššūkiu metu. Ką šioje situacijoje gali menas ir literatūra? Visąlaik maniau, kad literatūra yra jėga, bet pasaulio valdovai, matyt, neskaito geros literatūros. O jei, mūsų visų laimei, jie būtų skaitę jūsų „Drugelio svorį“, gal vis dėlto nesiryžtų lemiamai dvikovai. Ar manote, kad literatūra gali turėti įtakos žmonijos pažangai?
E.de Luca: Vienintelė reikšmė, kurią suteikiu literatūrai, yra draugijos palaikymas skaitytojui, kartais tai galimybė praplėsti akiratį ir praturtinti žodyną. Sakau tai kaip skaitytojas.
Tačiau tam tikromis ypatingomis aplinkybėmis literatūra turi pridėtinę vertę – atsilaikymą prieš priespaudą. Tironiško valdymo laikais žodžiai išvengia kalėjimo. Kalėjimuose yra dvi galimybės būti laisvam: kai kalinys miega ir kai jis skaito knygą. Sunkiomis sąlygomis literatūra virsta pasipriešinimo priespaudai energija.
