Juozas Erlickas. Ar tiesa, kad praėjus žaliesiems užeis nelabieji?

1.

V.Jurkūno pieš.
V.Jurkūno pieš.
Juozas Erlickas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Juozas Erlickas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Jun 17, 2018, 11:25 PM

Pragiedrulių kaimas driekiasi į šiaurę nuo horizonto linijos. O du broliai neatsargiai sėdi ant krašto...

– Pati vis ūdija: eik į Prezidentus... – skundžiasi Grygas. – Bet aš tingiu.

– Gal nežinai, kad Lietuvos Prezidentas turi tiek galių, kiek pats pasiima, – ramina Grigalius. – Tai tu gali jų visai neimt ir gulėt sau Prezidentūroj ant krosnies.

– Da kažin ar ten yra krosnis?

– Kur nebus. Juk tokie palociai!

Grygas vis tiek krapšto barzdą:

– O jei kokius prancūzus reiks priimt? Aš nemėgstu su nepažįstamais kalbėt. Mūsiškai temoku, tai nė nepajusiu, kaip makronus ant ausų ims kabint.

– Išgersi ir susipažinsi. O kaip reik prisiliuobęs taigi visom kalbom susišneki.

– Tas teisybė, – prisimena Grygas. – Tai gal eisiu, kad jau tokių gerų žinių parnešei...

– Turiu ir blogą, – stabdo Grigalius. – Niekur nenueisi. Jau nuspręsta, kad kitas Lietuvos Prezidentas bus Maišiulis.

– Tas pats Maišiulis?

– O koks gi dar?

– Tai kad daug jų, tų maišiulių.

– Je, – linksi brolis. – Gal net kas antras...

– Tai kodėl rinksim būtent šitą?

– Todėl, kad tarp visų maišiulių šis viršiausias.

Grygas rauko kaktą.

– Sakai – nuspręsta... Bet mes gi renkam!

Tai kas gali nuspręst?

– Tie, kas viską valdo. Juos boltikais vadina.

– O jeigu aš vis tiek už save balsuosiu?

– Boltikas tau galvą – šmaukšt!

– Stačiai prie urnos? – baisisi Grygas.

– Pajuokavau... Ne rusmetis gi! Dabar su tais, kam galvoj negerai, kitaip tvarkos. Boltikai tau taip išplaus smagenis, kad tu pats norėsi balsuot, kaip jiems reikia.

– Morge plaus!.. – krūpteli Grygas. – Mačiau filme...

– Durnus filmus žiūri, – bara brolis. – Sakau – kiti laikai. Yra žiniasklaidos priemonės. Naudojies gal?

– Prie ruskio tai žinojau, kaip laikraštį panaudot. Bet kai minkštos popieros per akis...

– Tai kaip tu sužinai, koks oras ir ką daryt?

– Žmona pasako.

– Žmonos irgi žiniasklaidos priemonės, – linksi Grigalius. – Bet jau atgyvenusios. Žmona tau gali žinias ir su pliauska per snukį paskleist. O va modernūs kanalai taip kals, kad ničnieko nepajusi.

– Tai man skirtis, ar ką?

– Gyvenk ir džiaukis. O prie Maišiulio bus dar geriau.

– Dar! – dūsta Grygas. – Tai kad po paskutinio pagerėjimo jau visai prispaudė. Nei išgert žmoniškai gali, nei žurnalų su plikom bobom gaut...

– Maišiulis atleis varžtus. Paprastas gi! Neša maišais kaip prie ruskio.

– Aš tuomet ir gerdavau kibirais, – prisimena Grygas. – Būta prie ruskio ir gerų dalykų! Bene boltikai bus viską pagadinę... Bet kas jie tokie? A gyvi?

Grigalius trauko pečiais.

– Kaip pažiūrėt... Iš vienos pusės tai ne... Bet iš kitos – daug gyvesni už žmones.

– Tai vis dėlto ne žmonės?

– Organai, – sako Grigalius. – Em Džy! Matei tokį?

– Pasilenkęs matau, – rausta Grygas. – Bet kitaip vadinu.

Grigalius ilgai žiūri į brolį.

– Tu gal ir televizoriaus nemoki įsijungt?

– Ar jau visai kokiu kūlgrinda mane laikai? – įsižeidžia Grygas. – Aš ir Jų Tūbuose buvęs!

– Mulki! – išaiškina Grigalius. – Tu tik po savo Tūbus valkiojies. O į jų Tūbus niekaip neįeisi. Visur ten apsauginiai su šunimis.

– Tai va dėl ko jaučiuos kaip suvirškintas. Kad organai visur... – supranta Grygas. – O žmonių a dar likę?

– Turėtų būt, – mąsto Grigalius. – Girdėjau, organai be žmogaus valios neveikia.

– Maniškis ir su valia nebe... – kūkteli Grygas.

– Tai gal ir anie organai kada nors pasilps, – pasvajoja Grigalius. – O gal visai žmones išsmaugs... Niekas gi nežino, kur einame.

– Galim į krautuvę nueit, – siūlo Grygas. – Pasriaubęs paaiškinsiu pačiai, kad negaliu nei į Prezidentus, nei į Jų Tūbus eit, nes tai ne mano valioj. Ir gal aprims... O jei ne... Pagrasinsiu, kad boltikais užpjudysiu. Ar apsimesiu, kad aš pats boltikas. Ham-ham!.. Ką bobos supranta...

– Ką ten supras... – numoja Grigalius. – Mūsiškės gi ne kokios mitiūrinės.

2. 

O kelyje – žiū! – Grigaliūnas su traktorium ir dideliausia priekaba.

– Europos paramą vežuos, – giriasi.

– Tau tik visokie pam param galvoj, – subara Grigalius. – Gėdytumeis, broli.

– O aš dar ant dviejų vaikštau, – pučiasi Grygas. – Nors jau tikrai esu remtino amžiaus.

Gaunančius paramą kaime pravardžiavo paraūkininkais, paramojikais, ir niekas į juos rimtai nežiūrėjo. Visur gi buvo pridygę šarlatanų – parapsichologų, parapolitikų... Bet kaimo žmonės netikėjo jokiais antgamtiniais dalykais.

Grigaliūnas buvo trečias brolis, nuo mažens silpno proto, nuolat prasimanydavęs keisčiausių dalykų. Štai devyniasdešimtaisiais tas amžinas miegalius priešpiet staiga kad ims rėkt: „Pabudome ir kelkimės!“ Laimė, vyresnieji broliai, kasdien keldavę šeštą, jau buvo išėję prie karvių ir to neišgirdo.

O jaunėlis visai pašėlo. Netrukus ėmė rodytis ant stulpų ir dar keisčiau paistyt: atseit tuoj tuoj Lietuvoj prasidės ne gyvenimas, o pasaka, visi gyvens ilgai ir laimingai, kaip jau seniai esą kitur, o ypač – švedų karalystėj.

Ir, viską metęs, iškeliavo į Seimą laimės ieškot.

O žemažiūriai broliai pasakom netikėjo, švedų nebuvo matę, todėl toliau narsiai kniso žemę. Nors ženklai rodė, kad pasakų šalis kažkur šalia. Vieni čia praturtėdavo iš nieko ir staiga susprogdavo, o kiti išvis nieko nebeturėjo, bet sprogo kasdien. Broliams, po teisybei, dar pasisekė. Po dvidešimt penkerių metų Grigalius turėjo lygiai tiek pat, kiek ir prieš revoliuciją, o Grygas tik sieksniu mažiau. Todėl ruso nesiilgėjo, nostalgijos nejautė ir net manė, kad patys kalti.

– Kažkur tikrai turi būt drūžė, skirianti pasaką nuo tikrovės, tik mes neprižlibinam.

Todėl jie vis dažniau sėdėjo ant horizonto linijos. Pakėlę stiklus, užversdavo galvas – ieškojo to, kas prapuolė arba dar neužgimė.

Grigaliūnas gi, dvidešimt penkerius metus tarnavęs žmogui, grįžo į kaimą su karališka mašina ir moterim, panašia į švedų karalaitę – riesta, žvaira, baltarankė – ta tik po kiemą stypčiojo. Bet ką galėjo dirbt? Grigaliūnas gyrės, kad sostinėj ana buvusi garsiausia elitinė palydovė, o kaime gi vieni runkeliai, nosim į žemę įsmigę, toli nuo kosmoso.

Vos grįžęs, Grigaliūnas prisipirko tiek žemių, kad girtas Grygas tris dienas, tris naktis ėjęs tų žemių galo nepriėjo, pasiklydo girioj, ir tik prieš pat Kalėdas eglučių vagys netyčiom surado jį beveik pasikorusį.

Aišku, broliai žinojo, kad pasakose visados laimi kvailys.

– Ot jei būtume kvailesni – ir mes andai būtume išėję tarnauti žmogui, – krimtosi Grigalius. – Bet kaip tiek sudurnėt, kad balotiruotis imtum?

– Ir kas tai per žmogus, jei tarnams šitiek duoda? – stebėjosi Grygas.

– Turbūt koks švedų karalius...

Nors iš Europos jie nieko neprašė – pas brolį buvo atėję. Bet tas davė tik patarimą:

– Neškit muilą iš Lietuvos.

Broliai išpūtė akis.

– A kam tą muilą nešt?

– Nejau visa kita jau išnešta!..

Nusigandę grįžo prie horizonto linijos ir vėl dairėsi. Bet nieko nematė, nes vienoj pusėj tinklą užmetęs tykojo Grigaliūnas, o kitoj – spąstus spendė kažkoks Skarbauckis. Žmonės galėjo rinktis, ir dažniau rinkdavosi Skarbauckį, nes lupdamas kailį šis skaitydavo jiems pasakas.

3. 

Štai ką prisiminė broliai. Ir ūmai Grigaliui prašvito galva, o Grygas net atgal šoko.

– Tai va kas tu toks! Tu ne mūsų brolis! Tu – boltikas!

Ir Grigaliūnas beregint ėmė rūkti, šliukti, o jo kišenėse rūgęs suslėgtas auksas smėliu virto ir pro visus galus išbyrėjo.

Šuoliais lėkęs gyvenimas stabtelėjo, ir dėl to viskas ėmė atrodyt gražiau, nors plika akim nė nepastebėtum.

Pasakų šaly visados taip būna, kai žmogus atspėja nelabosios dvasios vardą.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.