Nustebsite, kokias knygas vasarodamas skaito profesorius Liudas Mažylis

Mėnesį, o kartais ir ilgiau, daugelį metų kas vasarą sodyboje praleidžiantis profesorius ir šiais metais prieš čia atvykdamas prisikrovė pilną dėžę literatūros.

„Vienos knygos neskaitau. Įprastai galiu vienu metu skaityti daugelį knygų, pradedant Šventuoju Raštu ir, leisiu sau pajuokauti, baigiant mano automobilio eksploatavimo instrukcija. Žinoma, tarp šiųdviejų įsiterpia ir grožinė literatūra bei knygos, susijusios su 1918 metų vasario 16-ąja“, – pasakojo L.Mažylis.

Šįmet tarp L.Mažylio į sodybą atsivežtų leidinių – Agathos Christie ir Arthuro Conano Doyle’io detektyvai, knygos apie grybus, paukščius. Ne pirmą vasarą kaunietis į atostogų krepšį įsidėjo ir knygą, kurioje aiškinami Lietuvos ežerų ir upių vardai.

– Grybų šįmet nerandame. Kol kas bergždžiai viliamės, kad jie pradės dygti. Jeigu rimtai, man patinka mėgautis sodybos ir gamtos teikiamais malonumais, tačiau poilsio be skaitymo neįsivaizduoju. Tenka prisipažinti, kad šią vasarą skaitau gerokai mažiau nei anksčiau.

– Naujos knygos rašymas iš tiesų atima daug laiko. Negaliu jo atidėti iki rudens. Rašydamas dar privalau skaityti knygas, kurios būtinos mano naujajam kūriniui. Juk ji, kaip ir pirmoji mano knyga „99 metai po įvykio“, yra to paties – veiksmo dokumentikos – žanro.

– Tai įvyko ankstyvoje vaikystėje, turbūt tuo metu, kai jau sugebėjau vieną prie kitos dėlioti raides, skiemenis ir žodžius, bet dar nesupratau, ką skaitau. Būdamas visai mažas iš pradžių skaitydavau didelėmis raidėmis parašytus laikraščių pavadinimus, vėliau – jų antraštes, tik po to tekstus.

Mokėti skaityti man labai patiko. Puikiai prisimenu, kaip džiaugiausi būdamas vos kelerių metų ir galėdamas pats skaityti vaikiškas knygas, tokias kaip Alano Alexanderio Milne’o „Mikę Pūkuotuką“, Astridos Lindgren knygas, vaikams rašiusių lietuvių autorių kūrybą.

– Žinoma. Ir ne vieną kartą. „Mikę Pūkuotuką“ smagu skaityti sulaukus bet kokio amžiaus. O prie daugelio paauglystėje pamėgtų klasikos, poezijos veikalų sugrįžtu ir dabar.

– Pirmiausia išskirčiau 4 lietuvių poetus, kurių pavardės prasideda M raide: Vytautą Mačernį, Joną Mačiulį-Maironį, Vincą Mykolaitį-Putiną ir Oskarą Milašių.

– Suprantu, kad klausimas labiau hipotetinis nei tikroviškas. Tokiu atveju neišduočiau V.Mačernio kūrybos. Pasiimčiau jo poezijos knygą „Žmogaus apnuoginta širdis“, kurią daugybę dešimtmečių įvairiose gyvenimo etapuose ir situacijose vis paskaitau ir kaskart atrandu gilių minčių. Žinote, net išmokau keletą eilėraščių atmintinai. Ir jo eilėraščio žodžiai „Aš pažinau karalių tavyje“ yra viena mano mėgstamiausių citatų.

Jeigu prie V.Mačernio kūrybos leistumėte pasiimti dar bent keletą knygų, jų pavadinimų ieškočiau ne savo atmintyje, o namų bibliotekos knygų lentynose.

– Biblioteka tikrai vertinga. Mano senelis buvo pasiturintis žmogus, tarpukariu jis turėjo galimybių ir lėšų pirkti viską, kas tuomet buvo leidžiama lietuvių ir ne tik lietuvių kalba. Seneliui mirus tėvas dalį bibliotekos išdovanojo, bet tūkstančiai knygų liko. Be to, jis taip pat gerokai papildė biblioteką naujais leidiniais. Esu surinkęs ir nemažą savo bibliotekos dalį.

Pastaruoju metu suprasdami mano pomėgį skaityti žmonės ne tik Lietuvoje, bet ir už Lamanšo ar Atlanto man dovanoja knygas. Šiuo metu knygų dovanų gaunu daugiau, nei jų spėju įsigyti.

Daugelį namuose turimų knygų perskaičiau. Kaip minėjau, kai kurias – ne po vieną kartą.

– Bet kokį tekstą laisvai skaitau rusų kalba. Taip pat galiu skaityti lenkiškai, vokiškai ir angliškai. Tačiau man labiausiai patinka skaityti lietuviškai. Žinoma, būna, kad skaitydamas verstinę literatūrą pajuntu, jog tekste lyg ir kažko trūksta. Kyla noras sulyginti lietuvišką vertimą su originalu. Tokiais atvejais ilgai naršau po žodynus ir žinynus, kad suprasčiau, ką ir kaip autorius norėjo pasakyti.

Dažniausiai tai būna poetų kūryba. Ieškodamas minties tobulumo ne kartą esu nuklydęs net iki japoniškų hieroglifų šifravimo. Aišku, tokias savo klajones vadinu naiviais ieškojimais. Argi nepažįstant tos šalies kultūros, nemokant rašto galima išskaityti ką nors daugiau negu išversta? Tačiau noras gilintis į kūrybą kartais būna begalinis ir jį mėginu patenkinti.

– Įprastai vakare ir prieš miegą. Rytais niekada neskaitau. Net būnantį sodyboje labai retai mane su knyga galima išvysti lauke. Labiausiai patinka skaityti kambaryje.

– Lietaus lašėjimas, šniokštimas, pliaupimas skatina ir skaityti, ir rašyti. Lietaus lašų muzika man yra puikus fonas kurti. Lietus netiesiogiai susijęs ir su Vasario 16-osios Akto paieškomis. Turbūt pamenate, kokia lietinga buvo 2016 metų vasara? Tai mane nuteikė daug skaityti. Atostogaudamas šioje sodyboje ypač daug dėmesio skyriau tuomet dar artėjančiam Lietuvos šimtmečiui, domėjausi, kas ką yra parašęs apie Vasario 16-osios Aktą, tada dar nesėkmingas jo originalo paieškas.

– Po to, kai sąžiningai atsakysiu į šį klausimą, būsiu išbartas medikų, kuriems skundžiuosi nugaros ar kaklo skausmais. Įprastai skaitau nesilaikydamas jokių patarimų ar taisyklių. Nesėdžiu tiesia nugara prie stalo, nelaikau knygos nuo akių atitraukęs 30 centimetrų atstumu. Dažniausiai būnu susirietęs lovoje arba įsitaisau skaityti nepritaikytame krėsle. Prisipažįstu, toks knygų skaitymo pavyzdys – blogosios patirties skleidimas.