Debiutuojanti prozininkė Monika Baltrušaitytė regi panašumų tarp rašytojų ir buriuotojų

29 metų Monika Baltrušaitytė – „Pirmosios knygos“ konkurso prozos kategorijos nugalėtoja. Neseniai pasirodė jos debiutas – novelių rinkinys „Išėję prie upės“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). 

M.Baltrušaitytė išleido debiutinę knygą.<br>Asmeninio albumo nuotr.
M.Baltrušaitytė išleido debiutinę knygą.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lina Ožeraitytė

Sep 28, 2018, 1:56 PM, atnaujinta Oct 8, 2018, 6:53 PM

Žurnalistiką studijavusi mergina rašo straipsnius apie reklamą ir marketingą, laisvalaikiu užsiima buriavimu. 

Pokalbiui susitikome prie kakavos puodelio vienoje senamiesčio kavinukių. Monikos veide nuolat švietė šypsena. Vogčia stebėdamos mums už nugarų laikraštį skaičiusį ir prisnūdusį seneliuką šnekučiavomės apie pirmąją Monikos knygą. 

– Kaip jaučiatės rankoje laikydama pirmosios savo knygos kopiją? Kokie jausmai, vaizdiniai iškyla iš pirmos dienos, kai atsiėmėte knygą?

– Užplūdo labai keistas jausmas. Ant viršelio matau savo pavardę, tačiau atrodo, kad knygą parašiau ne aš. Šiuo metu esu nutolusi nuo knygoje sugulusių tekstų, atsirado tam tikra distancija, nes jie parašyti ganėtinai seniai. Pirmoji knyga – pradinės kūrybos įprasminimas, pirmas žingsnis. 

Leidykla man davė ryšulėlį su dešimčia vienetų, parsinešiau jį namo ir pasijutau tartum keistuolė, prisipirkusi daug vienodų knygų. Neatrodė, kad čia – mano knyga. 

Dar ir dabar šiek tiek keista, tačiau ir smagu. Keista todėl, kad nesu pratusi leisti knygų, tai – pati pirmoji. Tikrai džiaugiuosi, smagu ją turėti. Savotiškas atokvėpis. Rankraštis jau realizuotas, įgavęs pavidalą, o aš su savo kūryba galiu judėti toliau.   

– Kaip manote, ar pirmoji knyga gali būti rimtas žingsnis į literatūrą? Ar tai labiau bandymas, eksperimentas?

– Nežinau, kaip tą reikėtų vadinti, bet į pirmosios knygos išleidimą žiūriu rimtai ir nenorėčiau, kad tuo viskas pasibaigtų. Kūryba tęsiasi. Tampa sudėtinga sutilpti į trumpus apsakymus, atsirado poreikis plėstis. Nesinori, kad su šia knyga būtų padėtas taškas. 

Pirmąją knygą linkstama vertinti kaip naivią, į ją žiūrima atlaidžiau. Manau, kad rašančiam žmogui sudėtingiau su antrąja knyga, kuri gali būti arba tiltas į tolimesnį literatūrinį pasaulį arba nurašymas. Pirmąją knygą įprasta vertinti atlaidžiau teisinant autoriaus jaunumu ir ieškojimais. 

– Kaip atsirinkote noveles? 

– Rankraštis, kurį nešiau pirmos knygos konkursui, nuo to, kuris pasirodė, skyrėsi nežymiai, jo nepildžiau naujomis novelėmis. 

Žinoma, vyko redagavimo procesas, tačiau esminių pokyčių nebuvo. Atrinkinėjimo procesas vyko sudarinėjant rankraštį. Yra daug novelių, kurių ten neįdėjau dėl įvairių priežasčių. Ne todėl, kad jos visos buvo blogos, bet dėl to, kad nelabai tiktų knygai. Manau, kad novelės turi kažkiek sietis tarpusavyje, kad tai būtų knyga, o ne pavieniai kūriniai. 

– Kalbate apie tekstų ryšius, jų sąveiką tarpusavyje sukuriant vienį. Pati idėja kiek primena Monikos Budinaitės romaną „Selfų slėnis“, kuriame lyg ir atskiri tekstai į romaną yra sujungiami subtiliais, vos juntamais ryšiais.

– Rašymo procese veikėjų keliavimo iš vienos novelės į kitą nebuvo, jas kūriau kaip pavienius kūrinius. Tik dėliojant visus tekstus į vientisą rankraštį, redaguojant, dėliojant eilės tvarka, šovė mintis, kad tie patys veikėjai galėtų atsirasti ir kitose novelėse. 

– Knygos pavadinimas – „Išėję prie upės“. Iš kur kilo šis pavadinimas?   

– Gyvenu Žvėryne ir dažnai su šunimi išeiname pasivaikščioti prie upės. Vieną kartą bevaikščiojant sutikau senutę, kuri manęs paklausė: „Kur žydi kaštonai?“. Prisiminiau, kad netoliese mačiau juos žydint, tačiau niekaip negalėjau atgaminti kur, nesugebėjau atsakyti į jos klausimą. Senutė papasakojo, kad iš kaštonų galima pasidaryti labai gerą tepalą sąnariams. 

Vis galvojau apie žydinčius kaštonus, tačiau negalėjau jai padėti. Tuomet ji nuėjo ir dingo už krūmų. Tik kitą dieną važiuodama automobiliu pamačiau, kad kaštonai žydi prie Seimo. Buvo gaila, kad neprisiminiau to anksčiau ir nepasakiau senutei. 

Ilgai galvojau, kaip galėčiau pavadinti rinktinę, kaip susieti noveles. Jos turi tam tikrų tematinių panašumų, bet yra skirtingos. Prisiminus istoriją su kaštonais, natūraliai gimė pavadinimas „Išėję prie upės“. Paskutine novele pamėginau viską sujungti. Pradžioje ji buvo kitokia, jungimas įvyko vėliau. Tai vienas seniausių tekstų, patekusių į knygą. Pats „išėjimas prie upės“ yra atsargiai paminimas ir poroje kitų novelių. 

– Ką norite pasakyti, perteikti savo tekstais? Kokiomis temomis jums svarbu kalbėti?

– Visi kūriniai labai skirtingi. Pirmoji novelė kai kuriems skaitytojams gali pasirodyti vulgaroka. Ją galima skaityti ir kaip linksmą tekstą apie buriavimą, pradžiamokslį, kaip įsilieti į buriuotojų gretas. Tuo tekstu norėjau papasakoti, ką reiškia priklausyti bendruomenei. Manau, tai labiausiai sociologinis tekstas, kurį esu parašiusi, kalbantis apie tam tikrus galios santykius, vaidmenų žaidimus konkrečiame lauke. 

Iš esmės visos bendruomenės yra panašios:  rašytojai, buriuotojai, architektai, dailininkai. Visos jos veikia pagal tuos pačius dėsnius ir galios santykius, esama tam tikros hierarchijos: veteranai, lyderiai, naujokai. 

Man atrodo, kad novelės persmelktos ilgesiu žmonėms, kurių nebėra, tačiau jų svarba išlikusi. Vis tik norėčiau, kad bendrą vidurkį išsivestų pats skaitytojas, nenoriu jam primesti savo nuomonės, besti pirštu ir pareikšti, kad tekstą reikia suprasti taip, o ne kitaip. 

– Skaitant atrodo, kad tekste nemažai autobiografiškumo. Ryškūs, vitališki personažai sustiprina šį efektą. O gal viskas – tik fikcija? 

– Taip, autobiografiškumo esama, tik jis nėra dokumentuotas, nesistengiu aprašyti realybės kuo tiksliau. Tam tikri asmenys, jų tipažai gali įkvėpti, padėti sukurti istoriją. Tačiau rašydama paklūstu teksto logikai – kur jis mane nuveda, kur liepia apibendrinti. Tai realybė, persipinanti su fikcija. 

Pastebiu, kad dauguma žmonių, ypač vyresnio amžiaus, viską priima už gryną pinigą, gali net įsižeisti. Net ir mano močiutė nebuvo labai patenkinta, kad apie ją rašau, sakė, jog taip nebuvo, ji to nedarė ar nesakė. Nieko negaliu jai atsakyti. 

– Novelėse vartojate nemažai buriuotojams priskirtinų terminų. Kiek vietos jūsų gyvenime užima buriavimas?

– Taip, buriuoju. Terminų daugiausiai pirmame tekste, nors yra užsiminta ir kituose.  Buriavimas dabar užima tikrai nemažai laiko, man patinka ši veikla – labai gerai pravalo galvą, padeda viską pamiršti, atšviežinti smegenis.

– Nemažai kalbate apie rašytojų ir buriuotojų bendrumą. Iš kur kyla būtent šis palyginimas?

– Manau, kad apie bendrumą kalbu todėl, kad bendrauju tiek su viena, tiek su kita bendruomene.  Jeigu būčiau dailininkė, pažinočiau daugiau dailininkų ir veikiausiai matyčiau bendrumą su jais. Turėdama su kuo palyginti, matau tam tikrų panašumų.  

– Studijavote žurnalistiką. Kaip rašymą veikia publicistika? Kaip sekasi suvaldyti, kad neįsiveržtų į kūrybinius tekstus?

– Manau, publicistiškumas neišvengiamas, kad ir kaip kartais norėčiau nuo to atsiriboti. Labai sudėtinga dirbant žurnale, rašant neliteratūrinėmis temomis, perjungti mygtuką, kad staiga pradėtum rašyti sau ir visiškai laisvai. Darbas žurnale irgi reikalauja kūrybinių resursų, tačiau turi save įstatyti į tam tikrus rėmus, negali išsišokti. Turi atitikti tam tikrus standartus. 

Kartais atrodo, kad turi laisvo laiko, gali prisėsti rašyti, tačiau sudėtinga persiprogramuoti. Būni jau pavargęs ir jautiesi tarsi samdomas malkų skaldytojas, visą dieną už pinigus skaldęs malkas kaimynui ir vakare turintis galimybę priskaldyti pilną vežimą savo namams, tačiau jau nebeįstengiantis, neberandantis jėgų.  

Panašiai yra dėl rašymo, kartais tenka save priversti. Kartais tenka forsuoti. Galbūt tokiomis akimirkomis publicistika ir įsismelkia į tekstus.  

– Esu mačiusi jūsų publikacijų „Literatūroje ir mene“. Kada jūsų publikacijos pasirodė pirmąjį kartą?

– Pirmoji publikacija mėnraštyje „Metai“ pasirodė 2013-aisiais. Nusiunčiau dvi noveles. Tuomet prozos tekstų redaktorius buvo Benediktas Januševičius. 

– Knygos viršelį puošia jūsų piešinys. Kas jame pavaizduota?

– Piešiau jį vaikystėje, jau ir pati nežinau, ką norėjau pavaizduoti. 

Įdomu, kad žmonės jame įžvelgia labai skirtingus  dalykus. Beveik visi mato merginą, tačiau kiti elementai vieniems primena šešėlį, kitiems – varną ar net karstą. 

Naudoti piešinį buvo mano idėja. Jis derėjo prie bendro knygos maketo, džiaugiuosi, kad galėjau jį panaudoti. 

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.