Lietuvos rusų dramos teatre Vilniuje rodomas pagal M.Ivaškevičiaus dramą Oskaro Koršunovo pastatytas „Rusiškas romanas“. Spektaklis apie L.Tolstojaus šeimos gyvenimą nuo pirmųjų spektaklių pateikė svarią paraišką tapti svarbiu teatrinio gyvenimo įvykiu.
Tai ne pirmoji šios pjesės inscenizacija. 2016 metais Maskvoje ją pastatė Vladimiro Majakovskio teatro meno vadovas ir režisierius Mindaugas Karbauskis.
45 metų M.Ivaškevičius papasakojo istoriją, kuri sujungė idėją ir spektaklį.
– Koks jūsų asmeninis santykis su L.Tolstojumi? Mokykloje retas prisiversdavome perskaityti storiausius jo romanus. Reikėjo sulaukti 40-mečio, kad suprastumėte jo didybę, genialumą, o jei paprasčiau – artimumą?
– Tikrai taip. Pjesę „Rusiškas romanas“ pradėjau rašyti būdamas 42-ejų. Man pasisekė, kad tėvų namuose buvo ištisas lobynas klasikų – Michailo Bulgakovo, L.Tolstojaus, Antono Čechovo – knygų. Toji aplinka jau buvo įsigėrusi į kraują.
– Tačiau reikėjo kažko, kad pažvelgtumėte į L.Tolstojų kitu kampu?
– Taip. Ir nors keista, jis atėjo pas mane per Indijos nesmurtinio pasipriešinimo pradininką Mahatmą Gandhi – per BBC televiziją pamačiau filmą apie jį. Iš esmės M.Gandhi išlaisvino Indiją nuo britų vadovaudamasis L.Tolstojaus idėjomis.
Ėmiau domėtis jomis, kilo įvairių kūrybinių sumanymų.
Tačiau patrauklesnė pasirodė L.Tolstojaus šeiminė drama ir jo paskutiniai gyvenimo mėnesiai – pabėgimas iš šeimos buvo jo tragiško gyvenimo kulminacija.
– Žiūrovams, kurie nežino spektaklio sukūrimo istorijos, gali likti neaišku, kaip „Ana Karenina“ įsiterpia į „Rusiško romano“ istoriją? Juk tos linijos nėra Pavelo Basinskio romane „Pabėgimas iš rojaus“, kuriuo remdamasis kūrėte savąją dramą.
– Rėmiausi ne tik juo – teko perskaityti krūvas L.Tolstojaus veikalų, taip pat gilintis į jo filosofiją, kuri buvo ir jo gyvenimo variklis, ir tragedijos užtaisas.
Iš „Anos Kareninos“ atėjo labai svarbi siužetinė Levino ir Kiti linija – jie yra L.Tolstojus ir jo žmona Sofija jaunystėje.
Tai visiškai autobiografinis momentas.
Sofija nuolat, kaip ir Ana, kartodavo: „Aš nusižudysiu.“ Jas abi kankino liguistas pavydas.
– Aną Kareniną nužudė traukinys. Levą Tolstojų netiesiogiai – taip pat traukinys. Tai mums nuolat primena puiki, taupi dailininkės Irinos Komisarovos detalė scenos projekcijose – traukinio bėgiai?
– Būtent. 82 metų L.Tolstojus pabėgo iš namų, išvažiavo kažkur trečiosios klasės vagone, norėdamas būti arčiau liaudies, persišaldė ir mirė kažkurioje stotelėje.
Tas pats traukinys nužudė ir Sofiją – jos gyvenimas po vyro mirties jau buvo pasibaigęs.
– Spektaklyje nematome Tolstojų šeiminio gyvenimo, jūs rodote tik tragišką jo pabaigą. Specialiai pasirinkote tą laiką?
– Taip. Juodu turėjo didžiulį užtaisą, kuris atvedė juos į tokią pabaigą. Sofija buvo labai ambicinga, labai prisidėjo prie vyro pasaulinės šlovės. Jei ji būtų buvusi kitokia moteris, būtų kitoks ir L.Tolstojus ir jo kūriniai.
Bet kūrėjas tam tikru momentu išsisemia, jis nori atsistoti ant kito laiptelio, sukurti ką nors kita, ne knygą. Taip įvyko L.Tolstojui.
Žmogus, kuris stengėsi keisti pasaulį, nes tas pasaulio modelis buvo blogas, pradėjo net neigti ortodoksiškas normas. Bažnyčia jį atskyrė, jis atskirtas ligi šiol, palaidotas Jasnaja Polianos miškelyje. Jis ieškojo ir rado savo Dievą. Tai meilė, gyvenimas, taika – taip jis pats tapo pranašu.
– Spektaklyje atsirado ilgas dialogas, kurį nepaprastai emocingai išsakė Čertkovas (Vytautas Anužis) skambant Johno Lennono šedevrui „Imagine“. Tai lyg L.Tolstojaus testamentas, jo gyvenimo ir minčių apoteozė. Kokia šio monologo sukūrimo istorija?
– Jį Oskaro Koršunovo prašymu parašiau likus gal savaitei iki premjeros. Monologą iš įvairių L.Tolstojaus minčių rašiau Vokietijoje, kur šiuo metu dirbu kūrybinėje stovykloje. Rašiau ir galvojau: „O ką man visa tai primena? Juk L.Tolstojaus mintys – kaip J.Lennono. Įsivaizduokime pasaulį be karo, žmones, gyvenančius taikoje...“
Bet suabejojau – gal netiks, nereikia? Išėjau pasivaikščioti. Gatvėje stovėjo automobilis atviromis durimis, pro jas visu garsu skambėjo „Imagine“. Pamaniau: „Čia ženklas.“
– O kaip jūs pats supratote tą L.Tolstojaus pabėgimą, kuris ir yra „Rusiško romano“ ašis?
– Manau, kad L.Tolstojui tiesiog viskas nutrūko. Kai tau 82-eji, keisti gyvenimą – tai jau žingsnis iš nevilties. Bėgi, kad kažkur numirtum. Vienas, taip išsilaisvinęs nuo šeimos, kuri jam tapo pragaru. Jis padarė valingą žingsnį.
– L.Tolstojaus scenoje mes nematome. Geležinkelio bėgiai, jo, jau seno, nuotrauka projekcijoje. Tolstojų šeimos tragediją kuriate per Sofijos paveikslą – tai sunkus uždavinys Nelei Savičenko ir puikus jos vaidmuo. Kodėl į sceną neatvedėte paties genijaus? Atrodytų, dramaturgui jis suteiktų daug galimybių.
– Gal taip nutiko netyčia. Iš pradžių galvojau apie jį. Rašydamas maniau, kad vėliau atsivesiu jį į sceną. Bet pamačiau, kad jau esu prie pabaigos, o L.Tolstojaus vis nėra.
Matyt, taip turėjo būti, nes dabar matau, kad pjesėje jis gyvena daug stipriau, kai nepasirodo.
Juk visas pasaulis sukasi apie jį. Na, tegu žiūrovai visą laiką laukia, kada jis pasirodys.
– Apie savo pjesę esate pasakęs, kad „jos esmė yra parodyti, ką genijui reiškia gyventi su moterimi ir ką moteriai reiškia gyventi su genijumi“. Sofija pati save laikė „labiausiai nevykusia genijaus žmona“. O kaip jūs asmeniškai suvokiate Tolstojų šeimos tragediją? Pagaliau juk ir jūs esate kūrėjas.
– Pjesėje kalbu ne tik apie tai. Tokioje šeimoje kenčia visi. Ir vaikai, kurie negali prilygti tėvams. Dabar žmonės skiriasi. Bet anuomet reikėjo gyventi neįmanomybės sąlygomis.
Sutuoktinis priklauso ne šeimai, o pasauliui. Tolstojų šeimoje ta drama pasiekė aukščiausią tragizmo tašką. Nors Sofija vyrui paaukojo save, L.Tolstojus vėlyvajame savo mokyme šeimą ėmė laikyti blogiu, neleidžiančiu susitelkti į dvasinį gyvenimą.
– Ar jūsų nedomina kitas rusų genijus – Fiodoras Dostojevskis?
– Ne. Pirmiausia man nėra artimos jo pažiūros. Jis buvo imperinis žmogus.
– Tai jums svarbu?
– Taip. L.Tolstojus man yra vakarietiško liberalizmo pavyzdys toje tamsioje anuometinėje Rusijoje.
– Nekilo abejonių, ar „Rusišką romaną“ verta statyti Lietuvoje? Kai kam gali užkliūti, kad jis apie rusų genijų, kad geriausiu dramos kūriniu pripažintas Rusijoje, kad pastatytas V.Majakovskio teatre, kad parašytas rusų kalba.
– Ši pjesė nėra patogi ir Rusijai, ji labiau disidentinė.
– Ar lietuviškas spektaklis daug kuo skiriasi nuo maskvietiškojo?
– Ir M.Karbauskis V.Majakovskio teatre, ir O.Koršunovas darė savo mozaiką iš turimo teksto.
Lietuviškame spektaklyje yra daug vietų, kurių Maskvoje buvo atsisakyta. Kaip ir tas Čertkovo monologas su „Imagine“, kurio Maskvoje nebuvo.
– Ar žiūrint šį spektaklį nekilo mintis, kad jį buvo galima baigti emocingiausiame taške – po sukrečiančių Nelės Savičenko ir Ingos Jankauskaitės monologų. Bet spektaklis tęsėsi ir baigėsi L.Tolstojaus sūnaus Levo Lvovičiaus (Valentino Novopolskio) monologu. Kodėl taip nusprendėte?
– Mane kaltina, kad rašau per daug pabaigų. Aš nusprendžiau, kad tokia pabaiga bus ta emocija, kurią žiūrovas išsineš namo.
Tai sūnaus laiškas motinai, Sofijai. Jis 1917 metais rašo iš San Fransisko.
„Jūs likote viena tame baisiame name, Rusijos sumaištyje“, – sako jis. Levas važinėja po pasaulį su meiluže, prancūze guvernante, kurią išsivežė kartu ir pamilo todėl, kad ji panaši į Aną Kareniną. Tas tėvo sukurtas moters įvaizdis šeimoje buvo toks įtaigus, kad sūnus visada ieškojo tokių moterų.
Svarbiausia, ką aš norėjau pasakyti spektaklio pabaiga, – kad sūnus, visą laiką gyvenęs traumuotas, kad neprilygsta tėvui, surado tai, kas jį išgarsins. Jis rado nemirtingumą.
Jo teorija – žmogus, judantis į Rytus, į saulę gauna didžiulę dozę elektronų – jį įkrauna kaip bateriją. Kai jis bus nuolat įkraunamas, bus nemirtingas.
Žmonės taip pat kurs skraidančius apie Žemę miestus, paliks Žemę, pasibaigs karai, Žemė ateityje vėl pagimdys harmoningų būtybių, kurios sugebės svajoti ir pakelti akis į dangų.
Laiško pabaigoje jis sako: „Mama, laikykitės, ir kada nors Jasnaja Polianos danguje, kur dabar ryškiai šviečia „papa“ žvaigždė, įsižiebs ir antra, mano, įminusio nemirtingumo paslaptį.“ Ir paskutiniai laiško žodžiai: „Amžinai jus mylintis Levas Tolstojus“. Tuo viskas ir pasakyta...
– Jūs pats, aišku, apsilankėte Jasnaja Polianoje?
– Taip. Keista ir tragiška, kad ten nuolat fotografuojasi vestuvininkai. O tai juk ta vieta, kurioje šeimos tragedija buvo pasiekusi kulminaciją.
Kuria romanus, pjeses ir filmus
M.Ivaškevičius (gim. 1973 m. kovo 26 d. Molėtuose) – Lietuvos prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas, režisierius.
Debiutavo 1998 m. apsakymų rinkiniu „Kam vaikų“. Parašė kelis romanus, labiausiai pagarsėjo antrasis – „Žali“ (2002 m.), kur pasakojama laisvės kovotojų lyderio istorija, tačiau jis vaizduojamas ne toks herojiškas, žmogiškesnis, nei tuo metu buvo įprasta.
Režisavo kelis dokumentinius ir vaidybinius filmus: „Einu“, „Mano tėvas“, „Tėve mūsų“, „Santa“. Tačiau pagrindinę jo kūrybos dalį sudaro kūriniai teatrui. Garsiausi: R.Tumino pastatytos pjesės „Madagaskaras“, „Mistras“, O.Koršunovo režisuotas „Išvarymas“.
