Jotvingė Daiva Čepauskaitė apie baisiai gražius eilėraščius: „Parašiau keletą siaubiakų“

„Kurti vaikams nė kiek ne lengviau nei suaugusiesiems – tai reikalauja daugiau atsakomybės“, – įsitikinusi kaunietė poetė ir dramaturgė Daiva Čepauskaitė.

D.Čepauskaitė.<br> M.Patašiaus nuotr.
D.Čepauskaitė.<br> M.Patašiaus nuotr.
Poetę D.Čepauskaitę Druskininkuose pasveikino praėjusių metų Jotvingių premijos laureatas G.Norvilas.<br>D.Dirgėlos nuotr.
Poetę D.Čepauskaitę Druskininkuose pasveikino praėjusių metų Jotvingių premijos laureatas G.Norvilas.<br>D.Dirgėlos nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Oct 9, 2018, 11:22 AM, atnaujinta Oct 19, 2018, 11:08 AM

Druskininkuose savaitgalį vykusiame 29-ajame tarptautiniame literatūros festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ už eilėraščių knygą „Baisiai gražūs eilėraščiai“ (išleido „Žalias kalnas“) 51 metų D.Čepauskaitė buvo apdovanota Jotvingių premija.

„Baisiai gražūs eilėraščiai“ – pirmoji D.Čepauskaitės eilėraščių knyga vaikams, nors rašytoja yra išleidusi keturias poezijos suaugusiesiems knygas, parašiusi šūsnį pjesių.

– Ar Jotvingių premija jums svarbus įvertinimas? – paklausiau D.Čepauskaitės.

– Labai svarbus. Bet ne todėl, jog jį pelniau būtent aš, o dėl to, kad turbūt pirmą kartą šios premijos teikimo istorijoje ji skirta už knygą vaikams.

Anksčiau vaikų literatūra buvo apdovanojama jai skirtomis premijomis ir tarsi nekonkuravo su visa kita rimtąja literatūra, nebuvo lygiavertė žaidėja.

Šių metų Jotvingių premijos komisijos sprendimas mane labai pradžiugino – jis praplėtė supratimą apie tai, kas yra literatūra, ir vaikų literatūrą sulygino su visa kita.

Visada smagu, kai ribos plečiasi, o ne traukiasi, todėl labai džiaugiuosi dėl visų, kuriančių vaikams. Tai yra visų mūsų laimėjimas.

– Ar po apdovanojimo sulaukėte daug sveikinimų?

– Neskaičiavau. O kas yra daug? Be to, skaičius nėra svarbu. Daug svarbiau faktas, kad, kaip jau minėjau, nors šiek tiek prasiplėtė mūsų mąstymo ir matymo horizontai. Taigi tapome šiek tiek laisvesni.

– Pagal jūsų kurtas pjeses vaikams įvairiuose Lietuvos teatruose pastatyta daugybė spektaklių. Tačiau tai pirmoji mažiesiems skirta jūsų poezijos knyga. Kas paskatino imtis rašyti eilėraščius vaikams?

– Turbūt tai, kas apskritai skatina rašyti, – noras pasidalinti savo atradimais apie pasaulį, savo įspūdžiais ir išgyvenimais. Juk pamačius ką nors įstabaus ir neįprasta norisi, kad ir kiti tai pamatytų.

O poezija turbūt ir yra gebėjimas pamatyti ir išreikšti tą pastebėjimą žodžiu. Vaikams rašiau nuolat, kaip ir suaugusiesiems, nebuvo jokio specialaus apsisprendimo rašyti vaikams.

– Ar rašyti vaikams lengviau nei suaugusiesiems?

– Nė kiek ne lengviau. Priešingai. Rašymas vaikams reikalauja daugiau atsakomybės.

Juk dažnai gyvenime vaikams stengiamės suteikti tai, kas geriausia, – sveikesnį, ekologiškesnį, natūralesnį, kokybiškesnį produktą.

Suaugęs žmogus gali pats pasirinkti ir kokio nors niekalo vartojimas yra jo paties atsakomybė, o vaikams parenkame mes.

Viskam, ką vartoja vaikai, keliami gerokai griežtesni kokybės reikalavimai.

Panašiai ir dėl literatūros. Negali būti jokių nuolaidų. Rašydama vaikams stengiuosi labiau nei suaugusiesiems, sveriu kiekvieną žodį, ieškau tinkamo, perrašinėju daugybę kartų, kol padedu tašką.

O į klausimą, kodėl tik dabar išėjo mano pirmoji knyga vaikams, pusiau juokais sakau, kad turėjau ilgai treniruotis su suaugusiaisiais, parašyti jiems 5 knygas, kad įgaučiau reikiamą sportinę formą žaisti aukščiausioje – vaikų – lygoje.

– Ar pirmoji vertintoja buvo jūsų trylikametė duktė Ieva?

– Rašiau vaikams dar tada, kai dukros neturėjau. Bet prie knygos išleidimo ji tikrai prisidėjo. Kažkada, kai artėjo jos gal devintasis gimtadienis, paklausta, ko nori dovanų, ji pasakė: „Noriu tavo eilėraščių knygos.“

Iki gimtadienio buvo likę vos keletas dienų, tad paėmiau A4 popieriaus lapus, perlenkiau, susiuvau baltu siūlu, perrašiau keletą senų eilėraščių, pati apipaišiau, kaip mokėjau, ir padovanojau „knygą“.

Ji dovaną „įskaitė“, bet paklausė, kada bus tikra knyga?

Tada ir pagalvojau, kad turiu tai padaryti, kiek galima atidėlioti. Tiesa, šiek tiek užtrukau, nes dar ir leidyklą sumaniau. Pamaniau, kam užkrauti šį rūpestį kitiems, jei pati galiu. Suradau patikimų bendraminčių ir įkūrėme „Žalią kalną“.

– Kodėl knygą pavadinote gana neįprastai?

– Knygos pavadinimas natūraliai išplaukė iš jos sumanymo. Teko pastebėti, kad vaikus dažnai traukia tai, ko jie bijo, jie nori baisių pasakų, baisių istorijų ir galbūt nieko blogo, kad, patys būdami saugūs, jie patiria ne visai malonius kokio nors herojaus išgyvenimus.

Net ir dabar, kai pristatinėdama knygą susitikimuose su vaikais paklausiu, kokį eilėraštį jiems paskaityti, visada girdžiu atsakymą – baisų.

Matyt, jie trokšta to saugaus adrenalino, nuotykio ar nekasdienių emocijų. Jų, kaip ir kiekvieno žmogaus, jausmų paletė įvairi, ne vien džiaugsmas ir palaima.

Aš sumaniau parašyti keletą „siaubiakų“ – išmėginti siaubo žanrą poezijoje.

Taip atsirado „baisus“ skyrius. Tada reikėjo gražios atsvaros, ir į kitą skyrių sudėjau „gražius“ eilėraščius. Sulipdžius į krūvą baisumą bei grožį ir atsirado „Baisiai gražūs eilėraščiai“.

– Knygoje skaitytojai gali aptikti ir savo baimių. Ar į eilėraščius perkėlėte ir baugiuosius savo potyrius?

– Taip, pamėginau aprašyti keletą dalykų, kurie mus gąsdina.

Man atrodo, įvardydamas savo baimę garsiai tarsi ištrauki ją į dienos šviesą – taip padarai nekenksmingą.

Iš savo vaikystės prisimenu, kad labai bijojau To, kas tūno po lova. Tas atgydavo naktį, ir jei reikėdavo keltis į tualetą, lėkdavau visu greičiu, kad Tas nespėtų manęs pagriebti.

Daugybę kartų dieną tikrindavau palovį, įsitikindavau, kad ten nieko nėra, bet jaučiau, kad Tas vis tiek ten yra. Todėl pamėginau Tą aprašyti ir kartu pasijuokti iš tos savo baimės.

Klausinėdavau ir kitų vaikų, savo dukros, ko jie bijo, pamėginau tas baimes dar labiau išdidinti ir tada iš jų pasijuokti.

– Ką atsakote tiems, kurie poeziją vadina kuo nors itin sudėtingu, tolimu?

Galbūt net klausia, o kam to reikia?

– Nieko neatsakau. Poezija ir neprivalo būti visiems artima. O kam to reikia, aš dažnai klausiu pati savęs. Ir ši mano knyga prasideda eilutėmis: „Kokia iš tų eilėraščių nauda? Ir kam juos tie poetai nuolat kuria?“

Manau, tokie klausimai natūralūs, žmogui būdinga visur ieškoti prasmės.

Kam to reikia man? Taip įdomiau gyventi. Kai matai dulkę ant palangės, gali būti du jos matymo variantai: pirmasis – matai tik dulkę, kurią reikia nušluostyti, o antrasis – matai pasaulį su keista forma, spalva, savitais dėsniais, mikrokosmosą, matai gyvenimo istoriją su likimo vingiais, atradimais ir praradimais, matai savo atspindį.

Aš renkuosi antrąjį. Kai kam užtenka ir pirmojo, ir šis pasirinkimas nėra blogesnis už kitą.

Vos pasirodė knyga, pasipylė įvertinimai

D.Čepauskaitės eilėraščių rinkinys „Baisiai gražūs eilėraščiai“, iliustruotas Ievos Babilaitės, teigiamų kritikų vertinimų sulaukė vos pasirodęs.

IBBY Lietuvos skyrius „Baisiai gražius eilėraščius“ pavadino reikšmingiausiu 2017 metų debiutu ir skyrė Aldonos Liobytės premiją.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas D.Čepauskaitės knygą įtraukė į kūrybiškiausių 2017 metų knygų dvyliktuką.

2018 metų „Poezijos pavasario“ rengėjai D.Čepauskaitei įteikė premiją už poeziją vaikams.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kokios tikėtinos klimato staigmenos Lietuvoje?