Tai daugiaplanė ir daugiabriaunė distopija, kurioje fantastinės socialinės sanklodos raida susipina su individo savasties, savo vietos paieškomis. Romanas taip įvairiai interpretuojamas, kad susilaukia pačių netikėčiausių įžvalgų ir vertinimų.
Veiksmas vyksta Mieste, pastatytame ant ilgos atbrailos, kurios vienoje pusėje driekiasi begalinė statmena uola, o kitoje – bedugnis skardis. Saulė čia uždegama ir užgesinama kaip elektros lemputė. Visuomenės sankloda ir gyvavimo dėsniai ne mažiau keisti: gyventojai, atvykę iš skirtingų laikmečių ir įvairių valstybių, vienas kitą supranta kalbėdami skirtingomis kalbomis. Nuolat privalomai keičiamos profesijos, kiekvienas turi kitų neregimą Auklėtoją. Darosi aišku, kad Miesto visuomenė tapo gigantiško socialinio eksperimento įkaite. Tačiau koks jo tikslas? Ar yra išėjimas iš Miesto?..
Paskutiniame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje buvo madinga teigti, kad autoriai aprašė socializmą kaip nepavykusį socialinį eksperimentą. Tačiau čia gvildenami elito ir masių santykio, asmenybės formavimosi, visuomenės ir paskiro žmogaus gyvenimo prasmės klausimai universalizuoja romaną ir išlaisvina jį iš konkretaus laikmečio rėmų.
Įdomi „Nevilties miesto“ atsiradimo istorija. Šį politiškai rizikingą kūrinį autoriai užbaigė 1972 metais ir, nesitikėdami jo išleisti, laikė paslaptyje net nuo artimiausių žmonių. „Padėjome paskutinį tašką, lengviau atsidusome ir nukišome neįprastai storą segtuvą į spintą. Į archyvą. Ilgam. Visiems laikams. Nė trupučio neabejojome, kad šį romaną išleisti nėra net menkiausios galimybės“, – prisiminė B. Strugackis. Vis dėlto praslinkus 16 metų ir pasikeitus politinei situacijai, romanas pagaliau buvo publikuotas. Dienos šviesą išvydęs politinių pervartų metais, jis nesusilaukė deramo dėmesio ir buvo aktualizuotas tik pastaraisiais dešimtmečiais.
Lietuviškas leidimas papildytas įžanginiu žodžiu iš B. Strugackio atsiminimų ir vertėjų pabaigos žodžiu. Pastarajame vertėjas S. Bendorius pastebėjo: „Romano veikėjų elgesys toks atpažįstamas, šiuolaikiškas, kad atrodo, jog rašyta ne stebint senosios Sovietų Sąjungos absurdą, bet dabar. O gal ir ateityje. Tarsi sklaidytum amžiną žmogaus sielą.“