Sužinosite, kad „goglinti“ yra labai senas lietuviškas žodis, o pasaka „Eglė žalčių karalienė“ pradžioje vadinosi „Žaltėnė“. Galėsite ne tik pasiklausyti sekamų ir skaitomų pasakų ištraukų, išgirsti pasakojimų, kaip gimė knyga, bet ir gyvai pamatyti dailininko iš medžio drožtas, į knygą sugulusias figūrėles, tapusias knygos iliustracijomis.
Bus galima įsigyti Kalėdinę dovaną – pasakų knygą, gauti knygos autorių parašą. Pasakų figūrėlių ekspoziciją bus galima aplankyti iki pat šv. Kalėdų galerijos darbo valandomis.
Knygoje rasite šias pasakas: „Kaip jaunikaitis slibinus nugalėjo“, „Apie dvyliką brolių, juodvarniais laksčiusių“, „Apie tris karaliūčias, į gulbes pavirstusias“, „Karalaitė ant stiklo kalno“, „Apie durnių ir jo prietelį vilką“, „Apie Mildutį ir jas pamotę laumę raganą“, „Apie vieną karalaitę ir Saulės dukterį“ „Apie vieną berną ir jo šuniuką, ir katiną, ir akmeniuką“, „Apie aukso tiltą“, „Apie Eglę ir Žilviną“, „Lekiantis laivas“, „Apie karaliūnaitę ir auksakasius“, ir dar vieną – „Sigutė“.
JŪRATĖ ŠLEKONYTĖ APIE PASAKAS
„Stebuklinės pasakos kupinos fantastikos. Čia veikia neįprastos išvaizdos ar antgamtinių galių turintys personažai – devyniagalvis šuo, vienaakė, triakė ir keturakė laumės raganos dukterys, atsiskyrėliai, valdantys debesis, vėjus, paukščius. Kuriami idealizuoti aplinkos objektai ar personažai: obelys lapoja auksu, nokina deimanto obuolius, karalius pastato aukso tiltą, atlekia žirgai, kurių kaktose žvaigždė, mėnuo ir saulė.
Pasakos herojai naudojasi septynmyliais batais, oru lekiančiu laivu, jų gyvybinę būseną liudija kryžkelėje palikti ženklai. Panašu, kad kai kurios fantazijos rėmėsi tam tikrais žmonių lūkesčiais: greitai keliauti, susižinoti per atstumą. Juk dabar vietoj stebuklingų batų turime automobilius, per trumpą laiką perkeliančius į tolimiausias vietoves, mus skraidina lėktuvai, vienam su kitu susižinoti padeda telefonai, kompiuteriai. Vis dėlto kai kurios svajonės taip ir liks gražia utopija. Antai pasakose minimas stebuklingas vanduo, grąžinantis žmogui gyvybę, iki šiol yra neįgyvendinama siekiamybė. Niekada nebus išvesta obelų, per naktį užaugančių ir subrandinančių obuolius, veislė.“
GYTIS VAŠKELIS APIE PASAKŲ KNYGĄ
Atrodytų, kad visos pasakos, suglusios šioje knygoje, gerai žinomos, vaikystėje ne kartą girdėtos ir skaitytos, daug kartų su jomis džiaugtasi ir verkta, bet ir šiandien tokios mielos, ir vis kaskart vis kitokios. Kodėl dvylika ir dar viena pasaka? Jūratė pasiūlė rinktis iš 24, turėjome suplanavę 12, ir netilpome: tai pridėjome dar vieną „Sigutę“, – kaip be jos?
Marius jas skaitė (prieš tai skaitė visą storą tokį Stebuklinių pasakų tomą, kur jos pateiktos tokios, kokios yra užrašytos), šiek tiek komentavo, svarstė, ir per kelis mėnesius, savęs nestabdydamas, pridrožė kalną paveikslų ir figūrų: paveikslų bent tris dešimtis, figūrėlių, raidžių, kompozicijų – daugiau kaip 70. Ir viskas sudėta vienoje knygoje! Šulinėlis, tiltelis, klumpės, šukos, veidrodėlis, devyniagalvis šuo, vienaakė, triakė ir keturakė laumės raganos dukterys,kiekvienas obuolys, ką jau kalbėti apie dvėselieną, kuri irgi turi savo pavidalą, galėsite rasti ir ją. Kiekviena pasaka turi savo simbolinę figūrėlę ir pirmąją – titulinę raidę. Vienos buvome pritrūkę, teko Mariui skubiai pildyti kolekciją. Net ir viršelis, ir priešlapiai – viskas išdrožta, nuspalvinta, sumontuota ir sukomponuota paveiksle.
Fotografas Arūnas Baltėnas kelias dienas sugaišo ir dirbtuvėje, ir studijoje fotografuodamas tas grožybes. Šiandien knygoje matome iliustracijas, kurios be jokių specialių technologijų atrodo net popieriaus plokštumoje turinčios erdvinį matnenį,– veržiasi iš knygos. Tiesiog erdvinė 3D knyga! Labai džiaugiuosi Danutės Kalinauskaitės darbu. Atrodytų, kas čia tokio, paredaguoti pasakos kalbą, kiek pašiuolaikinti. O iš tikrųjų, tai Danutei teko labai sunkus baras, kai autentiškai tarme pasektą pasaką, kuri kadais užrašyta šiandien jau ne visai suprantama net ir specialistui, reikėjo naujai perrašyti, teko kartu su Jūrate kai kurias vietas pasiaiškinti. Daug pasakose tarminių žodžių, šiandien jau sunkiai suprantamų, teko juos keisti. Ir kas geriau nei rašytojas, turintis redaktoriaus patirtį, tai gali padaryti. Teksto nėra labai daug – apie du su puse lanko, bet jie visas Danuės naujai papasakotas.
DANUTĖ KALINAUSKAITĖ APIE PASAKŲ KALBĄ
Skaitai pasakas pirminiu pavidalu, surašytas taip, kaip jos buvo pasakojamos 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje įvairiose Lietuvos vietose, Mažojoje ar Rytų Lietuvoje, ir girdi gyvas to meto pasakotojo intonacijas, senosios kalbos, tų kraštų tarmių muziką. Ir tas autentiškas pasakos kalbos būvis yra nuostabiausias dalykas. Štai burtininkas sako negalinčiam susilaukti vaikų gaspadoriui: „ – Nuveik in ribokus, kai anys žus in ežera, tai tu ti rasi tokių žuvį, katrų tava žmona tegu suvalga – ir bus vaikų. Nuvažiava žmogus in ribokus ir pradėja derėtes visų valkšnį. Suderėja šimtų rublių...“ Gaila, bet šitaip užrašytos gražiausios pasakos ir teliks storuose tautosakos rinkiniuose, laikmenose, o išleistos į gyvenimą šiandieniniam skaitytojui, ypač vaikui, veikiausiai bus tikras rebusas.
Be išsamių paaiškinimų ir žodyno net neperskaitomos. Galų gale atguls amžinojo poilsio lentynose. Taigi kad jos nebūtų tik siauram specialistų, lituanistų, rateliui, teko jas perrašyti visiems suprantama bendrine kalba. Kartu adaptuoti taip, kad nenukentėtų jų įstabumas, pasakojamos istorijos, stebuklo grožis, intonacijos gyvumas, išliktų nenukraujavusi kalba, nenuskurdintos senosios formos – karaliūčia, karaliūnaitis ir t.t. Kitaip tariant, kad pasakų tekstai skaitytojus pasiektų su kuo mažesniais nuostoliais. Man tai buvo vienas sunkiausių, bet ir įdomiausių darbų, pareikalavęs tikro kūrybiškumo.
Karalaitė ant stiklo kalno. Dvylika gražiausių lietuvių stebuklinių pasakų ir dar viena Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2018, 144 p.
