O dabar iš to telikęs tik nuo laiko pageltęs partizanų žeminėse poezijos prirašytas sąsiuvinis, dar šis tas. Ir kapas – ne gimtajame kaime.
Dalis namo – autentiška
Seniausia Pervalkų kaimo gatvė pavadinta poeto, partizano Broniaus Krivicko vardu. Tas pavadinimas – ne atsitiktinis.
Pačiame gatvės viduryje stovi dviejų galų medinė troba – čia gimė ir iki dešimties metų augo būsimas poetas Bronius Krivickas, vėliau pasirinkęs partizano kelią ir žuvęs nuo sovietinių smogikų rankos.
Krivickų sodyboje savo autentiškumu išsiskiria dalis namo bei klėtis. Visus kitus statinius naujieji šeimininkai pakeitė pagal savo skonį.
Kaimo žmonės, pagerbdami galvą už Lietuvą padėjusio talentingo vyro atminimą, kitoje kelio pusėje pastatė ir ąžuolinį kryžių.
Viską darė „potekom“
Pervalkuose nebeliko žmonių, kurie buvo bendravę su čia gimusio poeto rezistento Broniaus Krivicko šeima. Čia nebegyvena ir jo giminės.
Tačiau iš žmonių atminties dar neišdilo senolių pasakojimai apie nepaprastai darbščius, septynis vaikus auginusius ūkininkus Oną Čingaitę-Krivickienę ir Antaną Krivicką.
Buvęs pedagogas, istorikas Adolfas Talačka prisiminė po kaimą dar ilgai sklandžiusį anekdotinį pasakojimą apie A.Krivicko, poeto tėvo, darbštumą.
„Šeimininkas turėjo nemažą ūkį ir labai daug dirbdavo. Padėti nudirbti darbus ūkininkas samdydavo berną ir mergą. Pats visuomet lėkdavo „potekom“ dirbti, todėl norėjo, kad ir bernas iš paskos lėktų „potekom“. Kartą bėga bernas paskui gaspadorių ir šaukia: „Šeimininke, nebegaliu, labai noriu, noriu mažo.“ Ūkininkas ramindamas samdinį jam atkirtęs: „Broneli, negaišk laiko, tą savo mažą padaryk bėgdamas, taip darbas nenukentės“, – tokį motinos pasakojimą prisiminė A.Talačka.
Pasak pašnekovo, Pervalkų žemės visuomet buvo labai derlingos. Todėl daugiavaikė Krivickų šeima susigundė parduoti 28 hektarų ūkį ir už gautus pinigus Biržų rajone, Suosto kaime, nusipirkti net 80 hektarų žemės. Ūkininkai į kaimyninį rajoną išsikraustė, kai jų sūnui, būsimam poetui, buvo dešimt metų.
Norėjo pralenkti mokytojus
Talentingo, kritiško mąstymo poeto B.Krivicko talentas pradėjo skleistis dar jam mokantis Biržų gimnazijoje.
Baigęs aštuonias Biržų gimnazijos klases, vaikinas išvyko studijuoti į Vytauto Didžiojo universitetą. Tačiau 1940 metais sovietiniai okupantai uždarė Teologijos-filosofijos fakultetą ir B.Krivickas studijas jau baigė Vilniuje, Humanitarinių mokslų fakultete.
B.Krivickas buvo rašytojų Vinco Mykolaičio-Putino bei Balio Sruogos mokinys, svajojęs pranokti net savo mokytojus.
A.Talačka yra girdėjęs pasakojimą, kaip B.Krivickas išdrįso sukritikuoti ir mesti iššūkį B.Sruogai.
„B.Sruoga su studentų grupele aptarinėjo savo dramą, rodos, „Milžino paunksmę“, kuri buvo paruošta konkursui. B.Krivickui dramoje ne viskas patiko ir jis sukritikavo mokytoją. Pyktelėjęs rašytojas mokiniui atšovė, kad jei jis esąs toks protingas, tai tegul parašo geriau. Sklandė kalbos, kad B.Krivickas rašė dramą. Tačiau šie užrašai neišliko ir nėra aišku, kiek jis parašė, galbūt buvo jos tik fragmentai“, – girdėtu pasakojimu pasidalijo istorikas.
Rankraštį išsaugojo medikė
Kiek poeto kūrinių pradingo amžiams, dabar jau niekas nebepasakys. Tačiau Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje yra saugomas vertingiausias eksponatas – nuo laiko pageltęs sąsiuvinis. Jame – B.Krivicko ranka rašyti eilėraščiai. Tai partizanavimo metų kūriniai.
Juos saugoti B.Krivickas buvo patikėjęs mūsų pašnekovo pusbroliui.
„Nežinau, kokiomis aplinkybėmis, bet vienas eilėraščių sąsiuvinis pakliuvo į mano pusbrolio, tuomet gyvenusio Pasvalyje, rankas. Jis tą sąsiuvinį saugojo, tačiau su baime, nes bestudijuodamas Kauno politechnikos institute sovietmečiu buvo įsitraukęs į draudžiamą veiklą. Dėl to buvo sekamas.
Namuose laikytą poeto rankraštį vaikinas perdavė savo gerai pažįstamai, Pasvalyje praktiką tuomet atlikusiai jaunai gydytojai.
Medikė B.Krivicko eilėraščius išsivežė į Anykščius.
Kai kraštietis literatūrologas Virginijus Gasiliūnas pradėjo rinkti medžiagą apie poetą ir ruošti jo raštus, medikė perdavė jam daug dešimtmečių saugotą turtą“, – vertingo eksponato išsaugojimą prisiminė A.Talačka.
Pašnekovas džiaugėsi, kad kraštietis literatūrologas V.Gasiliūnas ėmėsi kone žygdarbio ir iš užmaršties prikėlė nepelnytai pamiršto poeto atminimą.
Buvo daug sarkazmo
B.Krivickas nepajėgė susitaikyti su okupacine valdžia ir pasekė jau partizanavusių savo brolių Jono bei Juozo pėdomis.
Į rankas paėmęs šautuvą jis niekuomet nesiskyrė su plunksna ir spausdinimo mašinėle. Vilniaus slapyvardžiu pasivadinęs poetas redagavo partizanų leidinius „Aukštaičių kova“ bei „Laisvės kova“.
Tuo metu partizanas parašė daugiausia kūrinių. Poetas rašė tai, kas jam buvo svarbiausia, – pasipriešinimo poeziją. Joje buvo daug sarkazmo, sovietinės valdžios pašiepimo.
A.Talačka pasakojo, kad, trims Krivickų sūnums išėjus į mišką, tėvai nuo persekiojimo slapstėsi būtent gimtajame Pervalkų kaime. Čia jie ir mirė.
Tuometei valdžiai nepalankaus rašytojo vardas net kelis dešimtmečius buvo išbrauktas iš istorijos.
Paminklas – vėlai, bet ne pavėluotai
Pervalkuose gimusį, Biržų krašte augusį B.Krivicką tragiška lemtis ištiko Panevėžio rajono miškuose. B.Krivickas žuvo nespėjęs sulaukti 33-iojo gimtadienio.
Parsidavėliams išdavus partizanų bunkerių vietas, čekistai surado besislapstančius miško brolius.
1952-ųjų rugsėjį B.Krivicką ir jo bendražygį Mykolą Blinkevičių-Nemuną čekistai nužudė. Žuvusių partizanų kūnai buvo užkasti miške, tik vėliau jų artimieji palaikus slapta perlaidojo Panevėžio rajono Putiliškių kaimo kapinėse.
M.Katiliškio viešosios bibliotekos darbuotoja Rita Bedulytė priminė, kad 1996 metais Putiliškių kaime buvo pastatytas skulptoriaus Vytauto Ulevičiaus sukurtas paminklas B.Krivickui.
Po to praėjus dvejiems metams, pasvaliečiams buvo padovanotas partizano ranka rašytas sąsiuvinis.
„Kitais metais bus minimos B.Krivicko 100-osios gimimo metinės. Biblioteka jau dabar svarsto, kaip kuo geriau paminėti šią sukaktį“, – sakė R.Bedulytė.
