Norvegų rašytoja Maja Lunde: „Staiga pasijutom taip, lyg ateitis jau atėjo“

Pažvelgus į Mają Lunde susidaro įspūdis, kad ji – moteris, mėgstanti būti gryname ore. Regis, ji mieliau irstytųsi valtele kur nors fiorde, nei sėdėtų fotelyje penkių žvaigždučių viešbutyje, kuriame susitikome. Bet dabar M. Lunde – garsi rašytoja, bestselerių autorė, kuriai tenka daug keliauti.

 Rašytoja Maja Lunde.<br> Leidėjų nuotr.
 Rašytoja Maja Lunde.<br> Leidėjų nuotr.
 Knygos viršelis.<br> Leidėjų nuotr.
 Knygos viršelis.<br> Leidėjų nuotr.
 Knygos viršelis.<br> Leidėjų nuotr.
 Knygos viršelis.<br> Leidėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Sabine Rohlf

Dec 20, 2018, 11:50 AM, atnaujinta Dec 26, 2018, 8:17 PM

Jos debiutinis romanas „Bičių istorija“ (iš norvegų k. vertė Eglė Išganaitytė ir Justė Nepaitė, išleido „Tyto alba“) tapo geriausiai perkama knyga Vokietijoje, pelnė prestižinį Norvegijos „Bookseller’s Prize 2016“ apdovanojimą ir pateko į trumpąjį Tarptautinės Dublino literatūrinės premijos sąrašą. O šiais metais pasirodžiusi „Vandens istorija“ (iš norvegų k. vertė Alvyda Gaivenienė, išleido „Tyto alba“) netrukus pateko į „Spiegel“ bestselerių sąrašą.

Interviu 43-ejų Maja Lunde pasakoja apie užsispyrusią norvegų aplinkosaugos aktyvistę ir apie tėvą ir dukterį, po daugelio metų sausros klajojančius po nuniokotą Prancūziją. Aptarinėdamos jos naujausią romaną, mes gurkšnojome vandenį (be ledo) ir kalbėjomės apie klimato pokyčius.

– Šiais metais čia, Berlyne, buvo labai karšta, neįprastai sausa vasara. O kaip Jūsų gimtojoje Norvegijoje?

– Išties šiemet buvo didžiulė sausra. Osle nelijo beveik keturis mėnesius. To dar niekad nėra buvę. Buvo labai karšta, ištisas savaites svilino 30–35°C karštis.

Iš pradžių tai visiems patiko, juk vasaros Osle būna tikrai bjaurios – šaltos ir lietingos. Laikraščiuose buvo rašoma apie „supervasarą“. Bet savaitės bėgo ir niekas nesikeitė, ir tada pasidarė baisoka.

Norvegijoje išdegė didžiuliai miškų plotai, bet Švedijoje gaisrai buvo dar didesni. Tiesą sakant, ši vasara visiems įvarė baimės. Staiga pasijutom taip, lyg ateitis jau būtų atėjusi.

– „Vandens istorija“ pasakoja apie siaubingą sausrą 2041 metais. Žmonės iš Pietų Europos karštligiškai bando pasiekti šiaurėje esančias „vandeningas žemes“. Ar manote, kad mūsų klimatas taip sparčiai pasikeis į blogąją pusę?

– Kai praeitą rudenį knyga išėjo Norvegijoje, daugybė žmonių manęs klausė to paties. Ar ne per greitai?

Šią vasarą jau nebeklausinėjo. Ši vasara pakeitė net ir mano pačios požiūrį į knygą – ko gero, derėjo sausros ištiktų regionų ribą pastumti gerokai šiauriau.

Pradėjusi ją rašyti kalbėjausi su daugybe klimato specialistų. Jie tvirtino, kad ateityje pasaulį išties gali ištikti penkerius metus trunkančios sausros. Tai nereiškia, kad visai nebus lietaus, bet jo bus tiesiog per mažai.

Toks klimato pokytis Europą paverstų dykyne. Bet nė vienas iš jų nekalbėjo, kad bus tokia vasara. Manau, ši vasara daugeliui atvėrė akis.

– Kodėl nusprendėte imtis klimato pokyčių temos? Ir netgi suplanavote keturis romanus – savotišką klimato tetralogiją.

– Iš pradžių nė minties nebuvo apie keturis romanus. Bet rašant „Bičių istoriją“ man vis į galvą lindo kiti veikėjai – iš praeities, dabarties, ateities, – vienaip ar kitaip susiję su gamta.

O tada galvoje išsikristalizavo viena istorija... ne, greičiau konkretus vaizdinys: jaunas vyras, ateityje keliaujantis per sausros nualintą Europą, randa laivą. Tai buvo viskas, ką turėjau. Ir tada pradėjau jo klausinėti: kas tu? Kur keliauji? Kas čia per laivas?

Paaiškėjo, kad jis vardu Davidas. O tada iškilo antras vaizdinys: sena moteris prie krioklio Norvegijoje, tik jau šiais laikais. Ji įsiutusi. Ir tada paklausiau jos, Signės, kokia jos istorija. Ir vienoje, ir kitoje istorijoje viskas sukosi apie vandenį, jas siejo vanduo. Taip viskas ir prasidėjo.

Štai taip ir gimsta mano istorijos – veikėjai jas atsineša su savimi, o ne atvirkščiai. Galima sakyti, tie žmonės pasibeldė į mano duris ir pasakė: „Tu turi papasakoti mano istoriją!“

– Gal galėtumėt atskleisti, kas bus toliau?

– Trečiajame romane pasakosiu apie nykstančius gyvūnus. Veiksmas vyks 1992 metais Mongolijoje, 1881 metais Rusijoje ir 2064 metais Norvegijoje. Ten sutiksite ir vieną veikėją iš „Vandens istorijos“. O ketvirtajame romane veiksmas vyks 2110 metais – tai yra praėjus dvylikai metų po „Bičių istorijos“ įvykių. Kol kas toks mano planas.

– Nei Signė, nei Magnusas – kitaip tariant, nei hidroelektrinės, apie kurią rašote romane, priešininkė, nei hidroelektrinės interesų gynėjas – nesileidžia į kompromisus.

– Toks pats konfliktas tarp pragmatikų ir aistringų aplinkosaugininkų vyksta visame pasaulyje.

Rašydama apie šį ginčą, rėmiausi tikrais konfliktais, įsiplieskusiais dėl hidroenergijos Norvegijoje, ypač dėl Altos užtvankos.

Trokšdami, kad Norvegija iš agrarinės valstybės taptų šiuolaikiška, mes kažkodėl visada galvojame apie naftą, bet juk viskas prasidėjo nuo hidroenergijos. Ji nepaprastai svarbi.

Juk Norvegijoje 95 proc. elektros pagamina hidroelektrinės Ir 70 proc. mūsų krioklių yra sunykę arba greitai sunyks dėl hidroenergijos gavybos.

– Tai išties aktuali problema. Ar elektrinės ir toliau statomos?

– Deja, taip. Šią vasarą su vaikais plaukiojau kanojomis kalnų upe – Norvegijoje yra viena geriausių vietų pasaulyje, pritaikyta ekstremaliam plaukimui plaustais ir kanojomis. Tai Šua upė.

Žinoma, mes pasirinkome jos ramesnę atšaką, tinkamą šeimoms. Ir tai buvo paskutinė vasara, kada galėjome ten pramogauti, nes nuo šiol ir ši atšaka maitina hidroelektrinę. Užtat dabar Norvegijoje pagaminama daugiau elektros, nei reikia...

– „Vandens istorijoje“ ekologijos aktyvistai iš didmiesčio susiduria su vietiniais žmonėmis, kurių visai nedžiugina toks pasipriešinimas. Jie neišsprendžia nesutarimų ir net nebando kalbėtis apie skirtumus, tiesiog kiekviena pusė laikosi savo, nesileisdama į kompromisus. Tai man labai patiko jūsų knygose – jas lengva skaityti, bet jūs nieko nesupaprastinate.

– Dėkui! Bet tokios problemos ir nėra paprastos.

Bičių klausimas daug paprastesnis – visi supranta, kad jas reikia saugoti. Bet kaip galima kaltinti dėl žalos aplinkai hidroelektrines? Juk mums reikia švarios energijos! Bet reikia ir nepaliestos gamtos.

Manau, čia reikia kalbėti apie ribas, kur jas nubrėžti. Žinote, kada mes išnaudojome visus natūralius resursus, kurių turėjo mums užtekti visiems metams? Ogi šiais metais, rugpjūčio 1 d. Nuo tada mes gyvename, kaip čia pasakius, į skolą.

– Ką darote pati, kad sumažintumėte taršą?

– Visi žino, ką daryti: mažiau pirkti nereikalingų daiktų, mažiau valgyti mėsos, mažiau skraidyti. Man mažiau skraidyti sunku – deja, aš pati dėl darbo skraidau per daug...

Kaskart, kai reikia kur nors keliauti, svarstau, ar verta skristi, stengiuosi dažniau važiuoti traukiniu. Vykdama į skaitymus, visada renkuosi traukinius, ir tai teisingas sprendimas.

Nes ir maži dalykai svarbūs – svarbu naudotis viešuoju transportu, rinktis bitėms nekenksmingus sodininkystės būdus, gerti vandentiekio vandenį.

Dar svarbiau rinkti į valdžią politikus, kurie pasiruošę imtis reformų dėl klimato apsaugos.

– Kokių pokyčių „Bičių istorijos“ sėkmė atnešė Jums? Ar pasikeitė Jūsų kasdienybė?

– Didžiausias pokytis tas, kad dabar aš labai daug keliauju. Mano gyvenimas namie menkai tepasikeitė. Aš kiekvieną rytą keliuosi su savo vaikais.

Kai jie išeina į mokyklą, sėdu rašyti – arba namie, arba lofte, kur įsikūrę daugiau rašytojų.

Rašytojų namuose Osle, viršutiniame aukšte yra nemokamų darbo erdvių – ir tai nuostabu. Kiekvienas Rašytojų sąjungos narys gali jomis naudotis.

Vaikams parėjus iš mokyklos, baigiu darbą, tada mes vakarieniaujame – Skandinavijoje vakarieniaujama penktą. Tada aš užsiimu namų ruoša, tvarkausi, vežu sūnus į būrelius arba pas draugus – kitaip tariant, gyvenu normalų gyvenimą.

– Jūsų knygose netrūksta stiprių moterų. Pavyzdžiui, „Vandens istorijos“ veikėja Signė niekada nepasiduoda – jos niekas negali sustabdyti.

– Aš esu feministė. Ir mano knygose tai atsispindi. Kaip ir mano knygose vaikams. Bet taip nutinka ne dėl dėl išankstinio sumanymo. Mane labai traukia veikėjos, kurios tarsi savaime atgyja.

– „Vandens istorijoje“ pasakojate ne tik Signės, bet ir Davido istoriją. Ir veiksmas jo laikais daugiausia vyksta pabėgėlių stovykloje. Juk Jūs ir pati lankėtės tokioje stovykloje?

– Taip, aš lankiausi trijose pabėgėlių stovyklose Atėnų prieigose. Tai buvo labai svarbi mano tyrimų dalis.

Viena iš tų stovyklų buvo nelegali. Gyvenimo sąlygos ten buvo siaubingos.

Bet geriausiai prižiūrimoje stovykloje man padarė įspūdį žmonių draugiškumas – kokie jie buvo draugiški vienas kitam, kaip rūpinosi vienas kitu ir vaikais, kiek daug juokėsi ir juokavo.

Gera prisiminti, kokie geri žmonės gali būti vienas kitam. Ir juk kiekvienas iš jų turi savo istoriją...

– Spalio pabaigoje pasirodė Jūsų kalėdinė knyga „Sniego sesuo“. Tai liūdna vieno berniuko istorija. Lūdna, nes miršta jo sesuo...

– Taip, liūdna, bet ją galima skaityti su vaikais. Joje parodoma, kad net ir tada, kai mus ištinka beribis skausmas, reikia gyventi toliau. Ši knyga šlovina meilę, draugystę ir visus gerus dalykus, kuriuos puoselėja žmonės.

Parengė Jūratė Dzermeikaitė

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.