Mirė vienas garsiausių pasaulio rašytojų, kurio šaknys buvo Lietuvoje

Penktadienį Anapilin iškeliavo vienas garsiausių pasaulio rašytojų Amosas Ozas. Izraeliečiui, sirgusiam onkologine liga, buvo 79-eri.

A.Ozas – Izraelio rašytojas, savo kūryba pelnęs ne tik skaitytojų, bet ir pasaulio literatūrinės bendruomenės pripažinimą. 
A.Ozas – Izraelio rašytojas, savo kūryba pelnęs ne tik skaitytojų, bet ir pasaulio literatūrinės bendruomenės pripažinimą. 
A.Ozas – Izraelio rašytojas, savo kūryba pelnęs ne tik skaitytojų, bet ir pasaulio literatūrinės bendruomenės pripažinimą. <br> Scanpix nuotr.
A.Ozas – Izraelio rašytojas, savo kūryba pelnęs ne tik skaitytojų, bet ir pasaulio literatūrinės bendruomenės pripažinimą. <br> Scanpix nuotr.
A.Ozas – Izraelio rašytojas, savo kūryba pelnęs ne tik skaitytojų, bet ir pasaulio literatūrinės bendruomenės pripažinimą. <br> Scanpix nuotr.
A.Ozas – Izraelio rašytojas, savo kūryba pelnęs ne tik skaitytojų, bet ir pasaulio literatūrinės bendruomenės pripažinimą. <br> Scanpix nuotr.
A.Ozas – Izraelio rašytojas, savo kūryba pelnęs ne tik skaitytojų, bet ir pasaulio literatūrinės bendruomenės pripažinimą. <br> Scanpix nuotr.
A.Ozas – Izraelio rašytojas, savo kūryba pelnęs ne tik skaitytojų, bet ir pasaulio literatūrinės bendruomenės pripažinimą. <br> Scanpix nuotr.
A.Ozas – Izraelio rašytojas, savo kūryba pelnęs ne tik skaitytojų, bet ir pasaulio literatūrinės bendruomenės pripažinimą. <br> Scanpix nuotr.
A.Ozas – Izraelio rašytojas, savo kūryba pelnęs ne tik skaitytojų, bet ir pasaulio literatūrinės bendruomenės pripažinimą. <br> Scanpix nuotr.
A.Ozas – Izraelio rašytojas, savo kūryba pelnęs ne tik skaitytojų, bet ir pasaulio literatūrinės bendruomenės pripažinimą. <br> Scanpix nuotr.
A.Ozas – Izraelio rašytojas, savo kūryba pelnęs ne tik skaitytojų, bet ir pasaulio literatūrinės bendruomenės pripažinimą. <br> Scanpix nuotr.
A.Ozas – Izraelio rašytojas, savo kūryba pelnęs ne tik skaitytojų, bet ir pasaulio literatūrinės bendruomenės pripažinimą. <br> Scanpix nuotr.
A.Ozas – Izraelio rašytojas, savo kūryba pelnęs ne tik skaitytojų, bet ir pasaulio literatūrinės bendruomenės pripažinimą. <br> Scanpix nuotr.
A.Ozas – Izraelio rašytojas, savo kūryba pelnęs ne tik skaitytojų, bet ir pasaulio literatūrinės bendruomenės pripažinimą. <br> Scanpix nuotr.
A.Ozas – Izraelio rašytojas, savo kūryba pelnęs ne tik skaitytojų, bet ir pasaulio literatūrinės bendruomenės pripažinimą. <br> Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Dec 29, 2018, 3:25 PM, atnaujinta Jan 3, 2019, 8:29 PM

A.Ozas ne sykį buvo vienas rimčiausių pretendentų į Nobelio literatūros premiją. Pernai jo naujausias romanas „Judas“ pretendavo į prestižinę „Booker“ premiją.

Rašytojo kūryboje ne sykį paminima Lietuva ir Vilnius. Nenuostabu: net kelios A.Ozo giminės kartos gyveno Valkininkuose, o tėvas studijavo Vilniaus Stepono Batoro universitete ir gyveno dabartinėje Jono Basanavičiaus gatvėje. Tačiau jis su šeima dėl antisemitinių nuotaikų buvo priverstas išvykti į Izraelį.

Šių metų pavasarį A.Ozas gavo siuntinį iš Lietuvos, kuriame buvo mūsų šalies archyvuose rasti jo tėvo studijų Vilniaus universitete dokumentai.

Rašytoją pradžiugino paštu gautos tėvo studijų knygelės. Tad jis šiemet gegužę su „Lietuvos ryto“ apžvalgininku Ramūnu Gerbutavičiumi mielai sutiko pasikalbėti ne vien apie savo tėvą.

– Autobiografiniame romane „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“ jūs aprašėte savo tėvo sąsajas su Lietuva. Kaip jūs atsimenate tėvą?

– Tėvas mano atmintyje išliko kaip Europos intelektualas, kurio jausmai Europos atžvilgiu buvo labai prieštaringi. Mat jo šeima gyveno Europoje, kuri pati ją ir išvarė praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Kita vertus, gal tai buvo tėvo laimė, nes jei jis nebūtų išvarytas ketvirtajame, greičiausiai būtų nužudytas penktajame dešimtmetyje.

Tiek mano tėvas, tiek jo šeimos nariai, tiek senelio šeima mylėjo Europą, bet patys panašaus jausmo nepatyrė. Tai buvo vienpusė meilė.

– O kaip jūsų tėvas atsimindavo metus, praleistus Lietuvoje?

– Jis jautė nostalgiją. Ilgesingai pasakodavo apie lietuviškus peizažus, gūdžias girias, mažus kaimelius, sniegą, bažnyčių varpų garsą, Vilniaus senamiestį, akmeninį grindinį Vilniaus universitete.

Tačiau, žinoma, užsimindavo, kad buvo ir daug priešiškai nusiteikusių žmonių, kurie net smurtaudavo.

– Lietuvoje pastaruoju metu Holokaustas kelia nemažas aistras. Panašu, kad mūsų visuomenė tik dabar pamažu bando nuoširdžiai suvokti nusikaltimus, kuriuos lietuviai padarė žydams. Tai ganėtinai skausminga patirtis. Ką jūs manote apie bet kurios tautos akistatą su savo skausminga praeitimi?

– Jei klausiate, kodėl žydai buvo nekenčiami ir galiausiai nužudyti, aš kažin ar galėčiau atsakyti. Čia tas pats, kas klausti išprievartautos moters, ką ji darė, kad sudomintų prievartautoją. Vis dėlto europiečiai – lietuviai, vokiečiai ar ukrainiečiai – to turėtų klausti savęs.

Vienintelis dalykas, kurį šiuo klausimu galiu pasakyti, yra tas, kad mano tėvai, seneliai ir protėviai tiesiog norėjo būti europiečiai. Dabar visi yra europiečiai, o tie, kurie nėra, stovi eilėje, kad prisijungų prie Europos. Kai kurie žmonės net plaukia kiaurais laivais, kad pasiektų Europą ir taptų europiečiais.

Tačiau prieš aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt metų vieninteliai tikri europiečiai buvo tokie žydai kaip mano giminaičiai. Dauguma kitų buvo lietuvių, bulgarų, airių ar ukrainiečių patriotai.

Mano šeima laikė save europiečiais. Tuo tarpu kiti juos laikė kosmopolitais, intelektualais be šaknų, nepritapėliais vien todėl, kad jie mylėjo Europą. Jie mylėjo ne Lietuvą, Lenkiją ar Ukrainą, o Europą. Ne žydų tautybės žmonėms tai buvo nepriimtina ir nesuprantama. Pasekmes žinome.

– Esate ištaręs tokią frazę: „Aš myliu Izraelį net tada, kai jo nemėgstu“. O kaip apibūdintumėte savo santykį su Lietuva?

– Niekada nebuvau Lietuvoje, žinoma, išskyrus savo fantazijoje ir vaizduotėje. Mano santykį su Lietuva kūrė istorijos, kurias pasakojo tėvai ir seneliai.

Galima sakyti, kad mano šaknys glūdi Valkininkuose, įsikūrusiuose maždaug penkiasdešimt kilometrų nuo Vilniaus – čia gyveno kelios mano giminės kartos.

Turiu šeimos albumą su Vilniaus ir Lietuvos kaimo vietovių nuotraukomis. Labai gražios. Tai šalis, kurią norėčiau aplankyti, bet, kaip minėjau, mano kartos žydų jausmai ne tiek Lietuvos, kiek visos Europos atžvilgiu yra gana prieštaringi.

– Lietuviškai kol kas išleistos tik dvi jūsų knygos: autobiografinis „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“ ir romanas „Mano Michaelis“, Izraelyje pasirodęs 1968 metais. „Mano Michaelis“ – bene sėkmingiausia jūsų knyga, patekusi net į Tarptautinės leidėjų asociacijos sudarytą geriausių XX a. knygų sąrašą. Ką jūs manote apie šį savo romaną po 50 metų?

– Žinote, pastaruoju metu nesu jo skaitęs. (Juokiasi.)

Tada prieš 50 metų šią knygą parašiau iš moters pozicijų. Tam ryžausi, nes buvau jaunas – 24 ar 25 metų. Tada buvau tikras, kad žinau viską apie moteris.

Kažin ar šiandien išdrįsčiau tam ryžtis, nes nesu toks tikras, kad apie moteris žinau viską.

– Naujausiame savo romanas „Judas“ jūs savaip interpretuojate Jėzaus ir Judo istoriją.

– Be daugybės kitų dalykų jame bandau parodyti, kad evangelijose pasakojama istorija apie 30 sidabrinių ir garsiausią istorijoje bučinį yra visiškai nelogiška. Ši istorija buvo savotiškas pastarųjų 2000 metų krikščionybės Černobylis.

Mano manymu, ji pagrįsta baisiu stereotipu, susijusiu su žydais. Tad „Judo“ pasakotojas bando pateikti alternatyvią Jėzaus ir Judo istoriją.

– „Myliu Jėzų kaip anarchistą“ – ką turėjote omenyje sakydamas šią frazę?

– Aš nemyliu Jėzaus nei kaip Dievo, nei kaip Dievo sūnaus, nei kaip mesijo. Aš jį myliu kaip nuostabų poetą, žmogų, žmonijos mylėtoją. Taip pat jis man patinka dėl puikaus humoro jausmo.

Aišku, su kai kuriomis jo mintimis nesutinku. Dviem žydams įprasta tam tikrais klausimais nesutarti. Bet tai man netrukdo jo mylėti.

– Viena jūsų esė vadinasi „Kaip išgydyti fanatiką?“. Joje dar nebuvo pateiktas receptas, bet gal dabar jau žinote vaistą?

– Jei žinotume formulę, fanatikus gydytume tabletėmis. Tada greičiausiai nereiktų ir literatūros. Aš nežinau priemonių, kaip juos gydyti, bet žinau, kaip juos atskirti. Nesu matęs fanatiko su humoro jausmu. Taip pat nesu sutikęs humoro jausmą turinčio žmogaus, kuris taptų fanatiku.

Tad jeigu aš sugebėčiau humoro jausmą suberti į kapsules ir priversti žmones jas praryti, tai galbūt galėtų būti būdas, kaip išgydyti fanatikus.

Dar padėtų smalsumo injekcijos, nes smalsūs žmonės atsparesni fanatizmui.

Aišku, aš tai kalbu su šypsena, nes tikrai nežinau būdo, kaip suleisti smalsumo žmonėms, kurie nėra smalsūs ir mano, kad žino visus atsakymus į visus klausimus.

– Prieš gerus metus dariau interviu su kitu garsiu jūsų kolega Abrahamu B. Yehoshua. Jūs ilgus metus su juo sutarėte dėl Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimo būdo – abu agitavote už vadinamąjį dviejų valstybių sprendinį, suformuluotą po 6 dienų karo tarp Izraelio ir Palestinos 1967-aisiais.

Dviejų valstybių sprendiniu buvo siekiama izraeliečiams ir palestiniečiams sukurti dvi valstybes. Tačiau A.B.Yehoshua pakeitė nuomonę ir mano, kad toks sprendinys darosi neįmanomas. Ar jūs sutinkate su juo?

– Nors A.B.Yehoshua yra geras mano bičiulis, bet, kaip minėjau, Izraelyje įprasta dviem žydams nesutarti kokiu nors klausimu, ginčytis. Aš iki šiol manau, kad dviejų valstybių sprendinys yra geriausias Izraelio ir Plestinos konflikto sprendimo būdas.

Prieš kurį laiką buvo tokia šalis Čekoslovakija. Jie taikiai išsiskyrė. Dabar puikiausiai gyvuoja dvi valstybės – Čekija ir Slovakija.

Tokią matau izraeliečių ir palestiniečių ateitį. Žinoma, tam prireiks daug laiko – bent 50 metų, kol subręs nauja karta.

– Vadinasi, šiuo klausimu esate optimistas?

– Nesu nei pesimistas, nei optimistas. Stengiuosi būti realistas. Tikiu evoliucijos procesu, o ne melodramatišku tikrovės keitimu.

– Skaičiau, kad esate tarnavęs tankų divizijoje. Tokia patirtis turbūt nepamirštama?

– Taip, tokios patirties niekas nepamirštų. Tarnavau kaip rezervinis karys per Šešių dienų karą 1967-aisiais ir per Ramadano karą 1973-aisiais. Kovojau, nes staiga pajutau grėsmę, kad Izraelis gali būti sugriautas, o šios šalies žydai pavergti.

Jei panaši situacija pasikartotų, aš ir vėl stočiau į kovą. Tačiau aš niekada nekovočiau dėl to, kas vadinama nacionaliniais interesais, dėl to, kas dangstoma visokiomis rezoliucijomis, dėl to, kad iškovočiau papildomos naudos savo šaliai. Verčiau eičiau į kalėjimą.

Kaip ir anksčiau, kovočiau tik tokiu atveju, jei kiti bandytų mane nužudyti arba pavergti. Pateisinu tik dvi priežastis imtis ginklo – jos susijusios su išlikimu ir laisve.

Lietuviškai galime skaityti dvi A.Ozo knygas

A.Ozas – Izraelio rašytojas, savo kūryba pelnęs ne tik skaitytojų, bet ir pasaulio literatūrinės bendruomenės pripažinimą. Kelerius metus buvo laikomas vienu rimčiausių pretendentų Nobelio literatūrinei premijai gauti. Yra pelnęs daugybę prestižinių literatūrinių apdovanojimų visame pasaulyje, tarp jų – Izraelio literatūros, Astūrijos princo fondo, F.Kafkos premiją.

A.Ozas išsilavinimą įgijo Jeruzalės Hebrajų universitete ir Oksfordo universitete, jis taip pat tarnavo Izraelio kariuomenėje, išgyveno tris antpuolius per šešių dienų karą 1967 metais, o vėliau prisijungė prie Izraelio taikos judėjimo. Yra rašęs, jog žydų tauta savo tapatybę suvokia per literatūrą: „Tauta mus daro tekstai“.

A.Ozo autorinių kūrinių bagaže – beveik 40 grožinės ir mokslinės literatūros knygų. A.Ozo kūryba išversta į 42 kalbas, tarp jų – ir į lietuvių.

2008 m. „Alma Littera“ išleido jo knygą „Mano Michaelis“, o 2013 m. leidykla „Mintis“ išleido romaną „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“ (vertė K.Gudelytė). Verčiamas ir naujausias rašytojo romanas „Judas“.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.