Visur apsiskelbiau:
– Pardavinėju sniego dangą. Dešimt eurų už kvadratinį metrą. Paminkštinta – dvidešimt. Sendaikčių mėgėjams – itin kokybiškas pernykštis sniegas. Kaina sutartinė.
– Kas tau pirks sniegą? – vaiposi kaimynas. – Žmonės ne kvailiai.
– Į save pasižiūrėk, – patariu.
Anas vis tiek svarsto.
– Kažin ar tai pirmo būtinumo prekė...
– Jei nereikia šiandien – pasidėk baltą sniegą juodai dienai.
Jis susimąsto.
– Kainą užkėliau, tai kiekvienas susidomės: gal tikrai geras, jei toks brangus! O paskui nuleisiu. Kalėdinės karštligės, pavasariniai išpardavimai... – dėstau verslo planą. – Kai sumažinsiu kainą perpus – kaipmat išpirks. Žmonės tiek nereikalingo šlamšto prikaupę! O sniegą tai vis kur nors panaudosi.
– Ar nekokybišką dangą bus galima grąžint?
– Aišku! Tik reiktų žinot: jei sniegas ištirpo, jis labai kokybiškas. Tai ne koks pajuodėlis, dūlantis pamiškėse net gegužę.
– O jei žmogus neturi kur sniego laikyt?
– Jūsiškis bus saugiai padėtas Grenlandijoj. Jums niekuom nereiks rūpintis. Apie viską pagalvota.
Kaimynas krapšto pakaušį.
– Tai gal imt kokį šimtą kvadratų...
– Gali grynais atsiskaityt.
– O jei norėsiu kieme turėt?
– Šiaurėj saugomas sniegas kasmet užauga dvigubai, – protinu. – Tau nė piršto nereikia pakrutint, o turtas didėja. Atgabentas Lietuvon gi kaipmat nuvertės.
Jis vis tiek muistosi.
– Bet jeigu staiga man prireiks sniego?
– Sodams žydint?
– O kodėl ne?
– Tu gal visai durnas?
Nusispjoviau ir nuėjau.
Su tokiais nedirbu. Aš, kaip ir kiekvienas rimtas prekybininkas, orientuojuos į pusiau durną.
Senos patirtys
– Visą gyvenimą ėjau durnyn, – prisimena veteranas Petryla. – Daug gerų žmonių sutikau. Ir šiandien jau galiu pasakyt: durnumas kaip cholesterolis, būna geras ir blogas.
Gerojo randame žūklėj ir meilėj. Blogojo – darbe, juolab jei tenka dirbt su kompiuteriu. Itin daug blogojo durnumo politikoj, o gerojo – televizijoj. Todėl aktorius, vaidinantis Prezidentą, mums daug mielesnis už tipą, vaidinantį prezidentūroj.
– Kaip blogąjį durnumą sumažint? – domisi jaunasis pensininkas Petrarka.
– Prisiminkim istoriją – kai pliaukšteldavom neklaužadai per užpakalį, tam greit išgaruodavo iš galvos blogasis durnumas. Užpakalis ir galva labiau susiję, nei atrodo kai kuriems veikėjams. Ar jūs bandėte pliaukštelt Seimo nariui?
– Niekad nebandėm.
– Tai pabandykit, – ragina Petryla. – Niekur neparašyta, kad politikus draudžiama kult. Kaip kitaip juos išmokysi žmogui tarnaut?
– Gal cukraus duot?
– Ko tik jiems nedavė – pinigų, sklypų... Niekas nepadeda.
– Bet kodėl į Seimą leidžia nedresuotus?
– Kad piktesni būtų. Kad labiau ant žmonių pultų.
Bandau atnaujinti žmoną
Mes kalbamės retai, bet tikrai nėra taip, kaip mus šmeižia kaimynai: atseit mudu su žmona išvis nesišnekam.
– Nueik...
– Tegu kiti eina.
Tai buvo užpernai, spalio penktą. Viską viens kitam ir pasakėm.
Pozicijos skiriasi, bet sugyventi galima. Aš juk neįkyriu, nesidomiu, kur man eit...
Apie kitas moteris pagalvoju trisdešimt kartų per dieną. Vadinas, pagal Lyčių lygybės įstatymą, lygiai tiek pat kartų mano žmona gali apie kitus vyrus galvot. Tegu jos svajonėse tie vyrai žygiuoja, obliuoja, sunkius daiktus valkioja...
Moterys, apie kurias aš galvoju, niekur neina, o guli ir svajoja apie mane. Ir aš nereikalauju, kad jos man virtų, skalbtų ar kažką nešiotų. Visa tai gali ir žmona padaryt.
Ar maniškė svajoja apie mane? Andai apžvelgiau sienas – nė vieno plakato su mano atvaizdu.
O įrašai slaptam dienorašty... „Vakar prasilenkiau su Juozu miegamajame, o jis net nepažvelgė į mane. Vaje...?“ Toliau tekstas sulietas ašarom.
Nėra tokio dienoraščio!
Kažin ar ji išvis beprisimena, kas aš toks? Žiūri tik laidas apie žvėrelius.
Pasakyčiau, kad aš ne prastesnis kaip gyvūnai, ypač tie, kur nejudrūs ir tūno po žemėm. Tik nenoriu girtis.
Ir nemanykit, kad mano žmona man nerūpi. Sykį nugirdau dūsaujant:
– Jei namie būtų vyras...
Tą naktį parsivedžiau net keturis...
O kas iš to? Ar įvertino?
Tai apie ką šnekėt?
Mūsų išmanumas
Kai kas naiviai įsivaizduoja, neva tuomet, kai nebuvo išmaniųjų prietaisų, norėdami perduoti žinutę mes rikiuodavomės Baltijos kely, kūrendavom laužus ar užsikorę ant stogų mojuodavom degančiais fakelais.
Šitaip žinutes perduodavom tik toliau gyvenantiems kaimynams.
O va norėdamas artimiems bičiuliams perduoti žinutę „Šiandien negeriu“ aš tiesiog išeidavau gatvėn su žmona.
Jei norėdavau perduoti jiems paryškintą žinutę „Šiandien aš tikrai negeriu. Taškas“ – paimdavau žmoną už parankės.
Jei grįždavau namo už parankių su draugais – tai žinutė žmonai: „Visi tave mylim.“
Jei ta norėdavo atsakyt „Juozas man vienintelis“, pasiųsdavo juos laiptais žemyn.
Jei kitą rytą žmona man norėdavo perduoti žinutę „Labukas. Buciuoju.“ – atsiųsdavo ant stalo lėkštę.
Jei norėdavo pranešti „Tu bukas!“ – lėkštę siųsdavo į sieną.
O jei be žodžių – į galvą.
Bendravimas buvo šiltesnis ir fiziškai apčiuopiamas.
Ar būna rytai artimieji?
Abdulas bin Atbulas iš pat ryto žvilgčioja į žmoną, o popiet nebeištveria.
– Parodyk apvalumus.
– Nepriekabiauk, – sudraudžia Atbulienė.
– Labai man gražu...
Moteris pasikuičia po rūbais ir ištraukia dvi bombas. Vyras pačiupinėja ir nurimsta.
– O prancūzai kaip susijaudintų! – juokiasi.
– Ištvirkėliai! – piktinasi Atbulienė. – Andai Paryžiuj, stoty... Policininkas net apgraibė mane. Dienos šviesoj! Kaip jų bobos ištveria?
– Jau bruzda.
– Kai višta padeda kiaušinį – tai normalu. Kai aš padedu bombą – oi triukšmas!
– Prancūzų nesuprasi... – Atbulas numoja ranka. – Ar šiandien sprogsi?
– Dar svarstau... Va, kai tu nusprogęs iškeliausi į Alacho sodus, tai gausi keturiasdešimt nekaltų mergelių. O ką gausiu aš?
– Tu gausi keturiasdešimt prancūzų vyrų. Visi bus kalti, galėsi juos rimbais pliekt.
– Tai nejau į sodus ir prancūzą įleis?
– O kas gi soduose dirbs?
– O gal ten vienos dykumos... Ot būtų gerai! Niekaip į smėlį negaliu atsižiūrėti.
– O man vis vaidenas: kai sprogsiu, tai atsisprogt nebegalėsiu... – Atbulas užsisvajoja. – O, kad taip galėtum sprogt amžinai...
– Sako, lietuviai taip sprogsta.
– Ot laimingi!
– Bet ar supranta?
– Gerai ten, kur mūsų nėra.
– Jau greit mes ateisim.
Jiedu susiima už rankų, atsigręžia į vakarus.
– Kiekviena mūsų bomba suvienija Europą.
– Suartina Europą su Rusija.
– Nutolina karo grėsmę. Apsaugo nuo daugybinio bombų kritimo iš dangaus.
– Pirmyn už taiką! Vienybė težydi!
Abu nusilenkia. Leidžiasi smėlio uždanga. Pasaulio pabaiga.
