Jos įžvalgos apie britų literatūrą ir vertimų svarbą, tikimės, bus įdomios.
Giedrė Pranaitytė. Kaip susiejote savo gyvenimą su vertimais? Kuo jums svarbi vertėjo profesija?
Rasa Drazdauskienė. Aplinkybės, kuriomis tapau vertėja, gana nestandartinės. Profesinė pradžia neatrodė labai sėkminga, nes Vilniaus universitete studijavau psichologiją. Studijų metais keletą iš mūsų atrinko į sustiprintą anglų kalbos mokymosi grupę, taigi mokėmės aukštesniu lygmeniu. Buvome pratinami mokytis užsienio kalbos ne tik profesiniais tikslais, bet ir kur kas labiau gilintis į jos subtilybes. Niekada nemaniau, kad ateityje tapsiu vertėja. Man tiesiog buvo įdomu skaityti ir domėtis.
Versti tekstus pradėjau tada, kai buvo atkurtas Naujasis Židinys-Aidai. Šis žurnalas buvo leidžiamas dar tarpukario Lietuvoje. Apie 1990-uosius redakcijai labai reikėjo vertėjų – nutarta spausdinti verstinę publicistiką, religinius tekstus, nes lietuvių kalba jų buvo paskelbta dar labai nedaug. Mano sutuoktinis – aktyvus minėto žurnalo kūrėjas, vėliau tapęs ir jo redaktoriumi, todėl natūraliai prisidėjau prie šios intelektualų draugijos.
Pradžioje man pasiūlė išversti kažkokį tekstelį, o paskui pati ėmiausi Gilberto Keitho Chestertono esė. Tai buvo drąsus sprendimas, nes versti šio autoriaus tekstus iš tiesų nelengva. Tai sunkus darbas, vis dėlto man jis labai patiko. Pirmoji specialybė – psichologija – galiausiai atsidūrė antrame plane ir tapau profesionalia vertėja. Toji Chestertono esė, kurią išverčiau, buvo apie tai, kaip naudinga drybsoti lovoje. Iki šiol visu šimtu procentų pritariu šiai minčiai.
– Kokia verčiama knyga Jums tapo svarbiausiu arba džiaugsmingiausiu profesiniu iššūkiu?
– Mane daugelis žmonių labai ilgai siejo su Helenos Fielding knygomis, ypač su „Bridžitos Džouns dienoraščiu“. Fielding knygas išverčiau jau labai seniai, jos sulaukė didžiulio pasisekimo tarp skaitytojų. Man buvo neapsakomai smagu jas versti. Tai – vienas linksmiausių dalykų.
Viena sunkiausių knygų, patenkinusių visas mano profesines ambicijas, buvo Evelyno Waugh romanas „Sugrįžimas į Braidshedą“. Labai gerai prisimenu, kaip dar būdama studentė užėjau į naudotų angliškų knygų parduotuvėlę ir nusipirkau „Sugrįžimą į Braidshedą“. Perskaičiau anglišką tekstą ir net neįsivaizdavau, kad kada nors versiu šią knygą į lietuvių kalbą. Nors jau tada man į galvą užklydo mintis: „Dieve, išversti ją būtų svajonė!“
Dabar nuolatos kalbu apie naujausią mano išverstą knygą. Kate Atkinson „Griuvėsių Dievas“, mano galva, tiesiog tobulas romanas ir didelės literatūrinės vertės kūrinys. Šiame tekste daugybė nuorodų, citatų ir aliuzijų, leidžiančių išmokti naujų dalykų.
– Kaip apibūdintumėte vertėjo santykį su autoriumi? Kodėl ir kuo šis santykis yra svarbus?
– Manyčiau, vertėjui šis santykis labai reikšmingas, nes autorius yra jo „motina maitintoja“. Kadaise parašiau esė „Vertėjas kaip literatūros tarnas“ apie vertėjo santykį su autoriumi ir verčiamu tekstu. Žinoma, egzistuoja įvairūs vertėjų santykiai su autoriais ir verčiamais tekstais, bet man artimiausias toks santykis, kai vertėjas jaučiasi tarnaujantis, kad padėtų autoriui išeiti į viešumą kuo gražiau, nors ir su svetimais „drabužiais“.
Vertėjui tenka taip pasirengti ir daryti viską, kas įmanoma, kad vertimas būtų ne prastesnis už originalą. Man atrodo, toks santykis būtų tobulas. Svarbu, kad vertėjas nesiimtų nei tobulinti autoriaus, nei jo susinti. Gerai būna tada, kai vertėjas skiria pakankamai jėgų, laiko ir dėmesio tam, kad susidraugautų su autoriumi. Tai irgi labai svarbu.
Surasti tam tikrą aukso vidurį tarp ištikimybės tekstui ir kūrybingumo vertėjas gali tik ilgai dirbdamas ir mokydamasis iš savo klaidų. Esu linkusi užleisti pirmąją vietą autoriui, kuris parašė konkretų kūrinį. Jeigu garsaus autoriaus tekste pasitaiko sunkiai suvokiamų dalykų, vadinasi, vertėjui reikia dar pasigilinti ir padirbėti.
Vertėjas paprastai yra pats atidžiausias knygos skaitytojas. Jei tekstą verčiame atidžiai, paprastai sužinome daug daugiau negu jame parašyta, nes įvairios kultūrinės nuorodos, citatos tarsi leidžia atverti slaptas duris į plika akimi nematomą pasaulį. Jeigu vertėjui nepavyksta tų durų atverti, autoriaus tekstas labai nukenčia. Na, o pagundai ką nors palengvinti ar pakeisti, vertėjas neturėtų pasiduoti, nes tai nesąžininga autoriaus atžvilgiu.
– Kokio autoriaus kokius kūrinius norėtumėte versti ateityje?
– Apie svajones visada galima kalbėti, ar ne? Yra ištisas klodas klasikinės britų humoro literatūros, kurios dar negalime skaityti lietuviškai. Tai nuostabios ir šmaikščios knygos. Pavyzdžiui, Pelham Grenville Wodehouse parašyti romanai apie Jeevesą ir Woosterį yra labai juokingi, bet sunkiai išverčiami, nes britų humoras iš tikrųjų specifinis – tai nėra mitas.
Mano didžioji simpatija – Nancy Mitford, parašiusi keletą garsių romanų, tarp jų „Meilės persekiojimas“ (The Pursuit of Love) ir „Meilė šaltu oru“ (Love in a Cold Climate). Tai romanai apie meilę XX a. trečiajame dešimtmetyje. Tekstai tokie įžvalgūs, kandūs, juokingi, kupini gyvenimiškos išminties ir nepakartojamos intonacijos, kad juos perskaitęs supranti, iš kur vėliau atsirado Bridžitos Džouns fenomenas. Visa tai paremta gilia britų humoro tradicija.
– Europos Sąjunga nuosekliai puoselėja daugiakalbystės idėją, o literatūra dažnai tampa tiltu tarp skirtingų tautų. Ką reikėtų daryti, kad nedidelių valstybių literatūra taptų geriau matoma ir praturtintų pasaulio įvairovę?
– Yra daug mažų šalių, tačiau tai nereiškia, kad ir jų kultūra tokio pat „kalibro“. Prisiminkime Islandiją – šios šalies gyventojų skaičius visiškai nedidelis, bet jų literatūra žinoma visam pasauliui.
Svarbiausia tai, kad Europa vis labiau domisi žmonėmis, turinčiais kitokią gyvenimo patirtį. Tokia tendencija teikia vilčių, kad didžiosios šalys, didžioji kultūra ir literatūra palaipsniui įžvelgs to kitoniškumo vertę, bet ir mums patiems reikėtų stengtis kuo įtaigiau papasakoti apie save, atskleisti, kuo ypatinga mūsų patirtis.
Rūtos Šepetys knyga „Tarp pilkų debesų“ literatūriniu požiūriu gali kelti šiokių tokių abejonių, bet unikalūs dalykai, apie kuriuos rašytoja pasakoja, pasklido labai plačiai po visą pasaulį. Tai rodo, kad mes, lietuviai, turėtume kuo greičiau nusikratyti literatūros nykštuko kompleksų.
– Šiuo metu vis dažniau kalbama, kad knygos kultūra ir įprotis skaityti sparčiai nyksta. Kaip reikėtų skatinti jaunus žmones, ypač vaikus, kad jie susiviliotų knygomis?
– Norėčiau pabrėžti du svarbius dalykus. Pirmiausia, paaugliai dabar skaito tekstus mobiliuosiuose telefonuose ir kompiuteriuose, bet vis dėlto skaito. Galbūt ir nereikėtų jų traukti atgal prie popierinių knygų, nes daugelis suaugusiųjų jau irgi skaito tekstus įvairiose kompiuterinėse laikmenose. Nesvarbu, kokiu pavidalu tekstas pasieks skaitytojus. Bala nematė. Svarbiau, kad žmonės apskritai skaitytų.
Antra, jeigu knygas skaito tėvai, skaitys ir jų vaikai. Daugiau nieko geresnio nesugalvosi. Jeigu vaikai nuo mažens mato, kad natūralu yra pasiimti ir skaityti knygą, apie ją kalbėti, joje ieškoti atsakymų, jiems tai irgi taps neatsiejama gyvenimo dalimi. Lygiai taip, kaip valytis dantis arba sveikai maitintis. Šiuo atveju lemiamos reikšmės turi tėvų gyvenimo būdas, asmeninis jų pavyzdys.
– Kuo vertimo praktika galėtų praturtinti tradicinį jaunuomenės ugdymo procesą?
– Vertėjas yra tarsi desantininkas, kuris patenka į kitą kultūrą, ją perpranta ir tam tikrus jos elementus perkelia į savąją kultūros terpę, bandydamas perteikti juos taip, kad pamažu taptų vertėjo gimtosios kalbos ir kultūros dalimi. Šiuo atžvilgiu vertimas labai svarbus, nes padeda daug giliau pažvelgti į kitas šalis, artimiau susipažinti su įvairiais žmonėmis.
Skaitydamas išverstą knygą, jaunas žmogus palaipsniui pradeda suvokti kitą kultūrą, todėl jį galima palyginti su turistu. O vertėjas, kai imasi versti kokį nors literatūros tekstą, tarsi apsigyvena kitoje šalyje, stengdamasis pažinti ją iš vidaus. Atsiranda tam tikros giluminės sąsajos.
– Ką patartumėte jauniems vertėjams, dar tik pradedantiems eiti savo profesiniu keliu?
– Patarimas tikriausiai nebus labai netikėtas – reikia skaityti, lavintis ir viskuo domėtis. Mano patirtis rodo, kad ši profesija reikalauja itin daug žinių, taigi vertėjas pirmiausia turi būti išsilavinęs žmogus. Be to, privalo turėti tokių charakterio savybių, kurios sunkiai dera tarpusavyje, – jis turi būti atkaklus ir nuoseklus, tačiau tuo pat metu labai lankstus ir smalsus. O judrūs, smalsūs žmonės dažniausiai būna kiek paviršutiniški, nes jiems nepakanka kantrybės išnagrinėti viską iki galo.
Šiaip ar taip, vertėjas turėtų įsigilinti į dalykus, keliančius jam net ir menkiausią abejonę, išsiaiškinti visus klausimus, susijusius su jo verčiamu tekstu. Ugdant profesinį atkaklumą, reikėtų pradėti nuo to, kas yra labai smagu, ir palengva keliauti prie sunkesnių uždavinių. Žinoma, būtina labai gerai mokėti ne tik svetimą, bet ir gimtąją – šiuo atveju lietuvių – kalbą. Antraip klysime patys ir klaidinsime mūsų vertimų skaitytojus.
