Rašytojui L. Iniui skaudu girdėti paniekos pilnus žodžius apie S. Nėrį ar Just. Marcinkevičių

Su Kauno istorija glaudžiai suaugęs rašytojas, žurnalistas Laimonas Inis prisimena ir nuolat besikeičiantį miesto veidą, ir jo gebėjimą išlaikyti pavydėtinai atsparų nykimui būtiškąjį tapatumą.

Kauno kultūros premija šiemet pagerbtas L.Inis prisiminė dramatiškas gyvenimo ir kūrybos akimirkas.<br>M.Patašiaus nuotr.
Kauno kultūros premija šiemet pagerbtas L.Inis prisiminė dramatiškas gyvenimo ir kūrybos akimirkas.<br>M.Patašiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

„Lietuvos rytas“

Mar 17, 2019, 5:12 PM, atnaujinta Mar 17, 2019, 5:12 PM

Kai Amerikoje raudonuoju kilimu žengė atsiimti aukštų apdovanojimų filmo „Bohemijos Rapsodija“ kūrėjai ir atlikėjai, vyresnio amžiaus žiūrovai Lietuvoje galbūt prisiminė, kur pirmąkart lietuviškai perskaitė žinias apie anuomet tik iškilusią legendinę roko grupę „Queen“ ir jos dramatiško likimo solistą Freddie Mercury.

Tai buvo anaiptol ne muzikinis žurnalas, o Kaune leidžiamas literatūrinės ir meninės krypties leidinys „Nemunas“. Jis ir sovietmečiu nebijojo laisvesnio žodžio, kartais supažindindavo ano meto jaunimą su įvairiais vakarietiškos kultūros, taip pat ir sovietmečiu nepageidaujamos popkultūros žanrais.

„Nemunui“ 1970–1990 metais vadovavo beveik prieš metus 80 metų sulaukęs žinomas rašytojas, viena iškiliausių Kauno asmenybių L.Inis. Ir nors jis negavo „Oskaro“, šiemet buvo pagerbtas kuklesnio masto – Kauno miesto kultūros – premija.

Mintimis apie Kauną – miestą, nuolat judantį judriame laike ir tuo pat metu išliekantį savimi, rašytojas ir pasidalijo mintimis su „Laikinąja sostine“.

– Ar Kaunas – dvasingas miestas, ar atvirkščiai? Dažnai girdėti nuomonių, kad tai labai technokratiškas, materialistinis miestas, be humanitarinio užtaiso. O kaip jums atrodo?

– Keliais žodžiais atsakyti į šį klausimą neįmanoma. Man atrodo, kad pasakymas „labai technokratiškas“, „materialistinis“ yra pasenęs stereotipas, kartais atklystantis iš praeities arba įstrigęs kažkurioje miestą mažiau pažįstančio žmogaus smegenų rievėje.

Nuo seniausių laikų, ypač prieškario, čia gyva humanitarinė dvasia. Laikas, kad ir lipniomis užmaršties dulkėmis, neužpustė kūrėjų, menininkų, nacionalinio mokslo ir kultūros puoselėtojų pėdų, jos giliai įspaustos ir grindinio plytoje, ir amžininkų atmintyje.

Humanitarinė kultūra, puoselėta Kaune, žadino visos Lietuvos intelektualinę sąmonę. Dar labiau ji gali suklestėti mūsų laikais aukštosiose mokyklose atsiradus humanitariniams fakultetams, gausėjant dailininkų, rašytojų, architektų visuomenėms ir vis balsiau įsidegant kūrybiniam potencialui.

– Ką jums apskritai reiškia Kaunas? Tiesiog miestas, kuriame yra jūsų stogas virš galvos, lova, parduotuvės, ar kai kas daugiau, kai kas BŪTIŠKA?

– Miestas – tai jo istorija. Istorija mus kalbina simboliais ir ženklais, paslaptingai atsklindančiais iš šios praeities. Tolimų protėvių rankų sušildyta puodo šukė, pakabutis, moters kaklą puošęs grubus vėrinys – kūrybos dvasios aidai. Nuo tų laikų iki šiol – ilgas, krauju ir ašaromis laistytas, džiaugsmo spinduliais austas ir sielvarto dūriais dygsniuotas gyvenimas.

Istorija ir dabartis susilieja į viena – kartais tarp jų nebeįmanoma nubrėžti griežtesnės linijos. Man rūpėjo ir rūpi praskleisti bent menką gyvenimo ir kūrybos paslapties skraistės kampelį ir pažvelgti, kas po ja slypi.

Taip atsirado knygos apie Kauną: „Milžinai ir nykštukėlis“ – sakmės ir legendos apie prieškario Kauną, trys interviu, pokalbių, novelių knygos apie kauniečius menininkus, mokslininkus, verslininkus. Nemažai miesto praeities ir dabarties realijų ir kitose mano knygose.

Taigi daug metų čia gyvendamas ir dirbdamas negali būti nesusijęs su miestu, negyventi jo gyvenimu, būti abejingas jo praeičiai ir dabarčiai. Kaunas, kaip jūs sakote, iš tikrųjų tapo BŪTIŠKAS.

– Jūs neatsiejamas nuo „Nemuno“ žurnalo. Net sovietiniais laikais ten buvo daug daugiau laisvo žodžio nei kituose to meto periodiniuose leidiniuose. Kaip jums pavykdavo apeiti cenzūrą? Ar cenzoriai neįžvelgdavo jūsų gudrybių, ar vis dėlto nebuvo tokie jau priekabūs, kaip dabar vaizduojama, ir į daugelį liberalizmo atvejų žiūrėjo pro pirštus?

– Buvo visko, bet čia jau būtų gana ilga kalba. Malonu patirti, kad ir dabar, praėjus beveik trisdešimčiai metų, kai dirbau „Nemune“, sutinku ne vieną savo kartos žmogų, prisimenantį anų laikų žurnalą. O kokios gražios jame buvusios merginų nuotraukos! Dažniausiai tos nuotraukos ir įstrigusios į atmintį. Apnuogintų merginų fotografijos dažnai ir buvo neblogas masalas, patraukęs skaitytojus, nes tokių kiti leidiniai nespausdindavo. Ne kartą už tai esu gavęs pylos nuo spaudos prievaizdų.

Bet nuotraukos nebuvo svarbiausia žurnalo duona. Literatūrinis „Nemunas“ buvo skirtas jaunimui, taigi jame daugiausia spausdinome jaunųjų autorių kūrybą, dažnai netoleruojamą anuometinių ideologų, partinių ar komjaunimo vadų. Taigi dažnai (ne visuomet!) sugebėdavome išvengti cenzūros gniaužtų ir paskelbdavome kūrinių, kurie nepraeidavo kituose leidiniuose. Kartais su cenzoriais pavykdavo susitarti (metodai buvo įvairūs), kartais – ne.

Bet turiu pridurti – vis dėlto į „Nemuną“ būdavo žiūrima kiek atlaidžiau.

– Dabar jaunimas dažnai priekaištauja vyresniajai kartai, esą ji netolerantiška, nepakanti kitoniškumui ir tuo pat metu prisitaikėliška. Bet kaip suprasti, kad būtent jauni literatai puola smerkti „už kolaboravimą“ Salomėją Nėrį, Petrą Cvirką, net Justiną Marcinkevičių?

– Man skaudu girdėti piktus, paniekos ir pasmerkimo kupinus žodžius apie S.Nėrį, Just.Marcinkevičių ir kitus, kai beatodairiškai su purvu maišoma jų kūryba ir net gyvenimas, pamirštant laiką, kada jie gyveno ir kūrė, ir elgesio aplinkybes.

Tolerancijos čia nė su žiburiu nerasi. Aš žinau ir aš esu teisus, o mano tiesa – vienintelė! Jeigu žmogus taip mąsto, pakantumo nelauk. Išsilaisvinti iš stereotipinio mąstymo nelengva. Vis dėlto manau, kad tai laikina.

– Kokie jūsų pastarojo meto kūrybiniai darbai, apie ką jie?

– Netrukus išeis istorinių romantinių sakmių knyga „Milžinų kalvos paunksnėje“ – apie Lietuvą garsinusių žmonių likimus ir jų paliktus pėdsakus. Rašau naują žemaitiškų istorijų knygą „Dangaus šulinys“ – tai šiek tiek paradoksalios novelės, mažai žinomi istorijos ir garsenybių biografijų epizodai.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.