Kasdien susitinku su žmona, gerai žinau jos lūkesčius, problemas...
Gal ir su žmonėm susitikt? Žmonės pasidalins savo rūpesčiais...
Kam man reik? Turiu aš tų rūpesčių. Nedaug, bet užtenka.
Jei paprašyčiau, gal žmonės ir vargais pasidalintų? Žmonės geri. O aš jau seniai vargo nematęs. Gal ir smagu būtų pavargt vieną dieną.
O ką dar žmonės galėtų man duoti? Gal pinigų paprašyt?
Kažin ar neišgaruotų tas gerumas?
Tegu... Aš ir pats geras. Aš visko žmonėms galiu pažadėt. O panorėjęs – ir ištesėt.
Koks valdymo stilius jums prie širdies? Pageidautumėt tvirtos rankos?
Galiu, žinokit, ir iš kojos.
Aš jums pateikiau programą. Aš nuolat šmėksau per televizijas. Apie mane jūs žinote viską.
O ką aš žinau apie žmones? Kur jūsų pažadai, kad būsit klusnūs ir darbštūs?
O koks bus jūsų pirmas darbas, kai būsiu išrinktas? Ak, taip... Pirmiausia jūs imsit rėkt: „Vajė... Vėl ne tą išrinkom!“
Tai ar į tokius rinkėjus galėsiu žiūrėti rimtai?
Mane išrinks, jei patiksiu žmonėms. Puiku. Bet jei mane renka žmonės, tai gal ir aš turiu teisę žmones pasirinkt.
Ar man patinka visi žmonės? O kokios žmonių programos?
Manau, bus teisinga, jei kiekvienas pilietis pateiks išsamią programą, ką jis darys per artimiausius penkerius metus. Aš perskaitysiu ir nuspręsiu, ar tas tipas tinka Lietuvai, ar tik Londonui.
Likę Lietuvoj savo programą privalės vykdyti. Žmones tikrins specialios tarnybos.
Kai būsiu Prezidentas, kiaurai persišviesiu, tad kaltins mane ir už tai, ką prieš pusę amžiaus išgėriau, paliečiau, pasakiau...
Tebūnie. Aš galiu net permatomas kelnes užsimaut.
Bet bus peršviestas ir kiekvienas rinkėjas. Tada viskas ir paaiškės. Kodėl balsavot už mane? Kiek jums trūksta?..
Arba visi skaidrūs, arba nė vienas. Rinkitės patys.
Nusitaikau į ką pataikau
– Ar jūs jau suradote save? – klausia pilypas iš ėlėrtė.
– Niekad ir neieškojau, – atšaunu.
Kiti kaip nuvargina! O jei grįžęs namo dar save rasčiau...
Bet dabar jau eisiu ieškot. Dabar man kiekvienas balsas brangus. Radęs save, pasiguosiu, prisipažinsiu, kas kelia nerimą
– Jei manęs neišrinks, imsiu nekęsti visų Lietuvos žmonių.
– Jei gerai pasirodysi – išrinks. Reik apdrabstyti priešininkus purvais, – patarsiu.
– Bet iš kur televizijoj tiek purvo gaut?
– Susinešk kibirais. Žmonėms tai patiks.
– Žmogus man svarbiausia.
Negaliu, bet nugaliu
Susitinku su rinkėjais Vievio paukštyne.
– Kodėl mūsų negelbėja Briuselis? – klausiu.
Ir populiariai paaiškinu:
– Todėl, kad Europoj valstiečiai išnyko dar dvidešimtam amžiuj, ir Briuselyje vyrauja nuomonė, kad šią retą rūšį, randamą tik prie Baltijos, reikia saugoti, o gal net įrašyti į Raudonąją knygą.
Aišku, ten imtasi priemonių, kad valstiečiai neperžengtų Lietuvos ribų, neišplistų kitose šalyse. Nuolat skelbiamos kiaulių maro ar paukščių gripo epidemijos, ir po šių išgalvotų pavojų priedanga dezinfekuojami dideli pasienio plotai...
Matau, kad niekam nerūpi tarptautinė padėtis. Visiems svarbu tik jų kiemo problemos, ir ką aš galiu jiems duoti.
– Mano žmona laiminga, nes laikau ją ant kraiko, – sakau. – Po metų kitų ir jūs taip gyvensit.
– Ko-ko... – girdžiu pašaipų juoką.
Atsigręžęs nuspiriu nuo skiedryno gaidį.
– Kiaušinius dėsit tiesiai į keptuvę, – pažadu vištoms. – Jokių tarpininkų.
Linksmas klegesys...
Čia jau laimėjau.
Noriu, nes reikia
Sykį žmona paklausė:
– O dėl ko tu taip nori būt Prezidentas?
Net karštis išmušė. Tiek smarkiai balotiruodamasis nebuvau apie tai nė pagalvojęs. Bet dabar jau pačiam tapo smalsu. Dėl ko?
Tikrai ne dėl pinigų. Kai Skviernelis pakėlė pensijas – nieko mums nebetrūksta.
Ir ne dėl valdžios. Tai viduramžiais valdovas galėjo kam panorėjęs kardu galvą nušniot. Dabar kliunkiui pavaldiniui nė delnu per ausį nevalia bus pliaukštelt. Mane visi žurnaliūgos šnipinės, o jei aš kurį pavadinsiu rusų šnipu – oi, koks kils triukšmas!.. Anokia ten valdžia?
Dėl garbės? Kad visi man pavydės – tai smagu. Bet kad visi pažinos... Nei prisiliuobsi kur panorėjęs, nei panų Rūmuosna parsivesi...
Tai gal – kad Lietuvai būtų geriau?
Bet jei mane išrinks, Lietuvai tikrai nebus geriau.
Ir nežinau, dėl ko... Bet vis tiek noriu.
Man trūksta, bet juk privalau
Vienintelis mano trūkumas – niekas niekur nėra matęs manęs su Kurlianskiu, todėl įžvalgiam žmogui aš galiu atrodyt nevisavertis ar netgi su kokia slapta negalia.
Bet įžvalgiųjų – nedaug. Šiaip jau moterys renkasi gražiausią, o vyrai – durniausią. Pagal šiuos parametrus aš tinku abiem pusėm.
Žinodamas, kaip žmonės nusivylę tuščiom kalbom, aš kalbu trumpai ir aiškiai. Nors Lietuvos priešai, tikėdamiesi, kad paslysiu, lenda su itin klastingais klausimais:
– Kokia jūsų vidaus politika?
– Bam, – atsakau.
– Užsienio?..
– Bum.
– Ateities vizija?
– Bim bam.
Lietuviai ploja, o Lietuvos priešai, pabrukę uodegas, dyrina lengvesnio grobio ieškot.
Apkrikštiju laukinių gentis
Kovodamas už savo rinkėjus, ties Giedraičiais atmušu Skviernelio dalinius, sėkmingai atakuoju bevardę aukštumą ir paimu tris nežinomus kaimus.
– Kaip galit būti nežinomi? – baruos. – Kuom nors tai vis tiek garsėjat. Gal išgeriat daugiau už kitus?
– Daugiau nebeįgalim, – teisinasi kaimiečiai.
– Ar žinote, kur gyvenate?
– Visados čia gyvenome... Bet apie mus niekas nėra girdėjęs.
– O ką jūs girdėjot apie Lietuvą?
– Kad ten gyvenimas gerėja.
– Gal norit, kad ir jums pagerinčiau?
– Pas mus jau keliskart gerino. Bet mes nieko gero nematom.
– Nematomas gėris geresnis už matomą, – aiškinu. – Niekas tokio nenugvelbs.
Ir kaip sykis tuo metu kaiman įsiveržia Puidoko gaujos. Staugdamos pralekia patrobiais ir, neradusios ką plėšt, išsiveržia pro kitą galą.
Dabar jau kaimiečiai pasitempia, įvertinę, ką turi. Pažadu jiems nematomą gėrį net triskart padidint.
– Ko dar norit iš Lietuvos Prezidento? – klausiu.
– Norim, kad košės duotų.
Prisiekiu, kad tai bus pirmas mano darbas, o kol kas apdalinu visus šypsenom.
– Kažin, kas šiemet ateis pirmiau: rusai ar pavasaris? – teiraujasi žmonės.
– Pavasaris kartais vėluoja... – primenu.
– Gaila, kad rusmetis trunka ilgiau nei kiti metų laikai, – skundžiasi vienas. – Tris mėnesius tai smagu būtų prie ruso pabūt. Tada ir lietuvį kitaip vertintum.
– Taigi! – pritaria kitas. – Menu, spaudžia rusas, spaudžia... Visi kiūtom pastirę, vaidenas – jau niekad nebus čia kitaip. Tik staiga... Lietuvis – triokšt, rusas – keberiokšt... Skleidžiasi vėliavos, žydi veidai, stiepias žalieji...
– Žalymetis irgi turi trumpiau trukti, – sakau. – Trys mėnesiai – tiek visiems gana.
– O kada gerymetis ateis?
– Doram žmogui visados sunkmetis, – paaiškinu.
Visiems palengvėja.
Grįždamas atmušu Puteikio pulkus ir įsitvirtinu Belmonto aukštumose. Giedresnėm naktim jau įžvelgiu Daukanto žvaigždynus...
