V. Palčinskaitė atsiminė „Poezijos pavasario“ pradžią: „Staiga į palapinę įgriuvo P. Širvys...“

„Nakvojome palapinėse pušyne netoli Pažaislio. Persirengti neturėjome kuo, sausų rūbų nebuvo, todėl susiglaudusios su Judita plepėjome, iš paskutiniųjų bandydamos sušilti ir sulaukti ryto. Aplinkui aidėjo nemiegančių kolegų balsai, šurmuliavo naktinis gyvenimas. Staiga į mūsų palapinę įgriuvo Paulius Širvys su savo plačiu pilku kareivišku apsiaustu, kuris buvo tarsi neatskiriama jo kūno dalis. „Mergos, mergos! – šaukė poetas. – Greičiau įsileiskit mane. Mane tuoj užmuš!“ – savo naujoje knygoje rašo Violeta Palčinskaitė.  

P.Širvys ir V.Palčinskaitė.<br>Archyvo ir V.Ščiavisnko nuotr.
P.Širvys ir V.Palčinskaitė.<br>Archyvo ir V.Ščiavisnko nuotr.
Knygos viršelis.
Knygos viršelis.
Rašytoja Violeta Palčinskaitė.<br>Archyvo nuotr.
Rašytoja Violeta Palčinskaitė.<br>Archyvo nuotr.
Violeta Palčinskaitė.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Violeta Palčinskaitė.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

May 22, 2019, 11:16 AM, atnaujinta May 22, 2019, 11:16 AM

Garsi poetė, dramaturgė, trisdešimties knygų autorė Violeta Palčinskaitė prieš ketvertą metų išleido atsiminimų knygą „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“, nors buvo sau pažadėjusi niekada nerašyti memuarų. Knyga sulaukė didelio skaitytojų dėmesio ir galbūt jis labiausiai paskatino poetę grįžti prie šio žanro.

Naujoje knygoje „Paslapties babilonai arba aš tau siunčių labų dienų“ sutinkame būrį žinomų kūrėjų, kartu su autore keliaujame po Lietuvą ir pasaulį, patenkame į netikėčiausias situacijas. Čia „veikia“ ir Paulius Širvys, Juozas Miltinis, Donatas Banionis bei užsienio rašytojai, su kuriais poetei teko susitikti įvairiausiomis aplinkybėmis.

Su humoru papasakota kelionė laiku iliustruota eilėraščiais. Čia pateikiamos gyvenimiškos istorijos, kurių liudininkė, o dažnai ir dalyvė yra pati rašytoja, leis skaitytojui ne tik patirti tikrą skaitymo malonumą, bet ir rasti atsakymą į dažnai užduodamą klausimą: iš ko, kaip gimsta nesenstantis eilėraštis?

„Antrąją „Babilonų“ knygą pavadinau „Paslapties babilonai“. Nes visas mūsų gyvenimas yra paslaptis: gimimas, mirtis ir kiekviena diena. Juk atsibudę rytą dar nežinome, kuo ta diena baigsis“, – teigė Violeta Palčinskaitė. 

Šiuo metu vyksta festivalisPoezijos pavasaris“. Tad siūlome paskaityti knygos ištrauką, kurioje V.Palčinskaitė šmaikščiai aprašo pirmųjų festivalių kasdienybę.

* * *

KIEK TAU METŲ  

Tiek, kiek reikia. Nei daugiau, nei mažiau. Bet kodėl tau amžinai rūpi mano metai? Pareik namo, pasiimk vadovėlį arba enciklopediją, jeigu tokią turi, įsijunk internetą. Ten rasi ne tik kiek man metų, bet ir ką dar esu nuveikusi. Ką parašiau, kiek knygų išleidau, kiek mano eilėraščių yra vadovėliuose... 

Ne, šitaip nesakysiu. Šitaip jau sakiau kitoje mokykloje. Įsižeidė. Tada pasakysiu taip: galėčiau būti tavo močiutė. Žodis kažkoks griozdiškas. Senelė? Dar blogiau. Ir apskritai, ko prie manęs kimbi su tuo nelemtu klausimu tu, geltonsnapi varliūkšti... Oi, visai blogai. Apsijuoksiu. Net jeigu varlės turėtų snapus, jie greičiausiai būtų ne geltoni, o žali... Viena laimė, kad kalbėjau tik su savim.  

Staiga ne vietoje ir ne laiku prisiminiau, kaip kartą Londone mano draugo mama paklausė, kiek man metų. Matyt, savo sūnui linkėjo jaunesnės draugės, ir ne iš Rytų Europos. Trisdešimt, ponia, atsakiau jai. Trisdešimt. Visą likusį gyvenimą. 

Ponia nesupyko, matyt, turėjo humoro jausmą. Pažvelgusi į prabangų Vedžvudo keramikos puodelį, iš kurio gurkšnojau jos paruoštą kavą, draugiškai nusišypsojo ir tarė: naudoji geros kokybės lūpdažį. Kitos moterys ant puodelio kraštų visada palieka raudonas dėmes. Kad žinotum, kaip sunku jas nuplauti... 

Čia atsipeikėjusi pamačiau, kad mano atsakymo tebelaukia pilna salė labai mielų ir smalsių žmogučių. Ir aš, nutaisiusi žavingą (bent man taip atrodė, nes labai stengiausi) šypseną, saldžiu balseliu prabilau: 

– Mieli vaikai! Mielos mergaitės. Mieli berniukai. Berniukai ypač. Kai užaugsite, gal geriau suprasite, ką noriu jums pasakyti: niekada neklauskite moters, kiek jai metų. Tai paprasčiausiai nemandagu. Todėl, kad moterys visada yra jaunos. 

Vaikų veideliai ištįsta ir jie juokiasi, kol tas juokas susilieja į pilkai sidabrišką visumą, didžiulį debesį, iš kurio krenta pailgi krištoliniai lašai. Ant mano rankų, pečių, veido. Nesustabdomai lyja... 

Šitaip lis dar ne vieną dešimtmetį ateityje, per „Poezijos pavasario“ šventes. Tarsi koks užkeikimas. Bet mes juk jaunos. Kol kas mums dar visada linksma. Tarp savo kolegų, šventės dalyvių, esu kone jauniausia. 

Judita Vaičiūnaitė šešeriais metais vyresnė, mes labai geros draugės. Mano sunki mokyklinė kasa jau nebesiplaiksto už nugaros kaip koks botagas, o yra surišta į griežtą suspaustą kuodelį. Štai tokią mane netolimoje ateityje nupieš dailininkė Marija Cvirkienė. Visi sakys – koks gražus portretas. Dailininkės darbas tikrai gražus, bet aš vis tiek sau nepatinku. Tik dailininkė čia visai niekuo dėta, jei tu nesusitaikai su savim. Ir kol kas tai visai nesvarbu... 

Lyja. Mūsų vilnoniai megztukai kiaurai permirko. Judita jau ėmė drebėti nuo šalčio. Aš irgi. Bet mes neturime kur pasislėpti. Aikštė Palemone pilnut pilnutėlė klausytojų, poezijos gerbėjų. Net keista, kad niekas neketina pakilti ir išeiti. Tiesa, jie su skėčiais. Mes skėčių neturime. Galbūt visus jungia magiška poezijos trauka? Netikėtumo jausmas. 

Pirmas „Poezijos pavasaris“ Lietuvoje. Netrukus už savo eilėraščius bus vainikuojamas Justinas Marcinkevičius, jis, beje, ir tos šventės sumanytojas. Mūsų daug, visas būrys. Šventė prasideda, ir poetai, pakilę nuo šlapių medinių suolų, vienas po kito eina prie mikrofono. Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis, Vacys Reimeris, Eduardas Mieželaitis... Visų nesuskaičiuosi. Visi jau turintys skaitytojų sąmonėje ir širdyje savo vietą. 

Lietus ne tik nesiliauja, bet dar sustiprėja. Staiga Vladas Šimkus, sėdintis greta mūsų, sako: 

– Na, mergaitės, negi taip negerbiate savęs, kad per tokią liūtį eisite skaityti? Ar mes vergai? O jeigu jau eisit, tai nepamirškit prie mikrofono išgręžti rankraščių. 

Mums linksma. Kaip smagu maištauti, kai esi jaunas. Todėl, lietui pliaupiant ant galvų ir rankraščių, išgirdusios savo pavardes, mes su Judita prie mikrofono neiname. Tą patį daro ir kurstytojas Vladas Šimkus. Esame patenkinti savo „išdidumu“. 

Nebeprisimenu, ar turėjome sekėjų, bet mūsų „išdidumo“ taip niekas ir nepastebėjo, ir net mūsų nepasigedo... Matyt, nebuvome jau tokie reikšmingi, kaip norėjome. Ko gero, nepavyko ir kitas planuojamas maištas, kai į Juditos namus atvykęs Tomas Venclova ragino visus boikotuoti „Poezijos pavasarį“, kuris sutapo su Vinco Mykolaičio-Putino mirtimi... 

Nakvojome palapinėse pušyne netoli Pažaislio. Persirengti neturėjome kuo, sausų rūbų nebuvo, todėl susiglaudusios su Judita plepėjome, iš paskutiniųjų bandydamos sušilti ir sulaukti ryto. Aplinkui aidėjo nemiegančių kolegų balsai, šurmuliavo naktinis gyvenimas. Staiga į mūsų palapinę įgriuvo Paulius Širvys su savo plačiu pilku kareivišku apsiaustu, kuris buvo tarsi neatskiriama jo kūno dalis. 

– Mergos, mergos! – šaukė poetas. – Greičiau įsileiskit mane. Mane tuoj užmuš!  

– Kas gi tave užmuš, Pauliau? – duetu paklausėme. – Tu gi toks geras, ir visi tave myli. 

– Netyčia įgriuvau į svetimos bobos palapinę. Tai dabar ateis jos vyras ir mane užmuš... 

Kaip įmanydamos paguodėm savo plunksnos brolį, sakydamos, kad čia nėra jokių svetimų bobų, jokių vyrų, norinčių pasikėsinti į Pauliaus gyvybę, ir jokių blogų darbų, dėl kurių verta būtų ką nors užmušti. Paulius greitai apsiramino ir išėjo. 

Kitą kartą šventės metu nakvojome Kaune, „Baltijos“ viešbutyje. Rytą bufete atsistojome į eilutę prie kavos. Priešais mus jau lūkuriavo Paulius Širvys. 

– Jums kavos, draugas Pauliau? – maloniai paklausė bufetininkė. 

– Ne-e, – kreivai nusišypsojo Paulius ir atsisuko į mudvi su Judita. – Narkomanės tai jos, – Paulius parodė į mus pirštu. – Aš tai alkoholikas. Man šimtogramio. Joms – kavos. 

Po daugelio metų Lietuvos pasiuntinybėje Londone ambasadorius manęs paklaus: 

– Sakykite, ar tas nuotykis su Širviu Kauno viešbutyje buvo iš tikrųjų, ar čia sukurtas toks anekdotas? 

– Buvo buvo, – linksmai atsakiau. Galiu paliudyti. Matyt, tas „anekdotas“ vertas išlikimo, jeigu šitiek metų gyvas... Kaip ir nuostabus poetas Paulius Širvys. 

Kartą pavėlavusios į kažkokį svarbų susirinkimą, kuriame buvo svarstomi kandidatai į visos Sąjungos rašytojų suvažiavimą, sėdėjome su Judita ant laiptelių ties tarpueiliu šalia Pauliaus Širvio. Prezidiumas išrinko dešimt delegatų. Visi vyrai. 

– Ar visi sutinkate? Reikia balsuoti? Vienbalsiai? Kas prieš? – valdišku balsu paklausė pirmininkaujantis kritikas. 

– Aš – prieš! – salėje nuo laiptelių nugriaudėjo Pauliaus Širvio balsas. – Reikia bobos! Bent vienos bobos! 

Pirmininkaujantis dar sykį pakartojo savo nuobodžią maldelę užbaigdamas:  

– Tai visi už?  

– Aš prieš! – dar aršiau sugriaudėjo Pauliaus balsas. – Reikia bent vienos bobos!  

Kai ir tada Pauliaus balsas į dangų nenuėjo, jis garsiai suriko: 

– Tai kas jūs pagaliau esate – musulmonai ar peder... 

Išsigandusios neleidome jam užbaigti sakinio, nors jau visi, išskyrus susirinkimo prezidiumą, juokėsi. Bet iš dainos žodžio juk neišmesi... Ypač iš Pauliaus dainos. Džiaugėmės su Judita, kad mums tikrai nereikės važiuoti ten, kur visai nenorėtume, įvertinusios garbingą ir teisingą mūsų plunksnos brolio kovą už lygias moterų teises.  

Kiek prisimenu, gyvas būdamas Paulius niekada nebuvo įvertintas jokia svarbia literatūros premija. Bet buvo tikras liaudies poetas ir be jokių apdovanojimų. 

Dabar, kai žiūriu į mūsų kieme tebeaugantį Pauliaus pasodintą berželį, matau, koks jis liaunas ir tiesus, ir, kad ir kaip keista, kur kas aukštesnis už visus senus, augalotus ir vešlius kiemo medžius. 

Vėliau atsiradę poezijos festivaliai, šventės, seminarai ar kūrybos namai įvairiuose kraštuose mums buvo vertingi tuo, kad suteikdavo tam tikrų galimybių pamatyti kitus kraštus ir patirti nepakartojamą džiaugsmą bendrauti su kolegomis iš įvairiausių šalių. Jokios bukos ideologijos šito atimti iš mūsų nepajėgė. Slapta skaitėme nepageidaujamą literatūrą ir saugojom savo nuomones nuo nepageidaujamų ausų, kurias kartais būdavo ne taip ir sunku atpažinti. 

Kūrybos namai buvo gana populiarus būdas pasiėmus nebaigtą rankraštį išdumti prie šiltos jūros, kad jį užbaigtum ar netgi, įkvėpęs šilto jūros oro, pradėtum ką nors naujo. Žinoma, genialaus. Nors lūkesčiai dažnai nepasiteisindavo, vis dėlto nemažai kūrinių gimdavo būtent atsitraukus nuo įprasto gyvenimo kasdienybės. Kelialapio kainos rašytojams buvo gana prieinamos, gaudavai, kad ir nedidelį, kambarėlį, bet su rašomuoju stalu, maistą valgykloje, o jūrą su kalnais ir, sakykim, Jaltos saule – nemokamai. 

Tąsyk Jaltoje iš Lietuvos buvome trise: Leonidas Jacinevičius, Saulius Šaltenis ir aš.  

Kiekvieną rytą valgyklos koridoriuje mus linksmino šmaikšti skelbimų lenta. Rašytojams, pasirodo, išmonės netrūko. Kažkas keitė savo keturiasdešimtmetę žmoną į dvi po dvidešimt, kažkas ieškojo asistentės erotiniam romanui rašyti, o kažkas, nusivylęs talento stoka, maldavo paaukoti priešlaikiniam lėktuvo bilietui į namus... 

Tą rytą ir man kilo noras pajuokauti. Tik ne skelbimų lentoje. Pasikviečiau į pagalbą Saulių Šaltenį, ir jis mielai sutiko prisidėti prie „kūrybinio projekto“, kaip kad dabar sakoma apie kiekvieną smegenų virptelėjimą. Bet tąsyk tai buvo tik paprastas pokštas. 

Valgykloje maistas būdavo pakenčiamas, bet labai nuobodus. Kotletuose rasdavai daugiau duonos negu mėsos, vandeningos košės be skonio, o šlapios dešros griežinėliai didelio apetito taip pat nekeldavo. Visą mėnesį maitintis tokiu maistu gerokai įgrisdavo. Tiesa, jį nesunkiai galima būdavo nuskalauti geru vietiniu vynu spalvingose užeigose. 

Kiekvieną rytą atėję į valgyklą rasdavome ant languotų sąsiuvinio lapelių surašytą kitos dienos valgiaraštį ir paukščiuku turėdavome pažymėti pasirinktą patiekalą iš dviejų siūlomų. Atėjome su Sauliumi anksti, dar prieš atidarant valgyklos duris, surinkome visus lapelius ir pakeitėme juos savais.

Mūsų meniu buvo kur kas patrauklesnis. Pusryčiams siūlėme pasirinktinai juodųjų arba raudonųjų ikrų, pietums keptą paršelį ar elnienos kumpį, o vakarienei – neegzistuojantį suvereno paštetą, kurį galima būtų surasti tik Haufo pasakoje, bet rašytojai šito nežinojo. Gal neskaitė vaikystėje pasakų.  

Reakcija buvo neįtikėtina. Valgyklos salė ūžė kaip avilys. Vieni sakė, kad seniai galima buvo tikėtis ypatingos komisijos iš Maskvos, atsakingos už viešąjį, bet ne visai viešą maitinimą, kiti pirmuosius apšaukė kvailiais, tikindami, kad ranka ranką plauna ir visos komisijos paperkamos, treti spėjo, kad į svečius atvažiuoja ypatingi svečiai. Gal net iš paties Kremliaus. Mūsų pokštas, žinoma, greitai išaiškėjo, kilo sumaištis virtuvėje ir administracijos patalpoje, bet mes neprisipažinome ir netrukus viskas nurimo. Juk su tais rašytojais visko pasitaiko. Bet įdomiausia buvo tai, kad maistas iš tiesų pagerėjo: kotletuose pastebimai sumažėjo duonos kiekis. 

Kartą iš kūrybos namų išėjau pakvėpuoti jūros oru lydima vieno moldavų poeto. Miestelio centre poetas pradingo, galbūt užstrigęs kokiam nors bare, todėl jo nesulaukusi patraukiau savais keliais. Bet pakeliui į kūrybos namus staiga pasivijęs mane užkalbino vyriškis, apsistojęs tuose pačiuose namuose, vertėjas iš japonų kalbos. Iš lėto lipdami į kalną kalbėjomės apie japonų kultūros ypatumus, nelengvą vertėjo darbą ir kitus kasdienius kuriančio žmogaus rūpesčius. 

Taip ir nespėjau įsidėmėti, iš kur atvyko mano pašnekovas. Mūsų keliai daugiau niekur nesusidūrė, be to, šitas aukštas ir išvaizdus vyresnio amžiaus vyriškis, be japonų kultūros, manęs tikrai nedomino. Ir ačiū Dievui. Jau tą pačią popietę kažkas pranešė, kad su manim norinti pasišnekėti viena poetė iš Sibiro. Ant suolelio mane pasitiko ori žila moteris, apsigobusi prabangia Orenburgo skara. 

Tikrai ne iš sykio supratau, ko jai iš manęs reikia. Jokios kalbos apie poeziją ar Lietuvą nebuvo. Tik po gero pusvalandžio, kai ji ėmė kalbėti apie raganavimus, kurie nesvetimi Sibiro platybių gyventojams, apie tai, kaip užkeikiamos jaunos moterys, viliojančios ne joms skirtus vyrus, ir apie tai, kaip aš sugebu išėjusi į miestelį su vienu vyriškiu grįžti jau su kitu, pradėjau susivokti... 

Na, tiek mano fantazija nebūtų išnešusi, kad mirtinai įsimylėjusi japonų specialistą, kaip kad paaiškėjo vėliau, Sibiro poetė mane užkerėtų savo juodaisiais kerais... Kūrybos namai yra kūrybos namai, pasakiau sau. Juose yra vietos visokiausių žanrų kūrybai. O sena įsimylėjusi moteris kerštaudama gali daug nuveikti. Dėl viso pikto visais įmanomais būdais stengiausi išvengti susitikimo su poete iš Sibiro, kuriame, pasirodo, užkerėti žmogų vieni juokai. Gal netgi lengviau, nei parašyti eilėraštį. 

Pagarsėję Strugos literatūriniai vakarai Makedonijoje buvo jau visai kas kita. Ten užkerėti galėjo tik pati poezija. Autobusas, gabenantis svečius į viešbutėlį ant stataus kalno, staiga sustojo papėdėje. Nežinia ant ko supykęs ar su kažkuo susipykęs vairuotojas išmetė mus su visais lagaminais iš autobuso ir nuvažiavo, neprataręs nė žodžio. Turėjome kapstytis patys. 

Pradėjo snyguriuoti, ir kalno keliukus bemat padengė slidaus sniego sluoksnis. Ori pagyvenusi prancūzų poetė, įsikibusi į oraus pagyvenusio vokiečių kritiko ranką, vis dar karštai aptarinėjo poezijos reikšmę moderniame pasaulyje, kol galiausiai kartu su savo lagaminais nusivertė į griovį. Man pasisekė. Jaunas bulgarų rašytojas tempė ant nugaros mano lagaminą, svirduliuodamas slidžiu keliuku. Kai ėmiau atsiprašinėti už sukeltus nepatogumus, jis tiesmukiškai atsakė: 

– Kiekvienas nešame savo kryžių. Laimė, čia tik tavo lagaminas. Būtų kur kas blogiau, jeigu reikėtų ant pečių tempti tave pačią. 

Bet įdomiausia laukė dar prieš akis. 

Teatras, kuriame vyko poezijos skaitymai, buvo sausakimšas. Scena puošniai išdekoruota, tarsi vyktų iškilmingas operos žvaigždžių koncertas. Net šviesas imta taikyti pagal mūsų apdarų spalvas. Nieko panašaus dar nebuvau mačiusi literatūrinių skaitymų metu. Rengėjai pageidavo, kad skaitytume be lapelių, todėl tekstus, pagal išgales, turėjome mokėti mintinai ir pateikti savo gimtąja kalba. 

Didžiavausi, kad mane pristatė ne kaip rašytoją iš didžiosios šalies, o iš Lietuvos. Pasirinkau trumpą trijų posmelių eilėraštį, kurį mokėjau mintinai, gerai kaip savo penkis pirštus, nes jau šimtus kartų buvau jį skaičiusi įvairiomis progomis Lietuvoje. Užlipau ant scenos. Prožektorius plieskė tiesiai į veidą. 

Pradėjau. Pabaigusi pirmą posmelį supratau, kad jau ir pabaigiau. Žemė, išslydusi iš po kojų, nusinešė ir visus kitus eilėraščio žodžius. Beliko tik antrą kartą pakartoti tą patį posmelį, nes jį vienintelį teprisiminiau. Bet kai šitaip nutiko ir su trečiu posmeliu, nieko kito neliko, kaip dar kartą pakartoti pirmąjį. Apsiraminau pagalvojusi, kad juk, šiaip ar taip, salėje sėdintys lietuviškai nesupranta. Mano laimei, taip ir buvo. Tik vienas kolega, įdėmiai klausęsis poetų kūrybos, priėjęs man tarė: 

– Sveikinu. Įdėmiai klausiausi. Buvo labai gražu. Niekada nemaniau, kad lietuvių kalba tokia melodinga ir tokia įsimenanti, – nuoširdžiai kalbėjo jis. 

Kurgi ne, pagalvojau. Pakartok tris kartus iš eilės tuos pačius žodžius... Net ir asilas suprastų, kokie jie melodingi.  Tačiau tikrą išskirtinumą pajutau nuvykusi į Literatūros dienas Uzbekistane. Ne, visai ne todėl, kad parašiau gražų eilėraštį apie žvaigždžių skaičiuotoją Ulugbeką, su grupe apsilankiusi jo stebuklingoje viduramžių observatorijoje Samarkande. 

Tą kartą nakvojome prabangiame Taškento viešbutyje, ir vidury nakties kambaryje pasigirdo skambutis. Mane kvietė prie telefono. Viešbučio administratorė, vargais negalais ištarusi mano pavardę, pranešė, kad vienas labai svarbus miesto asmuo laukia manęs vestibiulyje. 

Atsakiau, kad čia koks nors nesusipratimas, kad jau miegu ir su jokiu asmeniu nesu susitarusi. Bet balsas ragelyje darėsi vis griežtesnis. Balsas sakė, kad šitam ponui niekas niekada negali sakyti „ne“. Svarbus asmuo pageidauja pasikalbėti su moterimi iš Lietuvos, nes su tokia dar niekada nėra kalbėjęs. Padėjau ragelį. Kambario kaimynė, vietos žurnalistė, turėjusi spaudoje aprašyti vykstantį renginį, pakėlė nuo pagalvės mieguistą galvą. 

– Nejuokauk, – perspėjo mane. – Žinai, čia kiek kitokie papročiai nei jūsų Europoje. Turi nusileisti žemyn. Greičiausiai tai labai svarbus žmogus. Gal net mūsų miesto galva. Gali kilti nemalonumų, jų nenuspėsi.  

Telefonas suskambo dar sykį, ir aš supratau, kad kitos išeities nėra. Prižadinau jau miegojusius Alfonsą Bieliauską ir Mykolą Sluckį. Nė žodžio netarę, jie riteriškai pasižadėjo manęs nepalikti.  

Viešbučio vestibiulyje mūsų laukė aukštas, tobulo sudėjimo, juodų degančių akių vyriškis, šiek tiek linguojantis į šonus. Pamatęs mus tris, jis, atrodo, nė kiek nenustebo ir netgi apsidžiaugė. Atsiprašė už vėlyvą susitikimą. Tada prisiminiau, kad jau mačiau jį sėdintį prezidiume per šventės atidarymą. Tai galėjo būti miesto galva... Galantiškai nusišypsojęs pasakė, kaip myli Lietuvą, ir pakvietė sėstis į jo laukiantį automobilį su vairuotoju, kuris ir veš mus pasigrožėti naktinio Taškento vaizdais.

Ekskursija po naktinį Taškentą buvo išties įspūdinga. Į viešbutį grįžome gerokai po vidurnakčio. Prieš atsisveikindamas „labai svarbus asmuo“, kaip jį įvardino viešbučio administratorė, atsisuko į mane, šiek tiek atsirėmęs į laiptų turėklą, ir iškilmingai tarė: 

– O dabar, poete iš Lietuvos, aš pasiruošęs iki ryto išpildyti bet kokį tavo pageidavimą. Prašyk, ko tik panorėsi, ir liksiu labai įsižeidęs, jeigu pažeminsi mane, nieko nenorėdama. 

Buvau drąsi, nes šalia tebestovėjo du vyrai, plunksnos broliai iš Lietuvos. Žvilgterėjusi į rūsyje įsikūrusį barą, seniai baigusį savo darbo valandas, su grėsminga iškaba „Inturist“, kas anais laikais reiškė, kad čia aptarnaujami tik užsieniečiai ir tik už valiutą, pasakiau: 

– Būsiu labai dėkinga, jeigu leisite man čia atsigerti geros kavos.  

Toliau viskas vyko tarsi pamojus burtų lazdele... Vos ne tą pačią akimirką viduryje nakties nežinia iš kur atsirado barmenas, padavėja ir dar kažkas, kas turėjo „nukenksminti“ signalizaciją ir įžiebti baro šviesas. Akimirksniu suūžė kavos aparatas. Jeigu būčiau žinojusi, gal mano norai būtų buvę kur kas kuklesni... 

Bet, pavargę nuo naktinių nuotykių, sėdėjome prie stalelio ir iš tiesų labai laukėme kavos, šalies papročiu visas dienas gėrę tik arbatą. Apie mus šokinėjo baro darbuotojai ir pats „labai labai svarbus asmuo“, nors ne itin išgalėdamas, nes atsidarius barui kiek silpniau laikėsi ant kojų. 

Kai draugiškai atsisveikinome ir atsibučiavome, pažadėję Lietuvai parvežti glėbius karščiausių linkėjimų, mano plunksnos broliai tarė: 

– Ačiū tau. Kava buvo labai skani.

* * *

Violeta Palčinskaitė. Paslapties babilonai arba aš tau siunčių labų dienų. Vilnius: Tyto alba, 2019. Knygos dailininkė Ilona Kukenytė 

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.