„Poezijos pavasario“ laureatas Marius Burokas: „Panašu, kad laimėjau loterijoje“

„Turbūt laimėjau loterijoje“, – ištarė šių metų „Poezijos pavasario“ laureatas Marius Burokas. 42 metų poetui penktadienį Kaune buvo įteikta Maironio premija, skirta už eilėraščių knygą „Švaraus buvimo“. 

„Poezijos pavasario“ laureatu šiemet vainikuotas M.Burokas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
„Poezijos pavasario“ laureatu šiemet vainikuotas M.Burokas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Knygos viršelis.
Knygos viršelis.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Laureato apdovanojimo ceremonijos Kaune akimirka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (18)

Lrytas.lt

May 24, 2019, 6:47 PM, atnaujinta May 24, 2019, 7:39 PM

Pasak M.Buroko, pernai pasirodžiusi jo knyga „Švaraus buvimo“ (Lietuvos  rašytojų sąjungos leidykla) – paskutinė trilogijos dalis, savotiškas pirmųjų dviejų – „Būsenos“ ir „Išmokau nebūti“ – tęsinys.

M.Burokas – ne tik poetas, keturių knygų autorius, bet ir literatūros apžvalgininkas, įvairiuose leidiniuose pristatantis knygynų naujienas, vertėjas, lietuvius supažindinantis su anglakalbe proza ir poezija.

Šiemet į „Poezijos pavasario“ laurus, be M.Buroko, pretendavo dar keturi poetai – Vytautas Kaziela, Giedrė Kazlauskaitė, Mindaugas Nastaravičius ir Dovilė Zelčiūtė.

– „Baigės poezija/ festivalis uždarytas/ laikini nugalėtojai/ skirstos namo“ – tai eilutės iš jūsų knygos „Švaraus buvimo“. Nors čia  greičiausiai rašoma apie kitą festivalį, bet „Poezijos pavasaris“ irgi  baigiasi, o šiemet jūs tapote tuo jo laikinu nugalėtoju, ar ne? – paklausiau M.Buroko.

– Tas eilėraštis rašytas po Poetinio Druskininkų rudens, bet, aišku, tinka ir „Poezijos pavasariui“. Juk po metų nugalėtojų ar laureatų  pavardžių beveik niekas neatsimena. Reikia susirasti sąrašą, kad  atsimintum, kuris kūrėjas pelnė premiją. Po metų daugelis „Poezijos pavasario“ laureatų sąraše greičiausiai ieškos ir mano pavardės.

Net nežinau, kaip čia jaustis tapus šio festivalio laureatu. Visi pretendentai buvo verti apdovanojimo. Tik tiek, kad komisija šiais metais buvo palankesnė mano atžvilgiu. Iš dalies laimėjau loterijoje.

Tiesą sakant, sulaukęs skambučio su žinia apie premijos skyrimą man, net apstulbau, nes nuoširdžiai nesitikėjau – pats ją pranašavau  G.Kazlauskaitei. Šiaip ar taip ilgainiui tą nustebimą pakeitė smagumas. Ir iki šiol jaučiuosi smagiai. 

Džiugina ir padidėjęs dėmesys, ir pragmatiniai dalykai, susiję su pinigine  premijos išraiška. Negana to, išpirktas beveik visas „Švaraus buvimo“ tiražas, kuris siekė 800 egzempliorių. 

Šiaip ar taip, visiems mums būdinga didesnė ar mažesnė tuštybė. Aš – ne išimtis.

– Bet, kiek supratau, nesate iš tų kūrėjų, kurie negalvoja apie skaitytojus?

– Nemeluosiu, man svarbu, kad mano tekstus skaitytų. Be to, rūpi ir vadinamasis atgalinis ryšys – skaitytojų ir kritikų nuomonė apie mano eilėraščius. Nesu iš tų, kurie rašo į tuštumą ar stalčių. Savo skaitytoją įsivaizduoju, nors ir miglotai.

– Koks jis? Labiau vyras ar labiau moteris?

– Androginas. (Juokiasi.)

– Kokios reakcijos į knygą „Švaraus buvimo“ sulaukėte?

– Iš skaitytojų išgirdau daug malonių dalykų, nes jie nepuola kritikuoti, o jei kas nepatinka, turbūt nutyli. 

Tuo tarpu kritikai knygą įvertino gana įvairiai. Buvo daug pagyrų, bet kai kuriems knygoje nepatiko šiokia tokia monotonija, per lygus kalbėjimo būdas. 

– Pasigedo bangelių?

– Taip. Gal dar asmeniškumų, žaizdų draskymo, audringesnių nuotaikų, kurios dabar populiarios. 

– Gal ir humoro knygoje mažoka?

– Žinote, man humoro užtenka kasdieniame gyvenime. Kai kone viskas juokinga, norisi, kad bent šis tas būtų nejuokinga.

– Sutinku. Ąžuolo vainikas, kuriuo buvote padabintas, sovietiniais laikais gal ir atrodė solidžiai, bet šiais laikais bent man atrodo kiek komiškai. 

– Tas vainikas gal ir keistas, bet dar keisčiau būtų, jei laureatą apjuostų lapės kailiu. Ąžuolo vainikas – tradicija, kuri gyvuos tol, kol neatsiras kita. 

– Kaip sau aiškinate savo santykį su „Poezijos pavasariu“?

– Aš į „Poezijos pavasarį“ žvelgiu tarsi iš vidaus, nes rengėjams padedu išsirinkti užsienio svečius, prisidedu prie almanacho sudarymo, be to, dalyvauju kaip poetas. Tad visa tai suteikia tam tikros šilumos, smagumo. Be to, man žavu, kad sykį per metus poetų būriai sėda į autobusiukus ir vyksta į įvairias šalies vietas skaityti eilėraščių. 

Pastebėjau ir dar vieną dalyką. Jei prieš keletą metų „Poezijos pavasaris“ atrodė lyg ir pasenęs, nepataikantis į madas, tai dabar jis, nors beveik ir nepasikeitęs, atrodo visai nieko. Savotiškas pastovumo taškas sparčiai besikeičiančio pasaulio fone. Gal tai ir gerai? Arba gal aš pasenau?

– Jei jau pasenote, tai laikas leistis į atsiminimus. Ką smagaus,  kurioziško atsimenate iš praeities „Poezijos pavasarių“?

– Na, neretai tekdavo nešti įvairių gabaritų ir sunkumo poetus į jų  nakvynės vietą. Sykį teko nešti keptą paršelį.

– Į nakvynės vietą?

– Na, ne visai. Į banketą, surengtą festivalio uždarymo proga.  Pastaraisiais metais tokių vaišių pasitaiko vis rečiau.

– Nors tai galima suprasti skaitant jūsų knygą, bet vis dėlto ką jūs  vadinate švariu buvimu?

– Mano ankstesnė knyga vadinosi „Išmokau nebūti“. Kažkas joje įžvelgė  sąsajų su budizmu, kai tarsi išardai save. O naujoji knyga gal labiau  susijusi su savęs surinkimu iš naujo, stengiantis tai padaryti gerai. Be to, ją rašiau ramesnio, nuosaikesnio gyvenimo periodu – iš čia ir  minėtasis jos lygumas.

Jei kalbėčiau apie gyvenimą, tai švariu buvimu vadinčiau laikotarpius,  kai ramiai, be trukdžių gali dirbti darbą, kuris tau patinka ir neblogai  sekasi. Kalbu apie rašymą, vertimus.

– Iš vyresnių poezijos skaitytojų vis išgirstu, kad šiuolaikinių  eilėraščių jie jau nesupranta ir net nevadina poezija. Jūsų manymu, kaip jiems skaityti tuos šiuolaikinius eilėraščius, kad jie nuskambėtų kaip  kokio Justino Marcinkevičiaus?

– Pasiūlyčiau tuos šiuolaikinius tekstus patiems susirimuoti. (Juokiasi.)

Jei rimtai, šiuolaikinį eilėraštį reikia skaityti kaip kiekvieną  literatūros kūrinį – ramiai, atidžiai, be išankstinių nuostatų. Gali  būti, kad tuomet jis atsivers ir gal net patiks.

– Pastebėjau, kad dabarties žmonių kalbėjimas paplaukęs – nors vartojami  įprasti žodžiai, bet jų reikšmės taip supaniojamos ir atskiedžiamos, kad  sunku suprasti, kas sakoma. Štai kokio Ramūno Karbauskio kalbėjimą kai kas gal net pavadintų sudėtingesniu už šiuolaikinę poeziją.

– Šūdmalystė tai, o ne poezija. Tos viena kitai prieštaraujančios prasmės  juk prie nieko nepririštos. O geroje poezijoje žodžio svoris, tikslumas  ir tinkama vieta neišnyko. Joje vis dar egzistuoja atitikimas tarp žodžių  ir to, kas norima pasakyti. Tad iš jos, geros poezijos ir apskritai  literatūros, galima mokytis kalbėjimo meno. Ir ne tik R.Karbauskiui.

– Pastarąsias tris jūsų knygas – „Būsenos“, „Išmokau nebūti“, „Švaraus  buvimo“ – galima laikyti savita tapsmo trilogija. Kas toliau, kai jau  išmokote ir nebūti, ir būti švariai?

– Kol kas nežinau, ką rašysiu toliau, bet norėtųsi pakeisti žanrą. Gal  pabandysiu rašyti savotiškus eilėraščius proza – tokius labai trumpus  apsakymus, kurie iš tikrųjų nėra apsakymai. Dar turiu minčių apie kūrinių ciklus.  

– Knygoje „Švaraus buvimo“ yra eilėraščių ciklas „Užrašytos fotografijos“,  parašytas pagal garsias nuotraukas. Ar jums buvo svarbu, kad skaitytojas,  skaitydamas šio ciklo eilėraščius, susirastų ir fotografijas, kurios įkvėpė tuos eilėraščius?

– Man buvo svarbu, kad tie eilėraščiai gyvuotų kaip savarankiški kūriniai. Konkrečios fotografijos, aišku, gali pridėti papildomų prasmių, tad tiems skaitytojams, kurie netingi, patartina susirasti ir nuotraukas.

Jei pavyks, šį ciklą pratęsiu. Kaip ir dar vieną – Vilniaus interjerų.

– „Knygos yra mano takeliai ir sodas, prieglobstis ir ligoninė“ – tai  dar viena citata iš jūsų knygos. Spėju, kad vis dėlto gyvenate labiau knyginiame pasaulyje, ar ne?

– Turbūt taip, nors nesu iškritęs iš šio pasaulio, viską jame seku ir net daug ką suprantu. Juolab kad knygos padeda išlaikyti pusiausvyrą šiame tikrame pasaulyje. Žinoma, skaitymas yra tam tikras gelbėjimasis nuo tikrovės, bet, kita vertus, jis yra ir savotiškas tikrovės  patvirtinimas.

– Jūsų žmona Jurgita Jasponytė taip pat poetė. Ar nesudėtinga dviem poetams sutilpti po vienu stogu?

– Kol kas nesudėtinga. Juolab kad mes, bent man taip atrodo, skirtingus poetinius darželius prižiūrime. Nors kai kas pastebi ir panašumų, persiliejusių temų. 

Gali būti, kad nesąmoningai šį tą vienas iš kito ir pasiskoliname. Galų gale skaitome vienas kito eilėraščius ir keičiamės patarimais. Dažniausiai Jurga yra mano pirmoji skaitytoja, o aš esu jos pirmasis skaitytojas. 

Gal būtų sunkiau, jei vienas mūsų būtų smarkiai geresnis rašytojas arba kuris nors vienas turėtų kokių nors nepamatuotų ambicijų. O dabar net pavydėt nėra ko – nejau pavydėsi šlovės, kurios nėra?

– Ar norėtumėte, kad jūsų dukterys irgi pasirinktų poeto kelią?

– Mažajai dar visai nerūpi jokios poezijos, o vyresnėlė jau turi sąsiuvinį, skirtą eilėraščiams. Nors poete ji lyg ir nenori būti, bet į tą sąsiuvinį rašo vaikiškus apmąstymus, kurie išties įdomūs. Įdomiausia, kad tie eilėraščiai – vienintelis atvejis, kai ji rašo gražiai ir tvarkingai, kone dailyraščiu. 

Tad jeigu tik kuri duktė ar net abidvi norės tapti poetėmis, tikrai nedrausime ir neatkalbinėsime. Tai nėra toks blogas dalykas. Juk tai ne yda.

* * *

Marius Burokas „Mano bobutė...“

mano bobutė

tarp tirštų agrastų

žiedadulkių

žolės sultinys

trykšta tarpupirščiuos


visi artimųjų vardai

klampioj juodoj beprotybėj

po užmerktais vokais

prabėga

raina vos atpažįstama

katytė


visi žinomi daiktai

skausmo migloj

votyse įklimpę

aštriais kampais

duria paširdžius


visa jos esybė

tos tirštos žiedadulkės

mirties vasaros blyksnis

lyg kas

saulei spiginant

būtų langą pravėręs


blykst


ir krenta tamsa

prišąla tarpupirščiuos

žolės syvai

sukreša

žiedadulkių luobas


blykst


ir tik

šilumos pasigedus

tyliai iš patalų

išsliuogia 

katytė

Marius Burokas „Tik dabar suprantu“

tik dabar suprantu   

 

kaip nekenčiu 

tos pilkumos 

koks lipnus ir viliojantis 

paprastas gyvenimas 

kaip norėsiu tvarkos 

ir baisėsiuosi ja 

kaip apsėda ramybė 

ir veja iš namų vienatvė 

kokie įšilę pušų kamienai 

už namo, koks rupus 

smėlis, koks žalias 

pakalnučių gedulas   

 

tik dabar suprantu

Marius Burokas „Sėdžiu...“

                         dukroms 


sėdžiu 

tarp dviejų miegančių 

kūnelių   


tai davė ir tai davė   


ugnies ir vandens 

šarkelė mergelė 


po jos mūro arka 

ryt 

pražingsniuosim 

į dieną   


atsisuksiu 

per petį –   

aukso šarvai 

aukso 

rankelės kojelės   


aliejaus smilkalų 

esatis   


ir dvi šviesios galvos 

– – – – – – 

jau tolsta

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.