Ir nors pasauliniu bestseleriu tapusioje knygoje „12 gyvenimo taisyklių. Chaoso priešnuodis“ J.B.Petersonas sugriauna viltis apie džiaugsmingą ir laimingą gyvenimą, daugybė skaitytojų neišsigąsta šios knygos ir joje atranda prasmę. J.B.Petersonas siūlo gyvenime ieškoti ne laimės, bet prasmės.
O kaip tą padaryti? Kaip atskirti, kas bloga, o kas – gera? Autorius ragina sudėtingame ir chaotiškame pasaulyje atsigręžti į save. Tam jis pateikia 12 taisyklių, atsiradusių iš jo gyvenimiškų pastebėjimų, psichologinės praktikos ir tyrinėjimų.
Vieni šias taisykles laiko gyvenimo vadovu, kiti negailestingai kritikuoja J.B.Petersoną, kaip jis drįsta viską sudėlioti į lentynėles. Akivaizdu viena – nuomonę apie šią knygą turi kone kiekvienas. Kviečiame susipažinti su keletų pagrindinių J.B.Petersono idėjų.
Knyga, atsiradusi profesoriui sėdint internete
Taip, profesoriai irgi sėdi populiariose interneto platformose ir socialiniuose tinkluose. Prieš septynerius metus J.B.Petersonas ėmė rašyti į klausimų-atsakymų svetainę „Quora“. Joje kiekvienas anonimiškai gali pateikti bet kokį rūpimą klausimą ir visi gali į jį atsakinėti. Populiariausi atsakymai pakyla į viršų, o visi kiti nuskęsta užmarštyje.
J.P.Petersoną labai domino tokia visiems nemokamai suteikta erdvė, kur laisvai galima diskutuoti įvairiausiomis temomis, ir tai, kad daugumos nuomonė parodo, kokie klausimai svarbiausi žmonėms. J.B.Petersonas į svetainėje pasirodžiusį klausimą „Kokie yra vertingiausi dalykai, kuriuos turtų žinoti visi?“ surašė rimtų ir ironiškų taisyklių sąrašą.
Netikėtai pačiam autoriui šios taisyklės sulaukė didžiulio populiarumo ir paskatino pamąstyti, kodėl žmonėms reikia tokių sąrašų, nepažįstamojo nurodymų. Tokios mintys ir sąrašas tapo knygos „12 gyvenimo taisyklių“ uvertiūra.
Laimė – tik šalutinis gyvenimo efektas
„Laimė nėra gyvenimo tikslas“, – knygoje teigia J.B.Petersonas. Laimė tėra nuostabus, bet labai trumpas ir neprognozuojamas šalutinis efektas. Kai jis pasireiškia, reikia jį dėkingai priimti.
„Jei laimė jūsų gyvenimo tikslas, tuomet kas atsitinka, kai esate nelaimingas?“ – klausia J.B.Petersonas. Ir atsako: „Tampate nevykėliu. Ir, tikėtina, nevykėliu, kuris linksta į savižudybę. Laimė – tarsi cukraus vata. Ji negali lydėti nuolatos.“
Dėl to J.B.Petersonas siūlo ieškoti ne laimės, bet gyvenimo prasmės. Tai, pasak knygos autoriaus, labai susiję su siekiu „elgtis teisingai“. Pasak psichologo, visi gimė instinktyviai nujausdami, kas yra etiška ir prasminga. Prasmės kūrimas taip pat ir atsakomybė – žmogus privalo turėti drąsos, kad noriai ant savo pečių užsimestų būties naštą.
Pinokis, Liūtas Karalius, Haris Poteris ar Biblija – visi kalba apie tą patį: perženk trumparegišką egoizmą, pasirink sunkiausią kelią, pakelk sunkiausią akmenį ir tuomet pakilsi tolesniam gyvenimui.
Tačiau tam reikia didžiulės valios, nes kasdien mus lydi apmaudas ir pagieža.
„Nekenčiame tų, kurie geresni už mus. Tačiau pasislėpus savo rūsyje visų nekęsti yra tiesus kelias į tamsą ir blogį“, – pastebi J.B.Petersonas. Tokiais momentais jis pataria: „Kalbėkis su savo apmaudu. Tai išlaisvina. Turi išmokti pastebėti, kada jautiesi taip, lyg galėtum nužudyti žmogų. Tarkime, darbe prie tavęs nemaloniai kabinėjasi kolega ir pagauni save galvojantį apie bjaurias situacijas, galinčias ištikti nemalonų kolegą. Taigi svarbiausias tikslas šiame gyvenime – kaip netapti pabaisa.“
Visi malonūs žmonės virsta pabaisomis?
Ar tikrai, kaip teigia J.B.Petersonas, visi esame pasmerkti vienu ar kitu metu virsti pabaisomis? O gal įmanoma to išvengti?
Pirmiausia reikia suvokti, kaip vystosi mūsų pasaulėžiūra. Profesorius pateikia prieš du dešimtmečius atliktą nematomos gorilos eksperimentą. Juo buvo siekta ištirti neatidumą. Krepšinio varžybų vaizdo įrašas buvo rodomas stebėtojams, kurie turėjo suskaičiuoti, kiek perdavimų atliko kieviena komanda. To žaidimo metu į krepšinio aikštelę įžengė gorila persirengęs žmogus, kumščiais padaužė sau į krūtinę ir nuėjo.
Galima tik stebėtis, kad daugiau nei pusė žaidimą stebėjusių žmonių gorilos nė nepastebėjo. Šį pavyzdį J.B.Petersonas pasitelkia norėdamas įrodyti, kad žmogus mato tik tai, ko siekia.
Tad jei žmogaus tikslai blogi ir kenksmingi, jis matys blogas ir kenksmingas priemones tiems tikslams pasiekti. O jei siekiama ko nors didingo, bus matyti visai kiti dalykai. Įsitikinimai formuoja suvokimą.
Pasak jo, „malonūs žmonės“ tiesiog dar niekada nepakliuvo į situaciją, kurioje pavirstų pabaisomis. Tačiau nežinia, kaip jie elgtųsi kraštutinėmis aplinkybėmis. Tai, kad egzistuoja tamsioji kiekvieno mūsų pusė, aiškiausiai matyti iš neapykantos, įžeidinėjimų ir įsiūčio potvynių, kurie išsilieja anoniminiuose komentaruose ar socialiniuose tinkluose.
„Juk vadinamieji „normalūs žmonės“, ne sociopatai, yra atsakingi už nacizmo, stalinizmo ir maoizmo žiaurumus. Privalome nepamiršti, kad esame lengvai sugadinami, patetiški ir galime sukelti didį blogį“, – pastebi J.B.Petersonas.
Įdomus faktas, kad namuose apie pasaulio blogį J.B.Petersonui nuolat primena sukaupta didžiulė sovietinių dailės kūrinių kolekcija. Nenustebkite, jeigu internete pamatysite išraiškingas profesoriaus fotografijas, kur už jo nugaros – paveikslas su Leninu.
Žlugus Sovietų Sąjungai, J.B.Petersonas internete už juokingai mažus pinigus prisipirko šių propagandinių kūrinių. Tačiau, kaip aiškina pats, namuose šiuos paveikslus pasikabino tikrai ne todėl, kad simpatizuotų totalitariniam režimui, bet todėl, kad nori prisiminti tai, ką visi stengiasi pamiršti: kaip dėl utopijos buvo nužudyta milijonai žmonių.
Su Dievu galima derėtis
Ne tik knyga „12 gyvenimo taisyklių“, bet ir J.B.Pertersono paskaitos internete sulaukia milijonų peržiūrų. Atrodo, kad profesorius sugeba sudėtingus dalykus paaiškinti suprantama kalba ir gyvenimo pavyzdžiais.
Nors skeptikai J.B.Petersoną vadina dešiniuoju radikalu, viską sudėliojančiu į supaprastintas lentynėles, iš tiesų jis kur kas sunkiau apibrėžiama asmenybė. Įdomus teologo, psichologo, konservatoriaus, liberalo, komiko ir pasauliečio mišinys. Būdamas švelnus jis per akies mirksnį gali pavirsti aštriu kaip skustuvo ašmenys.
Tačiau didžiausias ir visa persmelkiantis jo rūpestis – individo, nesvarbu, linkstančio prie dešiniųjų ar kairiųjų pažiūrų, gynimas prieš grupės mąstyseną. „Tai yra didysis Vakarų atradimas. Vieninteliai Vakarai suprato individo galią. Neįtikėtina, kad tai sugebėjome. Tai – raktas į teisingus sprendimus bei poelgius“, – sako J.B.Petersonas.
J.B.Petersonas – pamaldus krikščionis ir knygoje „12 gyvenimo taisyklių“ religijai tenka nemažai dėmesio. Tiesa, į religiją jis dažnai žvelgia iš psichologinės pusės. Dievas J.B.Petersono formulėje reiškia realybę, ateitį arba tvarką, būtį.
„Pagrindinis ankstyvosios žmonijos atradimas buvo tai, kad su Dievu galima derėtis aukojimais. Tai tas pats kaip teigti, kad jei paaukosi šiandienos malonumus, realybė atsidėkos ir apdovanos tave ateityje“, – sako J.B.Petersonas.
„Tikėjimas – tam tikra beprotybės forma. Etinė našta tiesiog absurdiška. Dievas gali nuošluoti tave nuo žemės paviršiaus, net jei elgiesi teisingai. Egzistuoja realybė, kurios nepažįstame ir nesuprantame, galime su ja dėrėtis, bet ji nieko negarantuoja, o ir pats Dievas gali nuo tavęs nusigręžti. Tai ir yra viena iš gyvenimo ypatybių. Nėra jokio sėkmės garanto“, – pastebi „12 gyvenimo taisyklių“ autorius J.B.Petersonas.
