Man taip neramu.
– A girdėjai? Petrą nutrenkė! Prisijungė senis prie elektroninės bankininkystės... Žybt – ir gatavas.
– Je... – dūsauja kaimynas. – Senam žmogui geriau nelįst prie tokių dalykų.
– Tai kad kitaip jau niekur nebegali atsiskaityt.
– A daug Petras turėjo?
– Kur ten... Pensijų lupenos.
– Vadinas, nuo pensininkų pradeda.
– Jūs manot...
– Seniai laukėm. Jau daugel metų jie gąsdina, kad ims kovoti su skurdu, mažins skurstančiųjų skaičių.
– Negali būt!..
– Tai pabandykite prisijungti. Jūs kultūrininkas? Prašom...
– Aaaaa!..
– Va! Kas gyvena bent trim auriais viršum skurdo ribos, tą tik įspėjančiai nupurto. Apie viską pagalvota!
– Bet ar gražu kad šitaip? – rėkauju. – Ar mes ne šiais laikais gyvenam?
Prikandu liežuvį... Ką aš čia paistau?
Petro mirtis tai graži ir net labai šiuolaikinė.
Ligos istorijos paraštės
– Jūs taip aktyviai priešinatės skiepams... Kodėl? – klausia daktaras.
– Kitados mane paskiepijo nuo blogo gyvenimo, tai iki šiol jaučiu pasekmes: dirbu kaip arklys, gyvenu kaip asilas...
– Kaipgi ryžotės skiepytis?
– Užkalbėjo devyniasdešimtaisiais: atseit reikia šiek tiek pagyventi blogai, tam, kad ateity gyventume gerai.
– Kitur tai išbandyta. Ir veikia!
– Ir man taip sakė. Net paaiškino, kokios tikėtinos komplikacijos: kurį laiką pykins visos valdžios, kišenes gali išberti centais, imsiu plūstis, piketuot... Bet, sakė, tai laikini simptomai ir vėliau nepasikartos. Aš ir patikėjau... Tik va, kai pradėjau gyventi blogai – nebepraeina. O juk seniai turėjau būti perskurdęs. Manding, skiepydami užkrėtė demokratų liekanom ir liberalų lervom.
– Ar bandėte gydytis?
– O kaipgi! Sykį nudyrinau iki Seimo ir apčiaudėjau ten viską pavėjui. Tegu ir anie, parazitai, užsikrečia.
– Skurdas – neužkrečiama liga.
– Še tau! O aš dar blusų ten veltui prileidau...
– Valdininkams skurdas pavojingas tiktai savo komplikacijom: streikais, mitingais, pirmalaikiais rinkimais...
– Tiek pastangų veltui!
– Ką toliau darysit?
– Galvoju į eketę lįsti. Ant galvos stovėti. Ant virvės kybot...
– Nerimtos priemonės. Supraskit gi: skurdas sunki ir ilgai gydoma liga. Kiek metų gyvenot blogai?
– Trisdešimt.
– O reikia triskart po trisdešimt. Tada ir praeis.
Randu teisybę
– Ar Lietuvos Prezidentas gali būti valstietis?
– Ką jūs... Prezidentui reikia proto turėt.
– O tu prisimeni, kaip jaunystėj liuobdavom kuolais kits kitam per pakaušius?
– Galvos kietos, tas tai tiesa. Tik ką mes, valstiečiai, išmanom apie valstybę? Kad valstybė turi mums duoti!
– Na taip... Jei neduoda – kam su tokia gyventi?
– Ar tiek teišmanydamas galėtum valstybę vairuot?
– Apie savo geldą irgi nieko neišmanau. O kaip vairuoju! Pernai net kelių erelio vardą gavau.
– Mandras, kol rieda. O kai sustos...
– Į meistrą kreipsiuos... Yra ir valstybių servisai. Jei Lietuva nebeis į priekį, atiduosiu į tokį, ir sutvarkys.
– Bene Rusija specializuojasi mažųjų tvarkyme?
– Valstybių priežiūra rūpinasi ir kitos šalys. Amerika... Bet kitoms reikia mokėti. O Rusija – veltui. Ir net be išeiginių.
– Girdėt, rusai dalis vagia.
– Gal ne visos dalys valstybei būtinos. Žiūrėk, mašinoj kiek visko prikimšta. Užtat ir genda... Gerai valstybei ko reik? Tuščios galvos ir tvirtos rankos.
– Turim!
Darau tvarką
Anglijoj baru anglus:
– Bene visai iškvaišot! Liaukitės su tais breksitais!
Tie vis tiek stumiasi nuo Europos.
Skambinu rusų carui:
– Ar galėtum Anglijon užeit?
– Ura!
– Tik ne penkiasdešimčiai metų kaip anais laikais, o penkioms dienoms.
Tas aiškina, kad jo sritis – ilgalaikiai konfliktai.
Nusivylęs plaukiu Amerikon.
– Ko nuo Europos nusigręžei? – gėdinu Trampą. – Kas anglus atgal suvarys?
– Nenoriu būti pasaulio policininkas! – trypia kojelėm tas.
– O kas kitas atliks tą vaidmenį?
– Ėgi Skviernelis.
– Ot nepagalvojau...
Visados šitaip... Ieškom žvaigždžių svetur, o savam danguj – neįvertinam.
Kaip įveikti negalią
Žmogui vos per dvidešimt, o jis jau raginamas kaupti pensiją. Manoma, kad turėdamas gražų gyvenimo tikslą – orią senatvę – lietuvis dirbs našiai, streikuos mažai, balsuos teisingai.
Deja, dažnas jaunuolis svajoja ir apie orią jaunatvę: nuosavą butą, buką automobilį... Branduolis – apie orią brandystę: pilį Vilniuje, vilą Ispanijoj...
Orumo iš algos nepripūsi. Ką žmogui reiktų žinoti?
Senoliai nuolat skundžiasi: visą gyvenimą sunkiai dirbom ir nieko neturim, o iš pensijos nepragyvensi.
Vadinas, jaunuolis, žengęs į savarankiško gyvenimo kelią, turi kaip įmanydamas vengti sunkaus darbo. Tai ne mūsų sritis.
Gudresni taip ir daro: renkasi ne pensijų, o turto kaupimą. Tai gerai.
Blogai, kad toliau viskas palikta savieigai. Kurioj turto kaupimo bendrovėj – savivaldoj, žemėvaldoj, žmonėgydoj – pradėti? Kurioj kaupimo pakopoj dar nevalia reikalaut kyšio? Kurioj – imti privaloma? O kurioj turto kaupimo pakopoj jau būtina eiti į Seimą ? Ar, išėjus, kaupti toliau, ar pristabdyti kaupimą, kol nutils triukšmas?
Kai bus aiškiau – ir kvailesni galės sėkmingai dalyvauti turto kaupime. Ir tiek prikaups, kad pamirš, kas tos pensijos. Toli – gražu!
O kol kas pensininkus įkelsim į gandralizdžius ir papuošim kraštovaizdį.
Aišku, bus negražu, jei naujas nacionalinis paukštis kalens dantimis ir dejuos naktimis. Todėl iš beržo išskirsim veikliąją medžiagą – beržinę košę – ir duosim veltui, kol užgiedos.
Padėtis
Senelis Rėmelis rado aukso puodą, parsinešė namo ir tupi kertėj.
– Girdėjau, kažkas aukso puodą rado, – niurzgia žentas.
– Ot sekasi žmonėms! – rėkauja Rėmelis. – O jei tu rastum, ką darytum?
– Visureigį pirkčiaus.
– O aš – kailinius, – priduria duktė.
– Statyčiaus dvarą, – tęsia žentas. – Dyydelį... Du valgomieji, trys šikamieji...
– Kur tuomet aš būčiau? – domisi uošvis.
– Prieglaudoj.
Senelis griežtai sustena į puodą.
– O aš, radęs, dvarą statyčiaus, ir jūsų nė pro duris neleisčiau.
– O mes prašom daktaro, kad tave psichu pripažintų. Mus skirs globėjais – kasdien gausi rykščių.
„Ką man daryti?“ – galvoja senelis.
Daro į puodą, ir tiek.
Tekšt.
