Lietuvoje viešintis L. Seileris lrytas.lt – apie laisvės salą komunistinėje pelkėje

„Viską galite rasti mano knygose“, – taip į dažną žurnalistų klausimą atsako Lietuvoje viešintis garsus vokiečių rašytojas Lutzas Seileris. Jį Europoje išgarsino romanas „Kruzas“, lietuviškai išleistas „Kitų knygų“.

Romane „Kruzas“ L.Seileris narplioja primirštą Rytų Vokietijos istorijos epizodą apie laisve dvelkiančią Hidenzės salą.<br>„Scanpix“/AP nuotr.
Romane „Kruzas“ L.Seileris narplioja primirštą Rytų Vokietijos istorijos epizodą apie laisve dvelkiančią Hidenzės salą.<br>„Scanpix“/AP nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

2019-06-27 12:03, atnaujinta 2019-07-04 16:13

Šią savaitę 56 metų L.Seileris antrąsyk atvyko į Lietuvą – 2003-siais jis lankėsi mūsų šalyje kaip Poetinio Druskininkų rudens dalyvis. Prieš  antrąją viešnagę duodamas interviu „Lietuvos ryto“ korespondentui rašytojas ne sykį pakartojo, kad kone visus atsakymus galima rasti jo knygose.

Tarkime, paklaustas apie tai, kaip atsitiko, kad mūrininkas staiga pradėjo rašyti eilėraščius, L.Seileris pasiūlė perskaityti jo esė „Sekmadieniais galvojau apie Dievą“. 

Šioje esė pasakojama, kad L.Seileris užaugo šeimoje, kuriai literatūra visiškai nerūpėjo. Įgijęs kalnakasio profesiją jis kurį laiką dirbo mūrininku ir dailide. Ankstyvoje jaunystėje dar nemėgo knygų. 

„Skaityti pradėjau tik 21 metų, kai tarnavau kariuomenėje. Tuo pat metu pradėjau ir rašyti. Kodėl, iki šiol negaliu paaiškinti. Literatūra manęs nedomino“, – rašė L.Seileris. Tarnaudamas VDR nacionalinėje liaudies armijoje jis atrado knygas, tarp jų – ir Peterio Huchelio eilėraščių  tomelį. Maždaug tada viskas ir prasidėjo.

Panašu, kad ir L.Seilerio romanas „Kruzas“ (vertė Z.Baranauskaitė-Danielienė) kupinas autobiografinių motyvų. Mat rašytojas 1989 metais darbavosi Hidenzės saloje, kurioje vyksta romano veiksmas. Vėliau jis sutiko žmonių, kuriems pavyko pabėgti iš Rytų bloko apiplaukus Hidenzės kyšulį.

„Kruze“ pasakojama apie literatūros studentą Edą, kuris nusprendžia išnykti. Paslapčia jis išvyksta į Baltijos jūroje esančią Hidenzės salą, į kurią keliauja svajotojai, hipiai ir visi, kurie nepritampa Rytų Vokietijoje. 

Saloje pernakt dega laužai, rengiamos nuogalių maudynės, liejasi alus ir likeris. Už 50 kilometrų – viliojantys Danijos krantai. Hidenzėje Edas sutinka Kruzą, savotišką slaptos bendruomenės guru. Jų draugystė ima stiprėti.

– Užaugote buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Kaip  atsimenate gyvenimą jau nebeegzistuojančioje valstybėje? – paklausiau L.Seilerio.

– Dabar atrodo keista, kad pusę savo gyvenimo praleidau valstybėje, kuri nebeegzistuoja. Žinoma, tas laikotarpis mane suformavo. 

Mokyklos metais susirašinėdavome su „laiškų draugais“ iš Sovietų Sąjungos, vykdavo arbatos gėrimo vakarai prie „samovaro“, kuriuos rengdavo VDR ir SSRS bičiulystės draugija. O ir rusų kalbos teko mokytis nuo penktos klasės iki pat abitūros ir net porą studijų metų. Gaila, kad nedaug  teišmokome, nes dėl priverstinių pamokų nelabai galėjome įvertinti, kaip  puikiai skamba Fiodoro Dostojevskio, Anos Achmatovos ar Marinos Cvetajevos  kalba.

Su pačiais rusais susidūriau tarnaudamas kariuomenėje – mums teko  remontuoti sovietų karininkams skirtą kazino. SSRS kariai gyveno  nežmoniškomis sąlygomis, jauni ir nuolat alkani vaikinai miegodavo su  Kalašnikovo automatais po antklode. Teko išvysti ir viešų bausmių – vienas karys kitų akivaizdoje buvo sumuštas, nes pasivaišino mano cigarete.

Apskritai rusai buvo atsiriboję nuo vokiečių visuomenės, buvo vengiama visokių draugysčių, meilės santykių. Galiausiai juk jiems vokiečiai buvo  tiesiog fašistai. 

Vis dėlto VDR laikams esu dėkingas už mūrininko specialybę. Gerai, kad galėjau ir mokytis aukštojoje mokykloje, ir išmokti amato.

– Jūsų poezijoje daug radioaktyvumo simbolių. Iš kur jie? Ir gal jau matėte televizijos serialą „Černobylis“?

– Serialo dar nemačiau. Aš tiesiog augau Rytų Tiuringijoje, kur viena SSRS ir VDR įmonė kasė uraną sovietų atominėms bomboms. Tai palietė ir mano šeimą – retas kuris gyveno ilgiau nei iki 60 metų. Būtent toks yra mano kilmės kraštovaizdis, kurį aprašiau savo esė „Tėvynės“. 

Manausi esąs vienintelis pasaulio poetas, mėginantis užčiuopti teigiamą radiacijos idėją, nes tai yra mano kilmės spinduliuotė, ji visuomet buvo tame krašte, kuriame mes užaugome. 

Antai šventosios Šiaurės Amerikos navahų genties indėnų vietos juk irgi buvo radioaktyvios – nors čiabuviai apie tai nenutuokė, užtat juto, įvardijo tai kaip protėvių šauksmą. Visai kaip pas mus Rytų Tiuringijoje. Kažkam tai pavirsta mandala, kažkam – eilėraščiu. Aš, galima sakyti, konstruoju radiacijos poetiką.

– Prisiminkime 1989 metų vasarą, kai dirbote Hidenzės saloje. Ką jums reiškė toji vasara?

– 1989-ieji man, kaip ir mano draugams, reiškė išsilaisvinimą, naujo gyvenimo pradžią, kurią lydėjo įvairiausi sunkumai, ištinkantys po bet  kurios sistemos griūties. Tačiau mes tuomet buvome jauni.

 – „Kruzą“ parašėte tik 2014-aisiais, praėjus daugiau nei 20 metų nuo tos jums įsimintinos vasaros. Kodėl taip vėlai?

– Visuomet rašiau eilėraščius, dar prieš „Kruzą“ pasirodė trys mano eilių knygos. Poezija man visada buvo įdomesnė meno rūšis, o pasakojimo džiaugsmą patyriau gerokai vėliau. Kelią į tai nutiesė esė, paskui – apsakymai, galiausiai – romanas.

– Galima sakyti, kad jūsų romanas – apie Berlyno sienos griūtį, apie vidinės ir išrotinės laisvės troškimą, apie utopinės bendruomenės būtį ir  baigtį arba apie dviejų vaikinų draugystę. Ką jūs paprastai atsakote skaitytojams, kurie klausia, apie ką šis romanas?

– Tai romanas apie sunkią ir kartu jautrią vyrų draugystę 1989-ųjų vasarą ir rudenį, kai griuvo tuometė valstybė.

– Ar jus nustebino tokia pasiutusi „Kruzo“ sėkmė – Vokietijos romano prizas, vertimai į daugiau nei 20 kalbų?

– Sėkmė buvo vien tai, kad aš parašiau tą knygą, kad man tai pavyko. O tolimesniems įvykiams aš neturėjau jokios įtakos. Aišku, man, kaip ir kiekvienam rašytojui, malonu, kad mano darbas buvo suprastas ir įvertintas. Aš dėl to džiaugiausi, tačiau specialiai to tikrai nesiekiau.

 – Kaip jūs vertinate Thomaso Stuberio filmą „Kruzas“? Ar tiesa, kad Hidenzės salos paplūdimių ir peizažų scenos buvo filmuojamos Lietuvoje? 

– Visiška tiesa. Th.Stuberis surado puikių jaunų aktorių, o lietuviškasis Baltijos pajūris tiesiog nuostabus. Labai jį mėgstu. Džiaugiuosi, kad šios viešnagės Lietuvoje metu užsuksiu į Klaipėdą ir galėsiu pasigrožėti jūsų pajūriu.

* * *

Susitikimas su L.Seileriu įvyks birželio 27 d. 17 val. MO muziejuje Vilniuje ir birželio 28 d. 18 val. Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje. Su L. Seileriu bendraus rašytojas Laurynas Katkus. Renginiai nemokami, jie vyks vokiečių kalba su vertimu į lietuvių kalbą. 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.