„Bėgūnų“ autorė Olga Tokarczuk: „Jaučiuosi lyg gavusi naują gyvenimą kompiuteriniame žaidime“

„Patekau į aukštesnį kompiuterinio žaidimo lygį“ – sakė pernai „Man Booker“ premija už knygą „Bėgūnai“ (iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) apdovanota lenkų rašytoja Olga Tokarczuk. 

 O.Tokarczuk.<br>Scanpix nuotr.
 O.Tokarczuk.<br>Scanpix nuotr.
 Knygos viršelis.
 Knygos viršelis.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Jul 3, 2019, 2:30 PM, atnaujinta Jul 4, 2019, 4:12 PM

Ji – pirmoji šį garbingą apdovanojimą gavusi rašytoja iš Lenkijos. Dar 2008-aisiais „Bėgūnai“ pelnė prestižiškiausią Lenkijos literatūros premiją „Nike“ ir tapo Metų knyga.  Šiemet dar viena rašytojos knyga „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ pateko į trumpąjį „Man Booker“ premijos sąrašą. Ją taip pat ketinama išleisti lietuviškai.     

Lietuvių skaitytojams Olga Tokarczuk jau žinoma iš romanų „Praamžiai ir kiti laikai“ ir „Dienos namai, nakties namai“.   Interviu gazetaprawna.pl rašytoja svarstė, kaip po premijos pasikeitė jos gyvenimas, pasakojo apie grįžtantį apsakymo žanrą ir teigė netikinti literatūros apdovanojimais.    

– Ar rašytojo gyvenimas gavus vieną prestižiškiausių tarptautinių premijų lieka toks pats? Ar priverčia stabtelėti?

– Šis apdovanojimas man svarbus. Patekau į kitą lygį. Dabar turiu profesionalų agentą, manimi rūpinasi solidi autorių agentūra. Sutvarkyta viskas, ką esu parašiusi, kas buvo išversta. Premijos dėka kilo didesnis susidomėjimas mano knygomis. Tai lenkų literatūros atvėrimas pasauliui, man tai irgi labai svarbu. 

O privačiame gyvenime nepastebiu jokio skirtumo. Neįvyko nieko dramatiško. Bet esu labai laiminga, juolab „Bėgūnai“ nėra nauja knyga. Buvau ją kiek primiršusi. Maniau, kad tai jau baigtas etapas, o ji štai ėmė ir sugrįžo, net Lenkijoje išleistas naujas „Bėgūnų“ leidimas. Matau, kad tie skaitytojai, kurie knygos nepastebėjo ar neperskaitė iki galo, dabar imasi jos tikslingai. 

– Turbūt „Bėgūnus“ galima traktuoti kaip pakartotinį debiutą – tik platesniuose vandenyse, už Lenkijos ribų?

– Žinoma. Iki tol buvo išleistos anglų kalba dvi mano knygos. Jos buvo pastebėtos, bet dabar visai kas kita: pažįstami žmonės, keliaudami po pasaulį, siunčia man nuotraukas tų, kurie skaito „Bėgūnus“ angliškai, įvairiausiose vietose: Reikjavike, Londono metro ar egzotinių šalių paplūdimiuose. Akivaizdu, kad knyga pradėjo gyventi naują gyvenimą. 

– Sakėte nuogąstavusi, kad „Bėgūnai“ liks nesuprasti. Kodėl ryžotės rašyti tokia neįprasta forma?

– Ar šiais laikais įmanu aprašyti pasaulį klasikiniu būdu, nuosekliai, ilgais sakiniais? Turbūt. Bet rašyti apie keliones – turbūt ne. Klasikinis būdas sustabdo judantį objektą ir verčia žvelgti į jį sustingusį. Be juk kelionės – tai kintanti, fragmentiška tikrovė, kupina nuorodų, išnašų, asociacijų, panašumų ir skirtingumų. Lyg žiūrėtum televizorių junginėdamas kanalus arba atsidarinėtum „Windows“ langus – pasaulis tarsi vienas, bet žiūros taškų begalybė.    

Be to, iš prigimties man viskas greitai atsibosta. Kai rašau ilgą ir sudėtingą knygą, įstringu ilgam, keletui metų toje pačioje istorijoje, ir vis labiau norisi iš jos išsiveržti. Šįkart išsiveržti padėjo forma.   

– Kokia naujausia Jūsų knyga pasirodys tarptautinėje knygų rinkoje?

– Su tomis mano knygomis tikra chronologinė painiava. Juk „Bėgūnai“ parašyti prieš dvylika metų,  dabar aš ir pati žiūriu į ją visai kitaip. Kiekvienas mano romanas kitoks, tai – ne tik iššūkis, bet ir kūrybinis malonumas. Kaskart išbandau naują žanrą, pažvelgiu nauju rakursu.  

Man labai smalsu, pavyzdžiui, kaip užsienyje skaitysis „Jokūbo knygos“. Ši knyga jau išversta į kelias kalbas, o svarbiausia – pernai rudenį pasirodė prancūziškai. Vis pagalvoju, kaip tokia labai lenkiška knyga atrodys kitoje kultūrinėje aplinkoje. Ar bent keli skaitytojai Anglijoje ar Prancūzijoje susidomės tuo, kas vyko XVIII a. Lenkijos provincijoje? Ar jiems bus suprantami mūsų santykiai su žydais? 

– Ar „Bėgūnai“ svetur skaitomi kitaip nei Lenkijoje? 

– Keletą kartų buvau susitikusi su skaitytojais, man pasirodė, kad vakariečiai knygą suvokia kitaip, jie atranda joje naujų kontekstų. Skaičiau keletą recenzijų, apgailestauju, kad jos nepaprastai gilios. 

– Apgailestaujate? 

– Taip, nes Lenkijoje yra problemų su recenzijomis. Neseniai supratau. Rašau knygas daugiau kaip 20 metų, ir man atrodo, kad per tą laiką recenzijų lygis sumenko. Tekstų autoriai tiesiog pristato knygą, bet trūksta gilinimosi, skvarbos, literatūrinio kūrinio prasmių, kontekstų nagrinėjimo. Svetur recenzijos įvairesnės, kiekvieną kartą jas skaitydama gaunu naują savo knygos versiją. „Bėgūnai” man jau sena knyga, šiek tiek pamiršta, todėl labai smagu skaityti recenzento įžvalgas ir pačiai iš jų šio bei to pasimokyti.  

– Atsiimdama apdovanojimą sakėte, kad netikite literatūros apdovanojimais. Jūsų žodžiai nuaidėjo per visą Europą. 

– Mes, rašytojai, turime privilegiją kalbėti apie akivaizdžius dalykus, kurie pamiršti arba nebuvo dorai apmąstyti. Mes tvirtiname, kad literatūra yra senesnė nei tautos savivoka ar panašios kategorijos. Man atrodo, kad literatūra buvo išrasta, kad žmonės susikalbėtų, ji atsirado dėl universalios – bet bazinės – komunikacijos. Žmonės privalo susikalbėti gilesniuose lygmenyse nei „pirkti-parduoti“. 

Literatūra – tai bendravimo priemonė, ji remiasi empatija, panašumų, bendrystės sąskambių ieškojimu. Jeigu tarsime, kad literatūra atsirado iš pasakojimų prie laužo, iš mėginimų užfiksuoti bendras patirtis, vadinasi, jos šaltiniai nepakito, ji iki šiol funkcionuoja kaip funkcionavusi. 

Todėl literatūros apkrovimas visokiomis „misijomis“, „liaudies savasties“ arba „grupinės savasties“ kūrėjos vaidmens priskyrimas jai man atrodo neteisingas, instrumentinis, toks traktavimas apriboja ir menkina jos galimybes. Literatūra naudojasi kalba, bet svarbiausia jos materija – idėjos ir vaizdai. 

Variklis, kuris įsuka ir plėtoja literatūrą, yra susikalbėjimas, kurio pagrindas – tarpusavio supratimas. Jeigu žmonės nesugebėtų suprasti vienas kito, jie nesugebėtų įvertinti savo patirties, suskiltų į mažas, tarpusavy kariaujančias gentis. Žmonės nesuprastų didžių romanų, tokių, kaip Levo Tolstojaus „Ana Karenina“, kurį laikau universalaus kūrinio pavyzdžiu. Jeigu ir šiais laikais virpėdami skaitome Dostojevskį, Tolstojų, Kafką, vadinasi, literatūra paveikia giliausius psichologinius lygmenis. Aš noriu rašyti ir skaityti nevienadienius dalykus.   

– Balandį pasirodė Jūsų „Keisti apsakymai“ (Opowiadania bizarne). Prisipažinote, kad šioje knygoje eksperimentuojate. Kaip žvelgiate į kūrinio formą – gal kaip į pratybas prieš rašant romaną?  

– Anaiptol. Man atrodo, kad apsakymas turi galingą žanrinį užtaisą. Tai labai sudėtinga forma, nedaug rašytojų ją įvaldę, ji labai reikli ir techniškai, ir konceptualiai. Aš apsakymams palieku geriausias idėjas. Jų rašymas įtraukia taip, kad neįmanoma apie nieką kita galvoti. 

Kai rašau romaną, idėjas kraunu į skyrelį „paskui“:  įdomias detales, perliukus išplėtoju ir paverčiu apsakymais. Taip buvo ir šį kartą. Kai kurie sumanymai, idėjos gimė rašant „Jokūbo knygas“. Pavyzdžiui, apsakymas „Žali vaikai“ parašytas su „Jokūbo knygų“ energija: archaizuota kalba, praeitimi, istoriniu pagrindu. Nežinia, kur tai nuves. Gal į didelį romaną?  

– Apsakymas kaip literatūros forma šiais laikais imamas vis labiau vertinti. 

– Tai nepaprastai talpi forma. Be to, skaitytojai pasikeitė. Nūnai ne kiekvienas gali sau leisti skaityti ilgą romaną. Tam reikia turėti laiko. Kalbėjausi su skaitytojais, kurie prisipažino, kad kartais deda romanus į šoną, nes neturi jiems laiko. Sako, trūksta ilgo laisvalaikio, paskaitys išėję į pensiją, tada atsiras laiko ilgiems, nepaviršutiniškiems tekstams. Tačiau man atrodo, kad „Bėgūnų“ skaitytojai yra ir apsakymų skaitytojai. Tai maža, kompaktiška forma, jos akcentai sudėliojami pačioje pabaigoje. Žinau, kad tai puikus žanras, labai tinkamas mūsų gyvenamajam laikui. Galbūt išties apsakymas – ateities žanras. Galbūt jis sulauks didesnio recenzentų dėmesio, ir žmonės liausis žiūrėti į jį kaip į pratybas, nes tai daug daugiau nei pratybos.   

– Šiemet vykusiame Lenkų kalbos festivalyje pirmą kartą įsteigtas apdovanojimas redaktoriui. Su apdovanotąja Marianna Sokołowska esate kartu dirbusi. Koks yra rašytojo ryšys su redaktoriumi? 

– Tiksliausia būtų palyginti šį ryšį su gimdyvės ir pribuvėjos ryšiu. Yra tokia dėkingumo forma, atsirandanti tada, kai viena moteris padeda kitai ypatinga proga. Ją labai sunku apibūdinti. Redaktorius dažnai gauna žalią autoriaus tekstą, kuriame nesti emocinės distancijos. Jis turi kūrinį sutvarkyti, parodyti, kaip tekstas funkcionuoja kitapus rašytojo pasaulio. Kai dirbau su Marianna, buvau visai jaunutė, neturėjau supratimo apie daugybę dalykų. Į literatūrą žvelgiau kaip skaitytoja. Nieko nežinojau apie kalbos paslaptis, tad mus sieja dar ir mokytojos–mokinės ryšys. 

– Vadinasi, redagavimo nelaikote kišimusi į rašytojo kūrybą, menininko laisvės varžymu?

– Nė akimirkos taip nemaniau. Laikau šį bendradarbiavimą teksto globa. Suprantama, jame pasitaiko vietų, dėl kurių verčiau mirčiau, nei leisčiau taisyti ar išbraukti. Tačiau yra daugybė nelabai svarbių, ne iki galo apmąstytų elementų. Redaktorius padeda man juos pastebėti. 

Aš priklausau tiems autoriams, kurie neprisiriša prie mažareikšmių teksto elementų. Taip pat pernelyg neprisirišu prie kalbos. Juk tai tik instrumentas, padedantis perteikti savo idėjų ir vaizdų sistemą raštu. Esu išimtis šiuo klausimu. Nedirbu su kalba, dirbu su vaizdais ir idėjomis.   

Pagal kultura.gazetaprawna.pl parengė Lolija Spurgienė 

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.