Juozas Erlickas nusprendė nerti į prezidentus ir parengė rinkiminę kalbą

– Kur eini? – pašaukė žmona.

 Juozas Erlickas.<br> P.Lileikio nuotr.
 Juozas Erlickas.<br> P.Lileikio nuotr.
 V.Jurkūno pieš.
 V.Jurkūno pieš.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Jul 16, 2019, 10:29 AM

– Į Prezidentus, – atsakiau.

Rinkimai jau baigės.

– Vienas balotiruosiuos!

Bene man, rimtam vyrui, būtų pritikę maltis tarp kitų devynių? Ar aš nežinau, kas Lietuvoj geriausias?

Žmona pasukiojo ties smilkiniu pirštą. Matyt, vėl varžteliai atsileido. Vargšė... Daugeliui dabar šitaip. Sveikatos reformų padariniai.

Tai dar labiau sutvirtino mano ryžtą. Reformas būtina sustabdyt.

Ir patyčias! Kas kreipsis „Mieli Lietuvos žmonės“, bus ištremtas iš Lietuvos. Dar griežtesnės bausmės už itin žiaurų įžeidimą: „Nusipelnėme gyventi geriau!“

Išėjęs kieman, pašaukiau žmones. Ir iškart stojaus į tiesos vėžes.

– Nei jūs man mieli, nei nusipelnę. Ir netikėkit tais, kurie sako „Aš myliu Lietuvą“. Jau vieną lietuvę mylėdamas kaip nusigaluoji...

Aštrūs žodžiai skverbėsi pro mūrus. Kaimynai lindo pro langus.

– Netikėkit žadančiais, kad viskas bus kitaip, – tęsiau tiesos šventę. – Visko geriau neliesti. Mat kai viską pakeiti – išvis nieko nebelieka.

Pats nesupratau, ką šneku. Turėčiau protingas atrodyt.

Bet reikia užgaut ir širdies stygas. Tai tęsiau lyriniu kalėdiniu stilium:

– Ramybėsramybėsramybės... Jums viskas liks, kaip buvę, nes taip ir turi būt. Ko žmonės laukia labiausiai? Sta – by – lū – mo!

Čia itin meistriškai išlaikiau pauzę: lygiai tiek, kad tie skiemenys susmigtų į širdis, bet smegenų nesuspėtų pasiekt.

Permainų knygą baigiau įžvalgom pagal Morkų:

– Po rinkimų keičiasi išrinktojo gyvenimas. Dar išrinktojo žmonos. Dar visokie parankiniai, paloviniai... Gyvenimas pasikeis net pusšimčiui asmenų! Ar to negana?

Dar labiau nuleidęs proto kartelę, prabilau su dirbtine ašara balse:

– O dabar apie tai, kas mums rūpi ir skauda. Jie žada kurti gerovės valstybę... O jeigu sukurs? Kur tada padės blogai gyvenančius?

Visi susikaupė.

– Tra ta ta... – paaiškinau padėtį.

Bijūnai nutiško raudonai...

Grįžęs namo, atsiguliau ant krosnies. Valkiotis po rinkėjus – ne mano stilius. Ar aš nežinau, kaip gyvena žmonės! Kam košės daugiau, tas ir gyvena geriau. O košės įkrėst – ne Prezidento darbas. Tuom turėjo pasirūpinti jūsų tėveliai, rinkėjai mieli...

Išspjoviau „mieli“ ir patryniojau kulnu.

Daugiausia košės galima įkrėsti rykštėm, bet esant dabartinėms nuostatoms... Teks pripažinti liūdną tiesą – proto Lietuvoj vis mažės.

Užtat augs mano reitingai. Gal jau šiemet tupėsiu Prezidentūroj?

– Ar balsuosi už mane? – paklausiau pačios.

– Eik tu... Pažįstu gi!

– Pažįstamus reikia paremt!

Tada ji pasakė tai, kas mane sukrėtė iki sielos gelmių:

– Aš noriu, kad Lietuvai būtų geriau.

Ar po tokių žodžių netiktų trumpai pasmurtauti artimoj aplinkoj?

Palauksiu, kol mane išrinks...

Bet gal nereiks nė rinkimų. Yra kitas plyšys... Nūnai gi madinga išeit iš valdžios. Valstiečiai jau keliskart taip darė. Gal ir naujokas perims jų patirtį... Ar maža kas gali sunervint?

Jokselencija – trinkt durimis. Aš – purpt vidun...

Žmonos tai neleisiu.

– Kas čia norėjo, kad Lietuvai būtų geriau?.. Marš į galą!

Pirmąja ponia galės būti Morkaus žmona. Morkus – pasiuntiniu kur toliau...

O gal paskelbsiu pirmųjų ponių konkursą. Tai priskris gražuolių!.. Išsirinksiu tų ponių net keletą. Į Liuksemburgą lydės mažiukė, o vykstant į rimtesnę šalį, pritiks stambesni gabaritai...

Kol ponias matuosiu, žmona man silkę nešios ir alų pilstys. Jei gerai pasirodys – galės likti kaip gaspadinė.

Todėl rimtai pasakiau:

– Kai būsiu Prezidentas, mylėsiu tik Lietuvą. Taigi, laikysiuos celiulito.

– Celibato?

– Centro kairės, – numojau ranka.

Man visi jie vienodi. Bet už kažko teks laikytis – reikia turėti atramą Seime.

O visi ten papuvę...

Geriausia atrama – Lietuvos žmonės. Bet į žmones galėsiu atsiremt tik tokiu atveju, jeigu jie mane pamils.

Pensininkai pamils, kai pakelsiu pensijas. Deja, kol kas net nenutuokiu, kaip tos keliamos. Sako, yra kažkokie svertai... Kaip velnių malūne?

Svertų aš netampysiu.

Betgi šiais laikais visur elektra! Gal gana bus mygtuką spūstelt?

O juk yra mechanizmų, kurie valdomi balsu. Ar nepakaks tik šūktelt:

– Kilkit, didelės ir mažos!

Ir baltųjų pensijų juodas debesis kad ūžtels į dangų...

Nurimo širdis. Jau galėjau pamąstyti, kokios bus mano pažiūros.

Dabar tai žiūriu į visas moteris, ir man atrodo, kad su visom galėčiau vaisingai bendraut... Aišku, yra tam tikrų niuansų. Trumpai pažinčiai geriau liberalė, o ilgam ir laimingam gyvenimui – darbietė.

Tik kam tos pažiūros? Žmonės renkasi tą, kuris atrodo prezidentiškai. Tai gerai! Kas čia būtų, jei atrodytume kitkuom, nei esam? Jei Prezidentas atrodytų kaip valstietis, o valstietis – kaip vaiduoklis?

Valstiečiai turi atrodyt valstietiškai. Taip jie ir atrodo.

Bet kitiems tai reiks pasistengt.

Prie ligoninių stovės stebėtojai. Jei ligonis neatrodys ligoniškai... Eik šalin.

Jei kenkėjas neatrodys kenkėjiškai – kenkti bus draudžiama. O jei kyšio mėgėjas neatrodys kyšininkiškai – neduosim.

Šitaip susitvarkius greit paaiškės, kas yra kas, ir visi piliečiai susidėlios į jiems tinkamas vietas.

Vis dėlto lindo abejonės...

– Ar šiandien jau atrodau kaip Prezidentas? – paklausiau pačios.

– Atrodai, lyg eitum pašalpos prašyti. Kuprą ištiesk!

– Kad aš palinkęs – tai privalumas. Žmonėms atrodys – lyg eičiau prieš vėją...

– O kodėl tu visados išsižiojęs?

– Šaukiu aš tautą...

Žodžiai išlėkė žvirbliais, pavirto žirniais ir pabiro palei sieną... Jei priešas artinas su virtuvės kombainu – reik švelnint retoriką.

– Gal aš stebiuos!

– Kuom gi?

– Viskuom, – atsakiau. – Didžiulėm permainom. Nuostabiais Lietuvos žmonėmis...

Žmona nužvelgė mane, ir įskaičiau jos akyse abejonę: „Kažin, ar tai pusprotis, ar jau pusiau politikas?“

– O balsas... – raukėsi. – Ant manęs tai greitas parėkt. O kai sustabdo policininkas – vebleni kaip varlė.

Tai kad policininkai į neviršijančius šimto žiūri iš aukšto. O blaivas prie vairo – išvis nulio vietoj.

Pasmailinau šią mintį:

– Balsas gali būt minkštas. Svarbu, kad stuburas kietas.

Norėjau pasigirti, kad greit jau visai nebesilankstysiu. Daktarai sako...

Bet ana pirmiau šoko į akis.

– O snukis... Kodėl tu niekad nesišypsai?

– Todėl, kad aš susirūpinęs Krymo kry... kry...

Ji vėl nužvelgė mane, ir šįsyk akyse pamačiau net žiburėlius, prieš kuriuos staipėsi, matuodamasi Pirmosios suknią.

Iš tiesų tai aš nemoku išsiviept be priežasties. Šypsena gi ne užtrauktukas. Čirkšt – ir praskleidei. Norint, kad imčiau plačiai šypsotis – rinkėjams teks rimtai mane juokint.

Bet jie tai sugeba. O aš, nors įgimto humoro jausmo ir neturiu, protu gi vis tiek suvokiu, kas juokinga.

Kai rinkėjai ims rėkaut, reikalaudami pakelti, kas nebekyla, iškart gal nė dėmesio neatkreipsiu. Bet kai dešimtąsyk kartos tą pačią programą – tikrai vyptelsiu.

Kai man aiškins, kad visą gyvenimą sunkiai dirba ir nieko neturi – gal net prunkštelsiu.

O kai ims pasakot, kad sumokėjus už vaistus, ničnieko nebelieka maistui, ir šitaip jau trisdešimt metų!..

Tokia patirtis ir pasaulį prajuokins. Ją skleisim ir garsinsim vardą Lietuvos.

Juozas ERLICKAS

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.