Sėdžiu priėmime... Kas penkios minutės atsiveria durys ir įeina žmogus su buteliu. Kitokių nepriimu. Žmogus be butelio man niekad nėra pasakęs nieko gero. Na, nebent: „Bėgu“ butelio parnešt.“
Gatvėj priekabiauja snaigės... Neištvėręs ir pats imu priekabiaut prie butelių. Vienam net sprandą nusuku.
Prisimenu, kad po aštuonių kiekvienas butelis turi būt tuščias, todėl nedelsdamas visus ištuštinu.
Eidamas gatve, galvoju: kur einame? Gerai, kai rimtai galvojasi.
O va Petras neseniai papuolė po mašina. Tai dėl to, kad jis negalvojo, kur einąs. Tą mašiną vairavo tokia ponia, o Petras ją akimis nurenginėjo.
Jeigu aš akimis nurenginėčiau, tai bent jau atšvaitus palikčiau.
Bet aš akimis rimčiau dirbu: akimis ir mankštą padarau, ir namus sutvarkau... O kartais net kelius išardau, kad rusų tankai nepravažiuotų. Daug darbų galim akimis atlikt. O rankas paleist į darbą... Nežinia, kuom tai baigsis.
Toliau eidamas galvoju: dėl to verta pakovot!.. Tik neprisimenu – dėl ko.
Man patiktų, jei rimta mintis rutuliotųsi. Bet kaip tą padaryti? Gal proto trūksta?
Petras buvo labai protingas, o va... Gal ne protas svarbu? Reikia gyventi taip, kad...
Po „kad“ man visados nutrūksta mintis. Gaila, nes už „kad“ slypi daugybė nuostabių dalykų... Niekad aš jų nesužinosiu.
Apskundžiau policininką, kuris prieš dvidešimt metų palietė mane gumine lazda.
Pažįstu ir daugiau šitaip liestų vyrų. Mes nebetylėsim. Tai anuomet vyravo nuostata: pats kaltas. Atseit, mes, vyrai, šlitinėjam, šūkaujam ir išprovokuojam...
Nebe tie laikai!
Eidamas aš negaliu nesvyruot. Jei nėra vienos tiesos, tai nėra ir vienos tiesios linijos. Bet tai nereiškia, kad aš noriu policininko.
Policininkai man gražūs... Bet ar aš juos stabdau?
Nors nežinia kaip būtų, jei policininkai į mus nebežiūrėtų. Gal kaip ir su kitais geidžiamiausiais. Kai per rinkimų rują politikai žiūri į mus – argi mums tai nepatinka? Bet vos tik jie nusigręžia, tuoj patys imam priekabiaut – rėkaujam, reikalaujam...
Visi mes tokie, visi norim patikt.
Aišku, jokių užuominų ir jokių dviprasmybių!
Kai buvau profesorius, tai studentėms sakydavau:
– Tik jau nežiūrėkit į mane kaip į žmogų!
O kai buvau darbdavys, su darbuotojom bendravau tik dalykiškai:
– Eikit į lovą.
Stalų mano darbovietėj nė nebuvo.
Meilės formos
Jei išėjęs kieman, imčiau garsiai rėkt: „Aš tikrai myliu žmoną!..“ Tai ana pirmoji iškviestų man greitąją. Nes aš jai rūpiu.
O kiek rėkiančių: „Aš tikrai myliu Lietuvą!“ Ir nieko. Lietuva gal neprigirdi.
Pagaliau, kai visi myli, tai Lietuva nebesupranta, ką jai mylėti. Pirmas tai pastebėjo daktaras Basanavičius. Todėl visus išstumdydavo alkūnėm ir atsidrėbdavo centre. Užtat šiandien Basanavičių visi žinom, o kas dar ten kampuose fotkinosi – tuos sunku atskirt.
Kai kas sako: meilė Lietuvai, kaip ir visos meilės, trunka trejus metus. Tai netiesa. Meilė Lietuvai trunka ketverius, o kartais ir antra tiek.
– Už ką jūs taip mylit Lietuvą? – klausia prancūzai. – Gal ji labai gera?
– Kad ne, – sakau. – Lietuva nuolat priekabiauja, smurtauja artimoj aplinkoj. Lietuviai skundžiasi ir skuodžia kuo toliau nuo Lietuvos.
– Tai gal už grožį?
– Mažų valstybių grožis trumpalaikis. Ateis rusas su purvabridžiais...
Aš Lietuvą myliu ne visą, o dalimis. Man patinka lietuviška gamta ir keturi metų laikai. Bet jei būčiau gimęs afganu, tai man patiktų dykumos ir juodai apvyniotos moterys.
O Lietuvos žmonių aš nemyliu. Aš manau, kad Lietuvos žmonės nėra geresni už kitus. Tačiau tai nesvarbu. Šunys irgi nėra geri, bet jei neerzinsi, gali ir nepult.
Jei galėčiau gimti antrąsyk, tai ilgai svarstyčiau, kurioj šaly... Ir gal net išvis nebegimčiau.
Pašnekėt visaip galima... O tiesa tokia, kad aš labai norėčiau sykiu su visais trepsėt ir rėkaut: „Aš tikrai myliu Lietuvą!“
Bet...
Aš tikrai žinau, kad nemyliu Vievio. Pravažiuoju ir niekad nesustoju. Gal tai labai puikus miestas? Bet širdžiai neįsakysi.
Važiuodamas toliau suprantu, kad nemyliu Elektrėnų, Kaišiadorių, Pravieniškių... Net ir Kaunas netraukia.
Kryžkalnis, Babtai, Gargždai... Dėl manęs buvę nebuvę.
O štai ir Palanga. Ta graži, bet aš ir jos nemyliu. Čia tiek žmonių! Ir kas nedirba, tas valgo. Aš norėčiau, kad visur taip būtų.
Apsisuku ir grįžtu į Vilnių. Vilnių aš myliu. Bet ne visą. Nemyliu Naujininkų, Žirmūnų, Zujūnų, Bajorų... Gedimino pilies irgi nemyliu.
O va gatvė, kuria dažnai vaikštau... Va mano langas ir šviesa lange... Čia ir pasiliksiu.
Bet visados geriau ten, kur mūsų nėra. Vidurnaktį pagauna ilgesys. Sako, yra toks miestas – Bezdonys? Ten viskas kitaip...
Ar aš kada nors nukeliausiu tenai?
Nežinau ir žinoti nenoriu. Telieka svajonė.
Svarbios detalės
– Ar jūs esat matę Lietuvos valstybę? – klausė kiemsargis.
Susižvalgėm, patraukėm pečiais.
– Tai kad mes niekur neišvažiuojam...
– Sako, ji žmones ryja.
Ir pripasakojo tokių dalykų!.. Atseit, šiose vietose kasmet prapuola po miestelį.
– Didumo sulig Jonava, – žegnojosi.
– Nelabai ta Jonava reikalinga, – raminom.
– O tokių nusususių bažnytkaimių kaip mūsiškis gal nė nepastebi.
– Prieš prarydama žmogų, valstybė galėtų jį nupenėt, – siūlė jaunasis pensininkas Petryla. – Panašiai kaip žmogus kiaulę. Pačiai valstybei taip būtų naudingiau.
– Valstybė neturi tiek proto, – atskleidė slaptus duomenis priplaukęs gamtos daktaras Saulemonas.
Visus net šiurpas nukrėtė. Per amžius būti šalia didelio neprotingo...
– Valstybė, kaip ir kiti plėšrūnai, puola silpniausius. – aiškino daktaras. – Jaunesni gali nuo valstybės pabėgt, o pensininkai ir pedagogai tik dideliais būriais išdrįsta pasirodyt aikštėse. Kai sukelia triukšmą, laikinai nubaido valstybę. Dar kiti griebiasi gudrybių: traukiasi į šešėlį ir taip užsimaskuoja, kad susilieja su vargšais.
– Valstybė nepuola vargšų! – plojo Petryla.
– Kvaily, – ramino daktaras. – Iš anų jau viskas atimta. Valstybė nepuola tik didesnių už save.
– Kas gali būt didesnis už valstybę? – stebėjosi anas.
– Tie, kas ją valdo. Bet niekas nėra jų matęs.
– Jei valstybę galima suvaldyt... Gal ir prisijaukint galima?
– Per tūkstančius metų... Galbūt...
– Laiko turim. Palauksim.
Saulemonas pas svetimšalius
– Jūs valgote sniegą?
– Taip. Sniegą su sviestu.
– Sniegą pasišildot?
– Šaltas tinka su grybais, o karštas – su kopūstais.
– Su raugintais kopūstais?
– Tai provokacija!
– O kas jūs tokie?
– Mes valstiečiai. Mums visaip skanu. Mes labai gerai gyvenam.
Priedai prie traukos dėsnio
Kartais traukia prie žemės... Atėjęs į Surinkimo punktą, sakau:
– Noriu gyvybę atiduot.
– Šiandien nepriimam.
– O rytoj?
– Ateikit, kai rusai puls.
– Eikit jūs...
Tada aš tikrai būsiu prasmegęs.
– Aš priekabiauju tik prie pripučiamų moterų, – giriasi kiemsargis.
– Gali ir tos pasiskųst, – įspėju. – Būk atsargus.
– Maniškės seno modelio. Dar nekalba.
– Maniškė dar senesnė, o beveik neužsičiaupia.
Niekuom negali pasitikėt.
– Kaip gyveni? – šaukia kaimynas.
– Bloogai, – vograuju.
– Kvaily! – aiškina senis. – Juk ką tik stovėjom ant šimtmečio aukštumos ir matėm, kaip gerai gyvenam.
– Bet dabar vėl nusileidom.
– Vadinas, vėl šimtą metų dejuosim?
– O mes taip įpratę, mums taip geriau.
