Romanų tetralogija „Silva rerum“ išgarsėjusi 45 metų K.Sabaliauskaitė parašė naują romaną.
Nors tirštas, tragiškas, pagaulus kūrinys „Petro imperatorė“ (“Baltos lankos“) knygynų lentynas pasieks rugpjūčio 12 d., tačiau skaitytojai jau dabar itin domisi juo – leidykla sulaukė tiek išankstinių užsakymų, kad turėjo išleisti antrąjį tiražą.
Pašnekesį su K.Sabaliauskaite pradėjome nuo ją išgarsinusios romanų serijos „Silva rerum“.
– Kad ir kaip norėtųsi išsyk klausti apie naująjį romaną, vis dėlto prisiminkime praeitį, be kurios greičiausiai nebūtų ir „Petro imperatorės“. Debiutavote 2008 metais. Kaip jūs prisimenate, kaip apibūdintumėte pastarąjį savo gyvenimo dešimtmetį, šiaip ar taip, pažymėtą ryškiu „Silva rerum“ įdagu?
– Sunku dešimt metų sutalpinti į keletą sakinių. Smarkiai pasikeitė pats lietuvių literatūros peizažas. Prieš dešimtį metų aimanuota – lietuvių literatūra pilka, nuobodi... Šis įvaizdis buvo labai gajus. Autoriai gal dar nebuvo pratę kalbėti apie savo kūrybą, daugiau ją pristatinėjo siaurame būrelyje vieni kitiems, o ne skaitytojams.
Minios per autorinius susitikimus Knygų mugėje, kai salėje žmonės sėdi ant grindų, nesibaigiančios trijų valandų eilės prie autografų, gausybė knygų tinklaraštininkų, uoliai reaguojančių į lietuvių autorių kūrybą – visa tai prieš dešimt metų buvo neįsivaizduojamas dalykas.
Kai debiutavau, nebuvo matomas nei lietuviškojo istorinio romano žanras, nei būta tokio didelio susidomėjimo LDK istorija, nei Vilniaus praeitimi. Be nuostabių Tomo Venclovos gidų, nelabai daugiau ko ir būta.
Vlado Drėmos „Dingęs Vilnius“ buvo bibliografinė retenybė. Tais pačiais 2008 metais debiutavo Laimonas Briedis su „Vilnius. City of Strangers“. Tuo metu tai buvo viskas.
„Silva rerum“ tetralogija ir jos sėkmė galbūt suteikė postūmį kitiems autoriams imtis istorinių temų, jų nevengti, jas plėtoti. Atgijo ne tik romanistika, istorinis mąstymas, bet ir, sakyčiau, apskritai įvyko tam tikras mūsų savivokos lūžis.
Įdomu, kad, atrodo, „Silva rerum“ sėkmė impulsą suteikė ir kaimyninei Latvijai – pasirodžius pirmajai daliai tenykščiai kritikai ir literatūrologai kiekvienoje recenzijoje klausė: kodėl Latvijoje neturime tokio šiuolaikiško, literatūrinio istorinio romano?
Kiek teko kalbėtis su latvių rašytojais, iš noro neatsilikti gimė ambicingas ir Nepriklausomybės šimtmečiui įgyvendintas 10 istorinių romanų projektas: „Mes. Latvija, XX amžius“.
Lenkijoje, kuri turi itin stiprią istorinės literatūros tradiciją, žanrinių ledų nereikėjo pralaužinėti, bet prieš ketverius metus duodant kiekvieną interviu teko tirpdyti didelį tarpvalstybinių santykių įšalą, nepasitikėjimą: „Ir ką gi toji lietuvė gali parašyti apie Abiejų tautų respublikos istoriją?“
Laimei, „Silva rerum“ susilauktas kritikų ir skaitytojų, universitetinės profesūros įvertinimas buvo tiesiog stulbinantis. Kai tavo naujos knygos pasirodymą kaimyninėje šalyje pristatinėja per vakaro trumpųjų televizijos žinių laidą ar skiria atvartus jubiliejiniame Lenkijos Nepriklausomybės šimtmečiui skirtame nacionalinio dienraščio numeryje, neslėpsiu, norisi įsižnybti, bet kartu labai džiugu, kad tavo gimtajai šaliai – tokia reklama ir kad šį tą darai geros kaimynystės labui.
Turbūt didžiausias pokytis – kad dabar mano literatūrinis gyvenimas aktyviai vyksta keliose šalyse vienu metu.
– Ar 2016 metais pasirodžiusi ketvirtoji „Silva rerum“ dalis – išties taškas Norvaišų giminės sagoje? Ką atsakytumėte daugiau šios istorijos ištroškusiems skaitytojams, kurie klaustų, o gal koks būtas ar nebūtas Norvaišų giminės palikuonis galėtų atsirasti, tarkime, šiais laikais?
– Niekur nedingę tie Norvaišų ainiai – gyvena ir šiandien, tik kilme tuščiai nesipuikuoja, nes byloti turi ne genealogija, o darbai.
Pavyzdžiui, gydytojas, garsusis šokėjas Česlovas Norvaiša yra vieno iš tų penkių trečioje dalyje minimų brolių tiesioginis ainis. Jų yra ir daugiau. Kaip tik šiemet su jais rengiamės atstatyti profesoriaus Pranciškaus Norvaišos antkapinę lentelę Bernardinų kapinėse, jo 200-ųjų mirties metinių proga.
Buvo kuklus, pompastikos nemėgęs, bet Lietuvai daug nuveikęs Apšvietos žmogus. Piramidės prie Nemuno, kuria jį norėjo pagerbti karalius, gal nereikia, bet pažymėto kapo Norvaiša nusipelno, nes dabar giminės stato jam per Vėlines žvakę į tuščią kolumbariumo nišą.
Bet kalbant apie literatūrą ir „Silva rerum“ – taip, taškas padėtas. Keturios dalys – keturi elementai, keturi aukso laikrodžiai, padalijimai ir LDK pasaulio pabaiga.
– Esate sakiusi, kad „Silva rerum“ idėja užsimezgė dar tada, kai rašėte bakalauro darbą ir darbo vadovas Arūnas Sverdiolas ištarė: „Kristina, matote, kokie aistringi žmonės gyveno anais laikais“. O kaip ir kada užsimezgė „Petro imperatorės“ idėja?
– Prieš dešimt metų, rašant „Silva Rerum“ antrąją dalį apie Šiaurės karą Lietuvoje. Įdėmesni skaitytojai pastebės, kad Marta paminėta jau tame romane.
Jos istorija nepaprastai suintrigavo, tad po truputį, lyg Ariadnės siūlo vedama pradėjau tyrinėti tą istoriją per istorinių šaltinių, mokslinių publikacijų labirintus. Ir kuo gilyn – tuo labiau mane ji hipnotizavo, tuo daugiau radau paralelių su dalykais, kurie mums neduoda ramybės ir šiandien. O paskui atėjo tas suvokimas: neatleisiu sau, jei to nepabandysiu papasakoti.
– „Man romanai – lyg aliejiniai paveikslai, o apsakymai – tarsi eskizai“ – tai jūsų žodžiai, ištarti, kai pasirodė apsakymų rinkinys „Danielius Dalba ir kitos istorijos“. Kadangi esate dailės istorikė, gal galėtumėte pasvarstyti, į kokios epochos, stiliaus, žanro ar net konkretaus dailininko aliejinį paveikslą būtų labiausiai panašus romanas „Petro imperatorė“?
– Labai norėčiau, kad kada nors koks nors mano kūrinys nors truputį panešėtų į genialią Caravaggio tapybą: kur šviesa lygiai taip pat svarbi kaip šešėlis, nes tik taip gali sukonstruoti formą ir erdvę. Kur matyti personažų suragėję padai, randai, raukšlės ir skarmalai, o kartu – kvapą gniaužiantis grožis, dieviškoji žmogaus sielos kibirkštis, nuodėmė ir išganymas, kasdienybė ir metafizika.
Bet kadangi tapyti tenka žodžiais, man ne mažiau svarbi kalbos muzika, kur ritmas, pauzė, fonetika yra kaip muzikos taktai sakinyje. Tad šįkart rašiau lietuviškai, bet siekiau, kad būtų girdimos rusų kalbos intonacijos, būdingos mano herojams. Kad iš teksto truputį gaustų cerkvių choralai ir stačiatikiškas varpų transas.
– „Petro imperatorė“ – Martos Skowronskos, Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės, gyvenimo istorija, pasakojama mirties patale gulinčios herojės lūpomis. Smalsu, kaip ir kodėl pasirinkote tokią pasakojimo kryptį, nes, neabejoju, svarstėte ir daugybę kitų galimų variantų?
– Kūryboje visada būna magiškų, iracionalių momentų. Idėjas brandinti galvoje galiu metų metus – tie svarstymai juda chaotiškai kaip kokia keista, taki, nuolat verdanti substancija, tarsi magma, kol galų gale įvyksta šis tas iracionalaus: viskas tarsi pirštais spragtelėjus susikristalizuoja, įgyja formą ir tiesiog žinai, kaip turi būti.
Atėjo akimirka, kai tiesiog žinojau. Ir viskas atsistojo į savo vietas: paskutinė para, dvidešimt keturios valandos, dvidešimt keturi gyvenimo metai, prabėgę nuo tos akimirkos, kai Marta susipažino su Petru I, iki jos mirties.
O dar Petro laiko reformos, kalendoriai, filosofinė laiko problema, kuri mane visada domino. Ir norėjau jai, istorijos nutildytai nepaprasto likimo moteriai, suteikti balsą. Jei Petro ir Aleksandro Menšikovo balsai gerai girdimi iš korespondencijos, tai jos balsą reikėjo rekonstruoti – iš liudininkų memuarų, atsijojant už jas rašiusių jos damų ir sekretorių stilistines priemaišas.
– Būsiu niekšas ir atskleisiu romano siužetą, kurį jūs taip pat niekšiškai atskleidėte jau pirmajame romano puslapyje: „Kas aš? Aš triskart pakeičiau tikėjimą, penkis kartus vardą, keturiskart tekėjau, triskart – už to paties vyro.“ Aišku, jokio niekšiškumo čia nėra, nes akivaizdu, kad rašydama šį romaną turėjote svarbesnių tikslų. Kokių?
– Ne, čia joks niekšiškumas: juk istorinių asmenų biografijos yra žinomos, jos baigtinės. Todėl jei rašytojas imasi realaus asmens biografijos, jam visuomet tenka kurti tos biografijos rėmuose. Na, neprigalvosi juk alternatyvios gyvenimo pabaigos, tarkim laimingos.
Nors, žinoma, pasitaiko tokių rašytojų, kurie biografijas interpretuoja labai laisvai, bet toks būdas – ne man. Manau, kad jis tiesiog griauna pasitikėjimą literatūros kūriniu.
Todėl skverbiesi į konkrečios biografijos gylį, psichologiją ir tikslu tampa suprasti, koks gi tas žmogus buvo. Papasakoti Petro I laikų istoriją, epochą per kitą prizmę, kitu, mikroistorijos, kampu, kuris ne mažiau įdomus už politinę istoriją, o kartu gal net daugiau atskleidžia kultūrinius, psichologinius, egzistencinius dalykus.
Marta buvo kupina prieštaravimų – beraštė, bet labai protinga, pasižyminti tuo, ką šiandien pavadintume neeiliniu emociniu intelektu. Turėjo tvirtą stuburą, nesvyruojantį savotišką moralinį kompasą.
Pradėjusi gyvenimą kaip visiška vargeta, ji vis dėl to turėjo daug daugiau to vakarietiškojo, jai tiesiog įgimto išsiauklėjimo nei jos imperatoriškasis sutuoktinis – tai liudija ją pažinojusių Europos didžiūnų atsiminimai. Bet šiaip jau tikslas visada būna vienas vienintelis – parašyti gerą tekstą.
– Našlaitės Martos Skowronskos, tapusios Rusijos imperatore, gyvenimas kartais pavadinamas Pelenės istorija, tačiau ar iš tiesų tai taiklus apibūdinimas? „Mano tėvynė buvo kančia“ – romane ištaria Marta, tarsi nubraukdama minėtus svaičiojimus apie XVIII a. Pelenę.
– Skaitytojai patys galės nuspręsti. Man jos istorija, tiesą sakant, pasirodė turinti daugiau graikų tragedijos nei pasakos elementų.
– Skaitant romaną kartais susidaro įspūdis, kad Marta Skowronska – tarsi ne to pasaulio ir ne tų laikų moteris, besibaisinti anuometiniais papročiais ir įpročiais, trokštanti, bet negalinti iš jų ištrūkti. Kitaip tariant, jos mąstymas gana šiuolaikiškas. O gal aš klystu?
– Tais papročiais, aprašytais Domostrojuje (Senovės Rusijos knyga, parašyta XVI a. – Red.), pakankamai baisėjosi ir amžininkai Europos šalių pasiuntiniai savo memuaruose, ir patsai Petras I, siekęs žūtbūt juos pakeisti ir įnešti šiek tiek vakarietiško laisvumo, kultūros, palengvinti moterų dalią, išlaisvinti jas. Jis darė tai, kaip mokėjo, tam tikra prasme buvo net šioks toks protofeministas.
O papročiai buvo sustabarėję, ir nuo kiekvienos moters padėties, pastangų priklausė, kiek ji sugebėdavo pagal aplinkybes tos laisvės aplink save išsikovoti.
Yra romane istorinių personažių, kurios įvairiai su tuo dorojasi. Kai kurios, aukštesniojo luomo, stengėsi suimti visus įmanomus gyvenimo kozirius į rankas. Kai kurioms tai beveik pavykdavo, kitos, surizikavusios sulaužyti taisykles, tragiškai pralaimėdavo. Dar kitos buvo traktuojamos tiesiog kaip vergės, siaubingai engiamos, jų istorijos dokumentus skaitai kaip nesibaigiančių kančių kelią.
Marta iš protestantiškos, labai tvarkingos, įvairiais kontrolės mechanizmais styguojamos aplinkos pataikė į tuometinės rusiškosios barbarybės chaosą, vėliau įgijo galios pati keisti papročius, organizuoti savo pačios, carienės, dvarą.
Bet tai jau antroji dalis, neužbėkime už akių. Niekada nesistengiu kažkaip ypatingai šiuolaikinti personažų, tiesiog nagrinėdama jų biografijas parodau, kad tų mūsų laikus atliepiančių jausenų buvo ne viena. Jos paprasčiausiai apčiuopiamos šaltiniuose.
– Martos Skowronskos meilės reikalai – su daugybe atspalvių, bet visi jie galiausiai susiveda į vieną – išgyvenimo, išlikimo – spalvą. Jūsų manymu, ar tikroji Marta Skowronska buvo patyrusi tokią meilę, kaip mes ją suprantame šiandien?
– Man atrodo, kad mes negalime naudoti daugiskaitos ir, apskritai, bandyti apibrėžti meilę per kažkokią konstantą. Neatmetu galimybės, kad net ir šiuolaikinėje Lietuvoje atskirų asmenų meilės samprata ir įsivaizdavimas gali visiškai skirtis.
Manau, rastume ir tokių, kurie nėra labai nutolę nuo Domostrojuje aprašyto vyro ir moters santykių suvokimo. O kad pagrindinės herojės meilės santykiai nevienareikšmiai, su daug atspalvių – tai gerai (juokiasi). Tai, beje, istorija ne vien apie meilę, bet ir apie santuoką, jos dinamiką. Tai – ir motinystės, motiniškos meilės istorija.
– Viena įdomesnių romano temų – anuometinės Rusijos, vadinamosios Rytų kultūros paveikslas, tarsi paaiškinantis šio pasaulio krašto dabartį. „Rusijoje mėgstamiausia didžiūnų gyvenimo pramoga – mėgautis žmonių bejėgyste ir kančiomis. Be to jie negali pajusti savo galybės“ – tokios citatos visai tiksliai apibūdina ir dabarties Rusijos „bauginančią betvarkę“, ar ne?
– Nežinau, ar viena frazė gali labai išsamiai apibūdinti visą sudėtingą kokio nors krašto kultūrą, tačiau gašlus, begėdiškas mėgavimasis jėga, silpnesniųjų gniuždymu, visų įmanomų galios atributų demonstravimas turbūt vis dėl to glūdi rytietiškosios kultūros DNR. Kai žiūri Andrejaus Zviagincevo filmą „Leviatanas“, atpažįsti ir Petro I laikų Rusiją.
– Šiuo požiūriu ganėtinai tragikomiškai romane atrodo Petro I siekis Rusiją paversti Europa. Tikriausias prasigėręs Sizifas, ar ne?
– Na, nebuvo viskas taip paprasta. Siekis buvo kilnus ir šviesus, pastangos, nors ir prievartinės – dažnai bergždžios, o rezultatai – kartais tikrai tragikomiški, o kartais – labai vykę.
Bet vis dėl to jis nuveikė didžių darbų, o pats buvo nevienareikšmė, hipnotizuojanti, savo krašto kontekstą praaugusi asmenybė, kuria vienu metu galima ir baisėtis, ir žavėtis.
Jis – ir Sizifas, ir Prometėjas, ir Arėjas, ir Bakchas, ir laiko dievas Kronas... Viskas viename. Įdomu ir tai, kad Petro I europeizacijos pastangas vėliau įtvirtino būtent moterys: jo dukra, imperatorė Jelizaveta I ir vokietė Jekaterina II, sukūrusi tikrą Petro Didžiojo kultą ir panaudojusi jį savo valdžiai stiprinti.
– Vis dėlto kai aš svarsčiau, apie ką šis romanas – apie Rytų ir Vakarų kultūrų sandūrą, apie moters dalią, apie prievartą ar apie gyvenimą ir mirtį – galiausiai priėjau prie išvados, kad labiausiai apie laiką. Laiką, kuris skaičiuoja paskutines gyvenimo valandas, laiką, kuris vienaip teka jaunystėje, kitaip senatvėje, laiką, kuris Rusijoje tiksėjo kitaip nei Europoje. Gal net tas skirtingai tekėjęs laikas ir lėmė minėtąją „bauginančią betvarkę“?
– Nežinau atsakymų, bet nuolat romane užduodu klausimus apie laiką. Man pasirodė, kad labai įdomu, jog krikščioniškieji Rytai ir Vakarai visiškai skirtingai įsivaizduoja laiką ir pagal tai skirtingai konstruoja savo egzistencinius dalykus.
Vakaruose laikas – linijinis, jis teka tarsi upė. Individas, jo siela tame laiko sraute yra unikalūs ir nepakartojami, negrįžtamai nugyvenantys savo gyvenimo tiesę istorijos linijoje ir tą suvokiantys kaip kelią, kurį turi nueiti krikščionis.
Tuo tarpu Rytuose laiko supratimas – cikliškas, jis tarsi kartojasi spiralėmis, o individo samprata – itin sudėtinga, prisodrinta klusnumo ritualiniam ciklo pasikartojimui, kuris šiek tiek aptvarko tiesiog lemtingą to pasaulio nenuspėjamumą.
– Kol kas pasirodė pirmoji „Petro imperatorės“ dalis. Kada skaitytojams tikėtis sulaukti antrosios, kuri, spėju, bus apie Martos Skowronskos, tapusios Jekaterina I, imperatoriavimo metus?
– Taip, pirmoji dalis, dvylika valandų ir dvylika metų, baigiasi oficialiomis vestuvėmis. Antroje dalyje prasidės dvylika jos, kaip carienės ir imperatorės valdymo metų. Paskutinės dvylika valandų. O skaitytojams pirmiausia reikia perskaityti pirmąją dalį (juokiasi).
– „Ko išmokau per gyvenimą – tai melstis tiksliai, nes Dievas kartais maldas išpildo ir pažodžiui“ – ar galėtumėte šiuos Martos Skowronskos žodžius pritaikyti ir savo gyvenimo svajonėms ir tikslams?
– Man atrodo, kad svajones ir tikslus geriausiai padeda įgyvendinti ne maldos, o juodas, bet kartu ir aistringas, mylimas darbas.
