Ieškodami atsakymų, mąstome, rausiamės po savo atmintį, po žodynus, žinynus, po enciklopedijas, po internetą ir visokiausius tinklus. Pagaliau atsiskleidžia, nušvinta atsakymas – to reiškinio, dalyko, daikto, nonsenso esmė. Išvada aiški – pažinimas (cognitio) prasideda nuo stebėjimo.
Švietimo – prioritetinės srities – strategai įvertino stebėjimo svarbą ir įkūrė MOSTA. Tai tokia stebykla – Mokslo ir studijų stebėsenos agentūra, kurioje dirba mokslą bei studijas atidžiai stebintys stebėtojai ir skelbia savo stebinius. Pripažinkime – tai prasminga, reikalinga ir naudinga.
Deja, atsiranda skeptikų, nesugebančių suvokti šios agentūros reikšmės. Jų nuomone, švietimo nuosmukis ir jo priežastys matomos plika akimi, be jokių papildomų, dosniai finansuojamų stebėjimų, o įvairių centrų ir kitokių įstaigų jau turime apsčiai. Todėl dabar, artėjant naujai nepaliaujamos švietimo reformos reformai, jie tikisi, kad stebėsenos agentūra bus panaikinta drauge su daugeliu kitų institucijų.
Žinoma, skeptikai žiauriai klysta. Tą rodo naujausi reformatorių užmojai. Ugdymo plėtotės centro svetainėje jau paskelbtas švietimo įstaigų reorganizacijos projektas, šešis dabartinius centrus numatoma sujungti po vienu stogu – bus įsteigta Nacionalinė švietimo agentūra. Ją sudarys penki departamentai, kiekvieno iš jų struktūra solidi – tokia kaip buvusio centro (direktorius, pavaduotojas, pareigybės ir kt.). Tiesa, centrai buvo šeši, o departamentų bus penki. Bent jau šio to atsisakyta...
Atidžiau įsistebėkime į tą naują agentūrą. Ką matome? Pirmas jos padalinys, matyt, pats svarbiausias, bus „Stebėsenos ir vertinimo departamentas“. Taigi stebėtojų pagausės. Švietimas atsidurs po padidinamuoju stiklu. Nacionalinė švietimo agentūra turės vadovą ir jo pavaduotojus, kurie vadovaus departamentų direktoriams su šių pavaduotojais, ganysiančiais įvairiausių pareigybių pavaldinius. Naujosios institucijos struktūra sudėtinga, kad užtikrintų nepriekaištingą kokybę. Klausimas, ar naujoji agentūra stebėsis, t. y. ar stebės ir pati save, lieka retorinis. Matysim.
Stebėsena, kaip savaime suprantamas ir naudingas dalykas, tapo labai madinga. Ypač džiugu, kad jos reikšmę įvertino ir naujasis Vytauto Didžiojo universiteto padalinys – Švietimo akademija, įsteigta vietoj buvusio Edukologijos universiteto. Jau sukurtas Mokytojų rengimo modelis, labai pažangus ir perspektyvus, nes paremtas naujausiais užsienio pedagogų atradimais ir patarimais. Be kitų svarbių pedagogų rengimo veiklos funkcijų, numatyta, kad akademija „vykdys pedagogų rengimo [...] stebėseną.“ Bus kviečiami garsūs užsienio profesoriai, kurie kartu su mūsiškiais pagal vakarietiškus standartus ne tik rengs mūsų mokykloms naujos kartos mokytojus, bet ir „vykdys stebėseną“. Čia stabtelkime, kad pasidžiaugtume negirdėtu žodžių junginiu – vykdyti stebėseną.
Šį kalbos perlą tikriausiai greitai pamėgs ir paskleis gausėjančių stebėsenos įstaigų stebėtojai. (Gaila, to nesupranta mano pasenęs, atsilikęs kompiuteris – kai tik pamato žodį stebėsena, iškart pabraukia raudonai. Štai ir vėl pabraukė – nervus gadina.)
Reikėtų pasakyti, kad stebėsena yra naujovė tiktai aukščiausiu – instituciniu – lygmeniu. Buityje ši veikla vykdoma senų seniausiai. Antai mano kaimynė atidžiai stebi pasaulį pro virtuvės langą. Labai kvalifikuotai žvelgia į smulkiausius tikrovės reiškinius, juos analizuoja, apibendrina, daro išvadas, pavyzdžiui, gali pasakyti, kurie kaimynai nemoka auklėti vaikų (šie triukšmauja po langais), o kurių vedžiojami šunys pažeidžia viešąją tvarką (tikiuosi, supratote).
Bet nuo buities grįžkime prie Švietimo reikalų. Štai Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas, abiturientams keliantis didžiausią baimę, o jų mokytojams ir tėvams – galvos skausmą. Dėl kasmet kylančių skandalų šio egzamino samprata, rašinių vertinimo kriterijai buvo tobulinami, atnaujinami, pertvarkomi, reformuojami, gerinami daugybę kartų. Šis tas vis pakeičiama, tačiau vienas dėsningumas akivaizdus, net nevykdant jokios specialios stebėsenos, – pasibaigus vienai reformai, paaiškėja, kad viską vėl reikia reformuoti. Taigi vyksta permanentinis reformavimas, tačiau reikšmingesnių pokyčių nematyti – egzamino esmė nepasikeitė. Rašiniai kaip buvo, taip ir yra skirstomi į literatūrinius ir samprotavimo (=samprotaujamuosius). Tarsi rašant literatūrinį rašinį nereikėtų samprotauti. Liko neaišku, koks gi tarp jų skirtumas, jeigu abu grindžiami literatūra. Mokytojai stengiasi tą skirtumą suvokti, aiškinasi, bet niekaip neišsiaiškina.
Nenuostabu, kad nesuprantamas, keistas samprotavimo rašinys kai kam atrodo apskritai nereikalingas, internete viliamasi: „Labai norime tikėti ir siekiame, kad „samprotavimas“ būtų atšauktas kuo greičiau (bent jau kitais metais).“ Ateina tie kiti metai, bet rašiniai ir vėl skelbiami tokie patys, mokytojai suka galvas, ar tą mistinį skirtumą tarp rašinių sudaro stilius, ar struktūra, ar dar kas nors... Apmaudu, nes iš tikrųjų skirtumas labai aiškus – jį lemia skirtingi, konkrečiai įvardijami abiejų rūšių rašinių objektai. Tačiau taip viską suprasti kelias užkirstas, nes brandos egzamino programoje nurodyta, kad „samprotavimo objektas – problema“(?!). Taigi terminologinė migla neišsisklaido.
Ar keičiasi rašinių vertinimo kriterijai ir normatyvai? Norint išsamiai atsakyti į šį klausimą, reikėtų atskiro straipsnio, bet jo išvada vis tiek būtų tokia pati – nepaisant nuolatinių kaitaliojimų, vertinimo painiavos neišvengiama. Dėl neaiškių vertinimo instrukcijų kasmet nukenčia nemaža gerų mokinių dalis – gauna prastus pažymius, negali įstoti ten, kur norėtų. Užtat gana dažnai pasiseka blogiesiems – daugėja mažaraščių, nesugebančių išreikšti minties. Šitaip vaikai išvaromi iš lietuvių kalbos.
Nesikeičia ir labai originalus reikalavimas, kuriuo siekiama patikrinti, ar abiturientas yra perskaitęs privalomąją literatūrą, – visus samprotaujamuosius rašinius būtina pagrįsti literatūra iš privalomų perskaityti kūrinių sąrašo. Jeigu šis reikalavimas nevykdomas, gresia didžiausia bausmė – rašinys, nors ir neliteratūrinis (samprotavimo), nors būtų kuo puikiausiai parašytas, įvertinamas neigiamai (absoliučiu nuliu), taigi abiturientas negauna brandos atestato.
Buvo siūloma mokinių apsiskaitymą patikrinti 12-oje klasėje per kalbėjimo įskaitą, kad jų nevaržytų šis grėsmingas reikalavimas, beje, varžantis ir egzamino temų kūrėjus, nes reikia parinkti tokias temas, kurias plėtojant būtų galima remtis literatūros klasikais, t. y. užkertamas kelias siūlyti temas, aktualias dabarčiai. Bet rimbo taktikos laikomasi ir toliau. Matyt, stengiamasi išsaugoti egzamino idėjų „originalumą“, susijusį tiek su rašinių samprata, atmetančia loginį skirstymą, tiek su reikalavimu būtinai remtis dviem iš trijų autorių (parenkamų iš privalomos perskaityti literatūros sąrašo), tiek su visa vertinimo painiava.
Vis dėlto esama ir teigiamų pokyčių. Galbūt ne visi atsimena pirmuosiuose programos variantuose įrašytą draudimą remtis savo patirtimi, rašant vadinamąjį samprotavimo rašinį. Atsižvelgus į pareikštą kritiką, šio absurdiško draudimo gana greitai atsisakyta, dabar jau leidžiama remtis savo patirtimi. Griežtas reikalavimas, rašant tekstą būtinai remtis privalomąja literatūra, irgi šiek tiek sušvelnintas – nuo praeitų metų leidžiama rinktis ne iš trijų klasikų, bet iš viso privalomosios literatūros sąrašo, kuriame išvardyti 36 autoriai. Tai didelis palengvinimas, kurį gerai vertina ir mokiniai, ir mokytojai. Galima pasvajoti, kad kada nors šis reikalavimas apskritai bus atšauktas, ir mokiniai, nesirūpindami pritempti rašinį prie privalomojo autoriaus, galės laisvai plėtoti mintį, patys tapdami autoriais.
Šiais metais įvyko dar vienas teigiamas pokytis – egzaminui pateiktos lengvesnės, paprastesnės rašinių temos. Didžiausią sumaištį keldavo abstrakčios, sudėtingos formuluotės apie atmintį, fantazijos reikšmę, apie gaivališką asmenybę, apie vyriškumą, apie tai, kas teikia ramybę, net klausta, ar egzistuoja tik viena tiesa, ir pan. Tokios temos skiriamos, kaip minėta, dėl to, kad rašant būtų galima įterpti ką nors iš privalomosios literatūros sąrašo. Bet klasikai apie mūsų dabartį juk nerašė!
Šiemet į kritiką šiek tiek atsižvelgta, sugalvotos paprastesnės užduotys, todėl valstybinio egzamino temos nei didelio triukšmo, nei pasipiktinimo nesukėlė. Tiesa, internete ne visi vertinimai teigiami, būta gana griežtos kritikos, bet mokiniai nesiskundė, jų nuomone, temos nesunkios, gal kiek netikėtos. Daug kam patiko tema „Ar klaidos padeda tobulėti?“ – yra apie ką pasvarstyti, remiantis pavyzdžiais ir iš literatūros, ir iš gyvenimo. Mokiniams, įpratusiems nesukti galvos dėl temos formulavimo, atrodė patraukli tema „Motinos paveikslas literatūroje“ – pasirinkai iš privalomosios literatūros sąrašo kūrinį, vaizduojantį motiną, ir nagrinėk, tik nepamiršk pritempti kokio nors kito motinos paveikslo. Dar dvi temos gana sudėtingos – apie kvailelių išmintį, apie kelionės prasmes (ne prasmę!) – „Ar kvaileliai būtinai kvaili?“ ir „Kelionės prasmės literatūroje“. Vis dėlto net šios ne tokios pinklios, kokių būta anksčiau.
DELFI žurnalistė po egzamino paprašė, kad šių metų temas įvertintų du žinomi, kompetentingi pedagogai. Jų atsakymai įdomūs, iš tikrųjų verti dėmesio (žr. www.delfi.lt/news/daily/education/ivertino-lietuviu-kalbos-egzamina-tai-didziulis-nesusipratimas-/d/?id=81353432). Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkas Mindaugas Grigaitis jas vertino „labiau palankiai nei nepalankiai.“ Priešinga Vilniaus licėjaus direktoriaus Saulius Jurkevičiaus nuomonė: „Tai ne dvyliktos klasės mokiniui formuluojamos temos.“
Toks požiūrių išsiskyrimas suprantamas. Lietuvių kalbos mokytojas Grigaitis atsižvelgė į visos programos ir egzaminų koncepcijos kontekstą, „kuris yra niūrus“. Egzamino ydas jis laiko nulemtomis pačios sistemos, kurią reikia keisti, bet supranta, kad mokiniai vis tiek turės vykdyti jiems keliamas užduotis. Gerai suvokdamas sistemos trūkumus, matydamas, kad „rašinio žanras yra keistas ir ne iki galo aiškus“, mokytojas tiesiog bando prisitaikyti prie susiklosčiusios situacijos.
Jurkevičiaus požiūris visai kitoks: „Tai, kas vyksta su lietuvių kalba ir literatūra, manau, yra didelis nesusipratimas. Keista, kad tai leidžiama daryti valstybės lygmeniu.“ Egzamino temų formuluotės „yra vienareikšmiškai apimančios labai platų ir abstraktų lauką. Ir tai ne abiturientų mąstymo [...] laukas. Labai norėčiau, kad tas temas parašytų tie žmonės, kurie jas suformulavo.“
Ne, jie neparašys. Ne tik jie. Kas imtųsi temos „Motinos paveikslas literatūroje“? Juk reikėtų atskleisti, aprašyti, parodyti ne kokio nors konkretaus kūrinio ar laiko, ar krypties paveikslą, bet apskritai aprėpti visą literatūrą nuo Antikos iki dabarties – nuo Niobidų motinos Niobės, suakmenėjusios iš skausmo dėl vaikų netekties, iki nuostabia sūnaus ateitimi fanatiškai tikėjusios Romaine’o Gary motinos arba Francois Henri Désérable’o reikliosios mamos! O kur dar lietuvių literatūra – Romualdo Granausko Kairienė, Maironio įstabaus grožio eilės apie motinėlę, motulę, liūliavusią raudomis? Galima su išlygomis manyti, kad formuluotė nurodo tik kontekstą, bet vis tiek reikės tinkamai argumentuoti vieno ar keleto kūrinių pasirinkimą iš plačiausio literatūros lauko. Sakysite, šią temą reikėtų suprasti dar kaip nors kitaip? Bet juk aiškiai suformuluota užduotis – rašyti ne tik apie lietuvių kaip anksčiau, bet apie visuotinę literatūrą!
Kodėl negalima teikti paprastesnių ir aiškesnių formuluočių? Pavyzdžiui, „Motinos paveikslas pasirinktame literatūros kūrinyje“ arba „Išnagrinėkite motinos paveikslą iš pasirinkto literatūros kūrinio“, arba „Motina Šatrijos Raganos „Sename dvare“. Egzaminui tiktų: „Mindaugo paveikslas Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas“, „Romualdo Granausko Kairienė“, „Kristijono Donelaičio Slunkius“, „Skirgailos charakteristika“, „Skerdžiaus charakteristika“. Nereikėtų manyti, kad labai lengva charakterizuoti veikėją per keturias valandas. Tai sunki užduotis. Užtat ji puikiai atskleidžia literatūrinę abituriento brandą. Kodėl mokiniai negalėtų samprotauti apie literatūros personažus?
Temų kūrėjai turėtų išgirsti pedagogo Jurkevičiaus žodžius: „Mokiniai, kurie mokėsi, kuriems ta literatūra yra prie širdies, dažniausiai gauna prastus įvertinimus. Taip yra. Todėl, kad taip sukurta sistema – ne tik atgrasyti vaikus nuo literatūros, bet ir neįvertinti tų, kurie mokosi bei stengiasi.“ Reikalavimas, kad temos būtų formuluojamos ir paprasčiau, ir konkrečiau, tikrai pagrįstas, į jį būtina atsižvelgti. Jurkevičius paliečia ir kitą itin reikšmingą dalyką: „temose nesukuriamas klausiamasis aspektas“. Apie tai reikėtų nuodugniai diskutuoti, bet tuo tarpu pakaks bent paliesti. Formuluojant temą, apibrėžiamas objektas – dalykas, apie kurį reikės rašyti. Bet galėtų būti suformuluota ir problema. Grigaičio manymu, „Literatūrinė tema „Motinos paveikslas“ – konkreti ir labai aiški.“ Jurkevičius ją vertina neigiamai: „Ar įmanoma temą suformuluoti iš dviejų žodžių?“ Pasak jo, nurodyti tik objektą nepakanka, turi būti apibrėžtas ir probleminis klausimas.
Ar mokiniams turėtų būti teikiamos tik tos temos, kuriose suformuluota problema (pavyzdžiui, „Kodėl mūsų klasė (ne)vieninga?“), ar bent retkarčiais galėtų būti ir temos, nurodančios tiktai objektą („Mūsų klasė“)? Dabar mokyklai keliamas pagrįstas reikalavimas ugdyti mokinių gebėjimą spręsti problemas, nes to labai reikės, imantis savarankiškos veiklos. Todėl gal reikėtų atsisakyti neproblemiškai suformuluotų temų, kaip to pageidauja Jurkevičius? Tačiau atmesti lietuvių kalbos mokytojo Grigaičio vertingos patirties irgi negalima – jam svarbu, kad rašinio objektas būtų konkretus, aiškus. Kitaip sakant, ar egzamino tema turėtų suformuluoti ir problemą, ar leisti mokiniams patiems ją sugalvoti?
Mokslas, filosofija akcentuoja, kad klausimas kartais svarbesnis už atsakymą. Pasak Liutauro Degėsio, mokykla nemoko to, kas svarbiausia, – kelti klausimus. Lietuvių kalbos ir literatūros mokymas teikia daug galimybių ugdyti tokį gebėjimą. Dabar akcentuojamas tik problemų sprendimas, o tuo, kad reikėtų mokytis jas ir įžvelgti, iškelti, nesirūpinama. Programose išvardijama daug tikslų, įvairių uždavinių, kokius gebėjimus (kompetencijas?!) ugdyti, bet gebėjimas kelti klausimus į tuos sąrašus iki šiol neįtrauktas, nors būtent jis yra savarankiškumo, kritiškumo, kūrybingumo pamatas.
Rašymas teikia puikias galimybes ugdyti kūrybingumą, tačiau mokytojams labai sunku tomis galimybėmis pasinaudoti, nes jie turi mokyti, kad būtų rašoma pagal miglotą koncepciją, stengiantis atitikti nesuprantamus, pernelyg griežtus reikalavimus. Gal pagaliau atėjo laikas išvaduoti rašinį iš tų rėmų, į kuriuos jis įspraustas, kad mokiniai galėtų laisvai rašyti ir literatūrinius, ir neliteratūrinius rašinius, samprotaudami apie nūdienos aktualijas, keldami jiems rūpimus klausimus ir juos svarstydami? Gal metas, kaip jau ne kartą rašyta, atsisakyti reikalavimo būtinai remtis privalomuoju autorių sąrašu, kuris irgi yra svarstytinas, o mokinių apsiskaitymą patikrinti prieš egzaminą per kalbėjimo įskaitą, kad būtų galima atsisakyti pernelyg įmantrių, abstrakčių, plačių temų. Juk ir paprasta, aiški tema leidžia įžvelgti įdomių klausimų, juos nagrinėti ir kurti tinkamą tekstą taisyklinga kalba.
Žinoma, sukurti naują rašinio koncepciją nėra lengva. Dairymasis į užsienio patirtį ir teorijas nepadės – ten visai kitokios sąlygos, kitoks mokytojų pasirengimas. Svarbiausia, ten vartojamos didaktikos teorinės sąvokos ne visai sutampa su mūsų sąvokomis – jas netiksliai suprasdami, klaidų neišvengsime. Verčiau pasikliaukime savomis jėgomis. Grigaičio nuomone, reikėtų nuodugniai diskutuoti ir dėl sistemos, ir dėl rašinio sampratos, ir dėl vertinimo. Svarbu, kad būtų kalbamasi viešai, o ne interneto svetainėse ar uždarose salėse, į kurias nepageidautini asmenys nekviečiami. Diskusijos tekstai turėtų būti viešai skelbiami, kad kiekvienas galėtų juos skaityti, svarstyti ir pareikšti savo nuomonę. Reikia tikėtis, tai bus visų geriausia švietimo stebėsena...
