O.Tokarczuk bus apdovanota „už vaizdingą pasakojimą, kuriame su enciklopedine aistra vaizduojamas ribų peržengimas, kaip gyvenimo forma“.
Apdovanojimas P.Handkei skirtas „už įtakingą kūrybą, kurioje lingvistiškai talentingai tyrinėjama žmonijos patirties periferija ir specifiškumas“.
Ką galime skaityti lietuviškai?
Peteris Handke:
1. P.Handke's apysakos „Kairiarankė moteris“ ir „Vartininkas bijo vienuolikos metrų baudinio“ [iš vokiečių kalbos vertė L.Jutelytė, išleido „Vaga“, 1980 m.]
2. Austrų novelės [sudarė Teodoras Četrauskas, išleido „Spindulys“, 1991 m.]. Joje – P.Handke's novelės „Stebėtojų tarybos nario sveikinimo kalba“ ir „Sakramentas“;
3. P.Handke's romanas „Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas“ [iš vokiečių kalbos vertė R. Jonynaitė, išleido „Alma littera“, 1994 m.]
4. Romanas „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“ [iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus, išleido Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 2000 m.]
Olga Tokarczuk:
1. Romanas „Praamžiai ir kiti laikai“ [iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis, išleido „Strofa“, 2000 m.]
2. Romanas „Dienos namai, nakties namai“ [iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis išleido „Strofa“, 2007 m.]
3. Romanas „Bėgūnai“ [iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m.]
Pernai pelnė kitą garbingą premiją
O.Tokarczuk pernai buvo apdovanota „Man Booker“ premija už knygą „Bėgūnai“ (iš lenkų į lietuvių kalbą vertė Vyturys Jarutis, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
Ji – pirmoji „Man Booker“ apdovanojimą gavusi rašytoja iš Lenkijos. Dar 2008-aisiais „Bėgūnai“ pelnė prestižiškiausią Lenkijos literatūros premiją „Nike“ ir tapo Metų knyga. Šiemet dar viena rašytojos knyga „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ pateko į trumpąjį „Man Booker“ premijos sąrašą. Ją taip pat ketinama išleisti lietuviškai.
Lietuvių skaitytojams O.Tokarczuk žinoma iš romanų „Praamžiai ir kiti laikai“ ir „Dienos namai, nakties namai“.
Interviu gazetaprawna.pl rašytoja svarstė, kaip po „Man Booker“ premijos pasikeitė jos gyvenimas, pasakojo apie grįžtantį apsakymo žanrą ir teigė netikinti literatūros apdovanojimais.
– Ar rašytojo gyvenimas gavus vieną prestižiškiausių tarptautinių premijų lieka toks pats? Ar priverčia stabtelėti?
– Šis apdovanojimas man svarbus. Patekau į kitą lygį. Dabar turiu profesionalų agentą, manimi rūpinasi solidi autorių agentūra. Sutvarkyta viskas, ką esu parašiusi, kas buvo išversta. Premijos dėka kilo didesnis susidomėjimas mano knygomis. Tai lenkų literatūros atvėrimas pasauliui, man tai irgi labai svarbu.
O privačiame gyvenime nepastebiu jokio skirtumo. Neįvyko nieko dramatiško. Bet esu labai laiminga, juolab „Bėgūnai“ nėra nauja knyga. Buvau ją kiek primiršusi. Maniau, kad tai jau baigtas etapas, o ji štai ėmė ir sugrįžo, net Lenkijoje išleistas naujas „Bėgūnų“ leidimas. Matau, kad tie skaitytojai, kurie knygos nepastebėjo ar neperskaitė iki galo, dabar imasi jos tikslingai.
– Turbūt „Bėgūnus“ galima traktuoti kaip pakartotinį debiutą – tik platesniuose vandenyse, už Lenkijos ribų?
– Žinoma. Iki tol buvo išleistos anglų kalba dvi mano knygos. Jos buvo pastebėtos, bet dabar visai kas kita: pažįstami žmonės, keliaudami po pasaulį, siunčia man nuotraukas tų, kurie skaito „Bėgūnus“ angliškai, įvairiausiose vietose: Reikjavike, Londono metro ar egzotinių šalių paplūdimiuose. Akivaizdu, kad knyga pradėjo gyventi naują gyvenimą.
– Sakėte nuogąstavusi, kad „Bėgūnai“ liks nesuprasti. Kodėl ryžotės rašyti tokia neįprasta forma?
– Ar šiais laikais įmanu aprašyti pasaulį klasikiniu būdu, nuosekliai, ilgais sakiniais? Turbūt. Bet rašyti apie keliones – turbūt ne. Klasikinis būdas sustabdo judantį objektą ir verčia žvelgti į jį sustingusį. Be juk kelionės – tai kintanti, fragmentiška tikrovė, kupina nuorodų, išnašų, asociacijų, panašumų ir skirtingumų. Lyg žiūrėtum televizorių junginėdamas kanalus arba atsidarinėtum „Windows“ langus – pasaulis tarsi vienas, bet žiūros taškų begalybė.
Be to, iš prigimties man viskas greitai atsibosta. Kai rašau ilgą ir sudėtingą knygą, įstringu ilgam, keletui metų toje pačioje istorijoje, ir vis labiau norisi iš jos išsiveržti. Šįkart išsiveržti padėjo forma.
– Kokia naujausia Jūsų knyga pasirodys tarptautinėje knygų rinkoje?
– Su tomis mano knygomis tikra chronologinė painiava. Juk „Bėgūnai“ parašyti prieš dvylika metų, dabar aš ir pati žiūriu į ją visai kitaip. Kiekvienas mano romanas kitoks, tai – ne tik iššūkis, bet ir kūrybinis malonumas. Kaskart išbandau naują žanrą, pažvelgiu nauju rakursu.
Man labai smalsu, pavyzdžiui, kaip užsienyje skaitysis „Jokūbo knygos“. Ši knyga jau išversta į kelias kalbas, o svarbiausia – pernai rudenį pasirodė prancūziškai. Vis pagalvoju, kaip tokia labai lenkiška knyga atrodys kitoje kultūrinėje aplinkoje. Ar bent keli skaitytojai Anglijoje ar Prancūzijoje susidomės tuo, kas vyko XVIII a. Lenkijos provincijoje? Ar jiems bus suprantami mūsų santykiai su žydais?
– Ar „Bėgūnai“ svetur skaitomi kitaip nei Lenkijoje?
– Keletą kartų buvau susitikusi su skaitytojais, man pasirodė, kad vakariečiai knygą suvokia kitaip, jie atranda joje naujų kontekstų. Skaičiau keletą recenzijų, apgailestauju, kad jos nepaprastai gilios.
– Apgailestaujate?
– Taip, nes Lenkijoje yra problemų su recenzijomis. Neseniai supratau. Rašau knygas daugiau kaip 20 metų, ir man atrodo, kad per tą laiką recenzijų lygis sumenko. Tekstų autoriai tiesiog pristato knygą, bet trūksta gilinimosi, skvarbos, literatūrinio kūrinio prasmių, kontekstų nagrinėjimo. Svetur recenzijos įvairesnės, kiekvieną kartą jas skaitydama gaunu naują savo knygos versiją. „Bėgūnai” man jau sena knyga, šiek tiek pamiršta, todėl labai smagu skaityti recenzento įžvalgas ir pačiai iš jų šio bei to pasimokyti.
– Atsiimdama „Man Booker“ premiją sakėte, kad netikite literatūros apdovanojimais. Jūsų žodžiai nuaidėjo per visą Europą.
– Mes, rašytojai, turime privilegiją kalbėti apie akivaizdžius dalykus, kurie pamiršti arba nebuvo dorai apmąstyti. Mes tvirtiname, kad literatūra yra senesnė nei tautos savivoka ar panašios kategorijos. Man atrodo, kad literatūra buvo išrasta, kad žmonės susikalbėtų, ji atsirado dėl universalios – bet bazinės – komunikacijos. Žmonės privalo susikalbėti gilesniuose lygmenyse nei „pirkti-parduoti“.
Literatūra – tai bendravimo priemonė, ji remiasi empatija, panašumų, bendrystės sąskambių ieškojimu. Jeigu tarsime, kad literatūra atsirado iš pasakojimų prie laužo, iš mėginimų užfiksuoti bendras patirtis, vadinasi, jos šaltiniai nepakito, ji iki šiol funkcionuoja kaip funkcionavusi.
Todėl literatūros apkrovimas visokiomis „misijomis“, „liaudies savasties“ arba „grupinės savasties“ kūrėjos vaidmens priskyrimas jai man atrodo neteisingas, instrumentinis, toks traktavimas apriboja ir menkina jos galimybes. Literatūra naudojasi kalba, bet svarbiausia jos materija – idėjos ir vaizdai.
Variklis, kuris įsuka ir plėtoja literatūrą, yra susikalbėjimas, kurio pagrindas – tarpusavio supratimas. Jeigu žmonės nesugebėtų suprasti vienas kito, jie nesugebėtų įvertinti savo patirties, suskiltų į mažas, tarpusavy kariaujančias gentis. Žmonės nesuprastų didžių romanų, tokių, kaip Levo Tolstojaus „Ana Karenina“, kurį laikau universalaus kūrinio pavyzdžiu. Jeigu ir šiais laikais virpėdami skaitome Dostojevskį, Tolstojų, Kafką, vadinasi, literatūra paveikia giliausius psichologinius lygmenis. Aš noriu rašyti ir skaityti nevienadienius dalykus.
– Balandį pasirodė Jūsų „Keisti apsakymai“ (Opowiadania bizarne). Prisipažinote, kad šioje knygoje eksperimentuojate. Kaip žvelgiate į kūrinio formą – gal kaip į pratybas prieš rašant romaną?
– Anaiptol. Man atrodo, kad apsakymas turi galingą žanrinį užtaisą. Tai labai sudėtinga forma, nedaug rašytojų ją įvaldę, ji labai reikli ir techniškai, ir konceptualiai. Aš apsakymams palieku geriausias idėjas. Jų rašymas įtraukia taip, kad neįmanoma apie nieką kita galvoti.
Kai rašau romaną, idėjas kraunu į skyrelį „paskui“: įdomias detales, perliukus išplėtoju ir paverčiu apsakymais. Taip buvo ir šį kartą. Kai kurie sumanymai, idėjos gimė rašant „Jokūbo knygas“. Pavyzdžiui, apsakymas „Žali vaikai“ parašytas su „Jokūbo knygų“ energija: archaizuota kalba, praeitimi, istoriniu pagrindu. Nežinia, kur tai nuves. Gal į didelį romaną?
– Apsakymas kaip literatūros forma šiais laikais imamas vis labiau vertinti.
– Tai nepaprastai talpi forma. Be to, skaitytojai pasikeitė. Nūnai ne kiekvienas gali sau leisti skaityti ilgą romaną. Tam reikia turėti laiko. Kalbėjausi su skaitytojais, kurie prisipažino, kad kartais deda romanus į šoną, nes neturi jiems laiko. Sako, trūksta ilgo laisvalaikio, paskaitys išėję į pensiją, tada atsiras laiko ilgiems, nepaviršutiniškiems tekstams. Tačiau man atrodo, kad „Bėgūnų“ skaitytojai yra ir apsakymų skaitytojai. Tai maža, kompaktiška forma, jos akcentai sudėliojami pačioje pabaigoje. Žinau, kad tai puikus žanras, labai tinkamas mūsų gyvenamajam laikui. Galbūt išties apsakymas – ateities žanras. Galbūt jis sulauks didesnio recenzentų dėmesio, ir žmonės liausis žiūrėti į jį kaip į pratybas, nes tai daug daugiau nei pratybos.
Išverstas į lietuvių kalbą
P.Handke’s debutiutinis romanas „Die Hornissen“ pasirodė 1966 metais. Kartu su pjese „Publikos išplūdimas“ (1969) jis įžengė į pasaulinę literatūrą.
Per daugiau kaip 50 karjeros metų P.Handke parašė daugybę įvairaus žanro kūrinių ir tapo vienu įtakingiausių Europos rašytojų.
Tarp gariausių jo kūrinių – apysakos „Vartininkas bijo 11 metrų baudinio“ ir „Kairiarankė moteris“. Apysaka „Vartininkas bijo vienuolikos metrų baudinio“ pasirodė 1970 m., „Kairiarankė moteris“ – 1976 m. Abi išverstos į lietuvių kalbą.
Jos yra savotiškos psichologinės studijos. Pirmoje nagrinėjami žmogaus, padariusio sunkų nusikaltimą, išgyvenimai. Antroji yra apie moters padėtį šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje.
P.Handke's kūrybos spektras – labai platus: proza, esė, pjesės. Negana to, jis statė ir kino filmus – režisuodavo arba pats, arba kartu su garsiu režisieriumi Wimu Wendersu, nemažai yra prisidėjęs prie jo filmo „Dangus virš Berlyno“ kūrimo.
Į lietuvių kalbą taip pat išverstas P.Handkes romanas „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“.
„Pradedant kalbėti apie jo 1996–aisiais parašytą, o 1997–aisiais Frankfurte prie Maino išleistą romaną „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“, tiesiog būtina paminėti Handkės sukeltą skandalą Balkanų karo metu, – autoriaus mesti iššūkiai apibūdina ne tik jį kaip asmenybę, bet nuteikia skaitytoją ir faktui, jog iš jo kūrinių turinio galima tikėtis bet ko, – teigė knygos vertėjas Laurynas Katkus. – Teigdamas, kad ne vien Serbija yra šio karo kaltininkė, kaltindamas dėl tokios nuomonės formavimo žiniasklaidą, NATO pajėgoms pradėjus bombarduoti tuometinę Jugoslaviją, rašytojas pasitraukia iš Katalikų Bažnyčios.
Dėl tokio savo poelgio ir ne visiems priimtinų pažiūrų rašytojas išvadinamas „reakcingu romantiku“, vėliau jam buvo priklijuota „šiuolaikinio Balkanų fašizmo ideologo“ etiketė. Ir būtent šioms diskusijoms tebeliepsnojant, dienos šviesą išvysta aptariamasis romanas...
Nepaisant visko, „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“ yra šiltai priimamas literatūros kritikų. Ir jokių ženklų romane, kurie atspindėtų P. Handke's poziciją ar visuomenės reakciją. Nebent įžvalgesnis skaitytojas pastebės, jog rašytojas kūrinio veiksmui pasirenka savo tėvynę Austriją – jam geriausiai pažįstamas vietas, o kai pagrindinis veikėjas – Takshamo vaistininkas – iškeliauja, eina kuo toliau nuo nelemtosios Jugoslavijos – kuo toliau – į vakarus...
Pagrindinis romano veikėjas yra Takshamo, gyvenamosios vietovės netoli Zalcburgo miesto, įsispraudusios trikampyje tarp oro uosto, automobilių magistralės ir geležinkelio, vaistininkas, kad ir kaip įtikinamai skambėtų autoriaus istorijos pradžioje pateiktas tarytum paaiškinimas skaitytojui, jog „šis pasakojimas turi kai ką bendra su Takshamo gyvenviete prie Zalcburgo, tačiau nedaug ar visai nieko – su tenykščiais vaistininkais ar kitais žmonėmis.“ Tiesa, visame romane vaistininko profesija tiesioginės ir vienintelės reikšmės neturi, didžiąją dalį veiksmo žodį „vaistininkas“ keičia „vairuotojas“, tačiau visgi jis, o ne kažkas kitas yra kūrinio centrinė ašis – būtent apie šią asmenybę, kurią kurią vieni mato kaip gydytoją, antri – kaip asmens sargybinį, treti – kaip vairuotoją, sukasi veiksmas.
Atrodo, visas Takshamo vaistininko gyvenimas išsitenka tame trikampyje, ir jam visiškai pakanka tos erdvės ir joje esančio restoranėlio, kuriame „jis reguliariai valgydavo vakarienę, vieną vakarą su žmona, kitą – su meiluže. Autorius sukuria aprašymą, keliantį statiškumo įspūdį – atrodo, tai tęsiasi jau begalę metų, ir kokios nors dinamikos sunku tikėtis. Tačiau taip skaitytojas tik klaidinamas, o turint galvoje paties romano autoriaus asmenybę, nebekyla abejonių, jog tai daroma tyčia.
O vieną dieną visų gerbiamas vaistininkas (tiesa, gerbiamas tol, kol būna darbo vietoje, mat dėl jo įvairialypiškumo gatvėje jis tampa sunkiai atpažįstamas) tiesiogine šio žodžio prasme gauna per galvą miške – ir jis praranda kalbos dovaną. Užbėgdama už akių paminėsiu, kad ne visam likusiam gyvenimui. Tačiau panašu, jog šiuo įvykiu nuotykiai tik prasideda: vietiniame restoranėlyje sutikęs dvi įtartinas personas – poetą, kuris norėtų rasti savo dukterį, nors nėra josios regėjęs, ir slidininką – pasaulio čempioną, kurio tądien gal jau niekas ir nebeprisiminė, jis savo automobiliu, su jais drauge, leidžiasi į kelionę.
Jį primuša Nepažįstamoji (kaip vėliau paaiškėja, iš meilės. O gal tai vėl – iliuzija skaitytojui?), jis sutinka savo kadaise iš namų išvarytą sūnų ( „beje, kai prieisite prie to momento, kada mušu savo sūnų, patariu jums parašyti, jog aš tik užsimojau smūgiui – ne tam, kad sušvelnintumėte, bet priešingai: užsimoti, ypač...“), su kuriuo nepersimeta ne tik žodžiu, bet ir žvilgsniu, poetas atpažįsta savo dukterį, jie visi trys patampa jos nakvynės namų remontininkais, darbas baigiasi, anie du atsiskiria, vaistininkas iš Takshamo atiduoda jiems savo mašiną ir iškeliauja. Rugpjūtį, Marijos Ėmimo Dangun dieną prasidėjusi kelionė stepe baigiasi spalio vidury Saragosoje.
Daugybė vaizdinių, regėjimų, iliuzijų, miražų ir tikrų įvykių bei begalybė stepėje augančių vaistininko dievinamų karčiųjų – pačių karčiausių – grybų nuspalvina jo ir taip keistą, pavojingą, kupiną paslaptingumo kelionę visom vaivorykštės spalvom.“
Paskelbė favoritų penketuką
Nors visi kandidatai į Nobelio premiją būna griežtai slepiami ir pretendentų pavardės atskleidžiamos tik po pusės amžiaus, kai kurie žmonės neatsispiria pagundai paspėlioti, kas galėtų tapti laureatais, ypač kalbant apie literatūros premiją.
Šiemet šios premijos skelbimas spalio 10-ąją Stokholme buvo neįprastas – paaiškėjo ir 2018-ųjų, ir 2019-ųjų laureatai. Mat pernai kilus skandalui dėl vienos Švedijos akademijos narės vyro lytinio priekabiavimo ir informacijos apie galimus laureatus nutekinimo, literatūros premijos skyrimas buvo pristabdytas.
Lažybų kontoros paprastai gana anksti, dar pavasarį, paskelbia statymus už Nobelio literatūros premijos laureatus ir pasaulis svarsto vieno ar kito kandidato galimybes. Šiemet dėl, matyt, minėtojo skandalo lažybininkai tik likus dviem savaitėms iki premijos paskelbimo paskelbė statymus.
Pagal lažybininkų prognozes, didžiausią galimybę pelnyti Nobelio literatūros premiją turėjo kanadiečių rašytoja Anne Carson (69 m.). Į labiausiai tikėtinų nobelininkų sąrašą buvo įtraukta prancūziškai rašanti Gvadelupos rašytoja Maryse Conde (82 m.), jau pelniusi Naujosios akademijos literatūros premiją, pernai įteiktą kaip alternatyvą Nobelio literatūros premijai, kinė Can Xue (66 m.), kurios knyga „Meilė naujajame tūkstantmetyje“ šiemet pateko į Tarptautinės Bookerio premijos ilgąjį sąrašą.
Ketvirtoje sąrašo eilutėje lažybininkai įkurdino „amžinąjį“ pretendentą į nobelininkus japoną Haruki Murakami (70 m.), o penketuką baigė rusų rašytoja Liudmila Ulickaja (76 m.), anksčiau niekada nepatekusi tarp pagrindinių pretendentų.
Pirmasis L.Ulickajos romanas „Sonečka“, 1992 m. paskelbtas žurnale „Novyj mir“, beveik išsyk išpopuliarėjo ir buvo įtrauktas į Rusijos Bookerio premijos sąrašą. Jis išverstas ir į lietuvių kalbą, kaip ir „Imagas“, „Istorija apie katiną Ignasijų, kaminkrėtį Fedią ir Vienišąją pelę“, „Danielis Štainas, vertėjas“, „Medėja ir jos vaikai“, kiti kūriniai.
Tarp galimų favoritų buvo minima ir lenkė Olga Tokarczuk (57 m.), Kenijos atstovas Ngugi wa Thiong'o, Ismailas Kadare'as (83 m.) iš Albanijos, Joyce Carol Oates (81 m.) iš JAV.
Lažybų kontoros nepriėmė statymų už galimą 2018-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatą, kuris taip pat bus paskelbtas ketvirtadienį.
Kiekvienas šių metų Nobelio premijos laureatas gaus 9 mln. Švedijos kronų (825 tūkst. eurų) piniginį prizą, kuris bus po lygiai padalytas, jei ją laimės keli asmenys.
Skandalas išmušė iš vėžių
Pernai Švedijos akademiją, renkančią Nobelio literatūros premijos laureatą, sudrebino lytinio priekabiavimo skandalas, iškėlęs į paviršių didžiulį konfliktą, įsiplieskusį 18-os narių akademijos viduje: nebuvo surinktas reikiamas akademijos narių kvorumas ir 2018 m. Nobelio literatūros premijos teikimas atidėtas metams.
Švedijos akademijos narės Katarinos Frostenson vyrą, fotografą ir renginių kuratorių, garsaus Stokholmo literatūros klubo „Forum“ direktorių Jeaną Claude’ą Arnault (73 m.) teismas pripažino kaltu dėl išprievartavimo ir nuteisė dvejus metus kalėti.
Be to, J.C.Arnauld įtariamas nutekinęs informaciją apie galimus pretendentus į laureatus. Manoma, kad šitaip dar iki oficialios ceremonijos pasklido gana tiksli informacija apie baltarusių rašytojos, publicistės Svetlanos Aleksijevič laimėjimą 2015-aisiais.
Nors įtariamasis neturėjo tiesioginio ryšio su literatūros premija, kaltinimų pakako, kad diskredituotų visą Nobelio komitetą, paralyžiuotų akademijos veiklą – dėl sekso skandalo iš akademijos pasitraukė dalis narių, J.C.Arnault žmona K.Frostenson laikinai suspendavo savo veiklą.
Įsteigė alternatyviąją premiją
Vis dėlto literatūros premija pernai Stokholme buvo įteikta. Mat daugiau kaip 100 Švedijos kultūros veikėjų nutarė įsteigti alternatyvųjį literatūrinį apdovanojimą, kurio nugalėtojas buvo paskelbtas spalį, kada turėjo paaiškėti ir Nobelio laureatas. Apdovanojimą įsteigė nepelno siekianti organizacija „The New Academy“.
Iš 47 premijai nominuotų autorių speciali komisija išrinko keturis rašytojus, pretendentus į alternatyvųjį Nobelį. Tai – Prancūzijoje gimusi rašytoja M.Condé, Japonijos rašytojas H.Murakami, autorė iš Vietnamo Kim Thuy ir garsiojo romano „Amerikos dievai“ autorius britas Neilas Gaimanas.
2018-ųjų spalio 12-ąją Švedijos sostinėje, Stokholmo viešosios bibliotekos Rotondos salėje, Naujosios akademijos („The New Academy“) literatūros premijos laureate paskelbta M.Condé iš Gvadelupos, salyno rytinėje Karibų jūros dalyje, Prancūzijos užjūrio regiono. Ji – istorinių romanų autorė, labiausiai žinoma iš romano „Segu“ (1984–1985 m.). Jai buvo įteikta 1 mln. Švedijos kronų (95 tūkst. eurų) piniginė premija.
Po šios premijos įteikimo „The New Academy“ veiklą žadėjo nutraukti.
