Juozas Baltušis 1977 metais dienoraštyje parašė: „Kaltinti mane šoka visi. Tepasikaria jie!“

Juozo Baltušio (1909–1991) literatūriniai veikalai turėjo ir turi vertę – dėl to jis buvo ir skaitytojų labai mėgstamas, ir tuometinės valdžios peikiamas, tačiau kūrėjo visuomeninė veikla, ypač Atgimimo metais išsakytos mintys, vertinamos nevienareikšmiškai.

J. Baltušis su R. Staliliūnaite. [1980] <br> LLMA nuotr.
J. Baltušis su R. Staliliūnaite. [1980] <br> LLMA nuotr.
Knygos viršelis. 
Knygos viršelis. 
J. Baltušis. 1939 09 17.<br> LLMA nuotr.
J. Baltušis. 1939 09 17.<br> LLMA nuotr.
J. Baltušis su dukterimis V.Juozėnaite (kairėje) ir R.Baltušyte Vilniuje. 1959 M.<br> LLMA nuotr.
J. Baltušis su dukterimis V.Juozėnaite (kairėje) ir R.Baltušyte Vilniuje. 1959 M.<br> LLMA nuotr.
J. Baltušis su dukra R.Baltušyte (dešinėje) ir podukra D.Jakševičiūte. [1958]<br> LLMA nuotr.
J. Baltušis su dukra R.Baltušyte (dešinėje) ir podukra D.Jakševičiūte. [1958]<br> LLMA nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Nov 13, 2019, 9:57 PM, atnaujinta Nov 14, 2019, 11:28 AM

Praėjus 25 metams nuo J. Baltušio mirties, pagal jo paties testamentinę valią atsirado galimybė peržiūrėti rašytojo paveldą, saugomą archyvuose. Paaiškėjo, kad J. Baltušis nuo 1970 m. beveik be pertraukos iki pat savo mirties 1990-aisiais rašė labai įdomius kasdienybei skirtus fragmentus, pastabas. 

Šių metų pradžioje vos pasirodęs pirmasis Juozo Baltušio dienoraščių tomas sulaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo ir tapo bene skaitomiausia Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knyga. Knygynuose jau galima rasti ir antrąjį Juozo Baltušio dienoraščių tomą.

Antrasis dienoraščių tomas apima 1976–1983 m. Sklaidant J. Baltušio kasdienybės užrašų lapus, atsiveria ne tik jo asmeninio gyvenimo kaleidoskopas ar individualios veiklos literatūros ir kultūros lauke pastangos: rašytojo dienoraščius galima ir verta skaityti kaip plačią kultūros, literatūros įvykių panoramą Lietuvoje ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje. 

Kūrėjų portretai, partinės nomenklatūros veikėjų štrichai, jų apibūdinimai, surašyti per J. Baltušio regėjimo prizmę, sudaro labai įdomią paveikslų galeriją. Plačiausia prasme J. Baltušio dienoraščius galima matyti ir kaip įvairialypį visos sovietinės epochos veidrodį. Pateikiame Juozo Baltušio knygos „Vietoj dienoraščio. II tomas. 1976–1983“ ištrauką.

1977 M.   

VASARIO 14. PIRMADIENIS

Savijauta daugiau negu prasta. Spaudžia smilkinius, sukasi daiktai akyse, pakerta kojas žemiau kelių. Kas gi tai? Bene vėl būsiu užvalgęs ko bereikalingo?

Šiandien palaidotas dailininkas Stasys Krasauskas, miręs greituoju gerklės vėžiu. Laidotuvės itin iškilmingos, dalyvavo visa respublikos vadovybė, minios žmonių. Gaila vyro. Reto talento buvo žmogus. Negaliu atsistebėti jo mirtimi. Nesulaukė nė pilnų 48-rių metų. O juk buvo retos sveikatos, tikras sportininkas, audringiausioje jūroje šokdavo nuo Palangos tilto į bangas, plaukdavo tolyn, kol bematydavai tik mažą taškelį judan, o paskui sugrįždavo, linksmai juokėsi iš mūsų baiminimosi galint jį nuskęsti, ir štai – nebėra žmogaus.

Girdėjau šnekant žmones, buvęs pats iš dalies kaltas: nesisaugojo, spjaudė krauju jau nuo 1975 metų pradžios ir slėpė nuo visų, į gydytojus mojo ranka: praeis, girdi, deja, po laiko, niekas nebegalėjęs išgelbėti. Gal taip, o gal ir ne. Vėžys pakankamai klastinga liga, tikra pasalūnė, ne visada susigriebia žmogus laiku, praleidžia terminus, pagaliau ir nepraleidus jų ar visuomet padeda medicina? 

Kiek žinome atvejų, kai žmogus pastebi „laiku“, suskanta gydytis, o rezultatas vis tas pats: letalinė baigtis. Net keista ir nesuprantama: gyvename šitokio technikos bei mokslo išsivystymo metą, į kosmines platybes įžengėme, o nuo vėžio neapsiginame, priešnuodžių prieš jį nesurandame. Ko verti mokslai, jeigu jie neatneša žmogui naudos, laimės, gyvenimo džiaugsmo? Gryni niekai!

Atsiėmiau iš siuvėjo Milašiaus kostiumą. Pasisiūdinau tamsų, beveik juodą, ir tapau nepatenkintas: medžiaga neįdomi, be jokio piešinio, nūdna. Na, sunešiosiu, o jeigu ne – Monikai nereikės rūpintis, kuo aprengti mane karste. Bent tiek tos naudos iš rūbo. 

Šiandien turėjo įvykti rašytojų partinės organizacijos biuro posėdis, bet dėl Krasausko laidotuvių atidėtas.

VASARIO 15. ANTRADIENIS.

Visa diena nedarbinga, neįmanau ko tvertis. Reikia gi imti scenarijų, taipogi „Druskos“ III-jį tomą, o neprisiverčiu. Savijauta vėl bloga neįmanomai, beveik negaliu vaikščioti. Teks, matyt, kreiptis pas gyd. Bagdonienę.

Daug ką permąsčiau, persvarsčiau, daug ko nesuprantu, kas dabar vyksta gyvenime ir kas vyksta mano atžvilgiu. Po straipsnio „Kreivas veidrodis“ gavau keletą anoniminių laiškų, bara, keikia, girdi, nebe liaudies aš rašytojas. Iš kitos pusės respublikos vadovai sveikina, dėkoja, pritaria. Lyg du frontai kokie. Blogiausia, kad nė vienu jų negaliu patikėti ligi galo, durnių volioja visi. Jeigu pirmieji keikia, tai ką jie gali pasiūlyti vietoj šiuolaikinės santvarkos Lietuvoje? 

Visiems gi aišku, kad Lietuva savarankiška negali būti: ne toks istorinis metas ir ne tokia Lietuvos geografinė padėtis. Tai kokia ji turi būti? Priklausomumas neišvengiamas, o kuris geresnis: rusams ar vokiečiams, anglams ar amerikonams? Manau, tik rusams. Jie per savo neorganizuotumą bei padrikumą, jokios sistemos neturėjimą „pražiūri“ mūsų nutautinimo reikalą, tiesiog nesuspėja nieko aktyvaus suveikti, o jeigu jų vietoje būtų vokiečiai? Ar neištiktų tuomet mūsų prūsų likimas? Niekas taip nuosekliai nemoka varyti nutautinimo politikos, kaip vokiečiai. Tad su kuriais mums pakeliui? Į šiuos klausimus niekas nieko negali atsakyti, o kaltinti mane šoka visi. Tepasikarie jie!

Vėlgi respublikos vadovai, besveikindami mane, „užmiršta“ savo neigiamiausią požiūrį į mane. Iki šiol mano „Druskos“ II-sis tomas respublikinėje spaudoje nutylimas, ar tai atsitiktinis dalykas? Veikia iš anksto užsukta sistema: nutylėti, boikotuoti Baltušį, puse lūpų pripažinti jį kaip rašytoją, o antra puse – visuomet duoti suprasti, kad jis pakenčiamas tik iš malonės...

Visi velniai, visi muzikantai!

Ir tepasikarie visi!

Pavakariukais susitikau su Lengvosios pramonės ministerijos kolektyvu. Berods, pavyko. Gavau gražių gvazdikų.

Praeitą penktadienį buvo pas mane tūla Augustavičienė Genovaitė iš Jonavos. Biologijos mokslus baigusi, 20 metų išdirbusi Sveikatos apsaugos ministerijos sistemoje, dabar nebegaunanti darbo, nes pasiskundusi ant ministerijos į Maskvą. Pažadėjau susitarti su Diržinskaite, kad pirmadienį, tai yra vakar, ją priimtų, prašiau paskambinti, pasakysiu, kada priims. Taigi praėjo dvi dienos, o Augustavičienės skambučio nėra. Tikėk po to bobų verksmams! Tik laiką gaišina.

VASARIO 16. TREČIADIENIS.

Buvau pas gydytoją Bagdonienę. Ištyrė viską. Širdis tvarkoj, bet galvos kraujagyslių spazmai sustiprėję. Ir skrandis pervargęs: pakenkė keptos žuvies patiekalai. Išrašė man „Stugerono“, dar kažkokių tablečių. Gal ir padės.

Svaigstančia galva sėdėjau Taikos gynimo komiteto posėdyje, šiaip taip išlaukiau pabaigos.

Šiandien M. Meškauskienei 70 metų. Ta proga ėjome abu su Monika sveikinti į namus, nunešėm tulpių. Nemaloni tai moteris, visuomet žiūrėjusi į mane iš aukšto, bet reikia nueiti. Buvo ir daugiau žmonių: Paleckiai, Marcinkevičiai, Savickai, Gedvilas, Bordonaitė, Kymantaitė, Niunka, Korsakai... Išgėrėm truputį, išėjom.

Nelabai kur mes bepritampame su Monika. Atvirai pasakius, ir vienas su kitu nebelabai sutampame: konfliktai ir konfliktai. Ir nieko nepadarysi. Skirtis per vėlu. Kur dėsies žmogus, su kuo gyvensi? Vesti kitą? Per vėlu. O vienas gi vis tiek neišbūsi. Štai šitokie reikalai, velniai kur griebtų. Niekad nemaniau, kad į senatvę atsidursiu niekam nereikalingo žmogaus situacijoj ir šitaip nemokėsiu susitvarkyti savo reikalų.

VASARIO 17. KETVIRTADIENIS.

Atvyko iš Kupiškio geras mano draugas Povilas Zulonas, atvežė „Istorijų kupiškėniškų“ rankraštį, jo peržiūrėtą pagal mano patarimus. Dabar reikės suredaguoti man galutinai, pateikti leidyklai, nors dar nežinau kuriai. Teksto – virš 700 puslapių. Darbo bus. Šalia pagrindinių darbų, žinoma. Išsikalbėjome ta proga apie daug ką. Daug bėdų turi žmogus su „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ kolektyvu, visur intrigos, rajono vadovai nesupranta, nemyli, nepasirūpina būtiniausiais reikalais, biurokratai, ir gana. 

Taip jau yra dabar meno pasaulyje, bet koks menas, taipogi literatūra valdžios pakenčiama vien kaip neišvengiama blogybė, su kuria kartais tenka skaitytis, bet su kuria reikia ir dorotis. Ne atsitiktinai gi teatro režisieriaus alga mažesnė už autobuso konduktoriaus, o aktorės – už paprasčiausios valytojos, dirbančios dviejuose etatuose ir spjaunančios į visus menus ir visas valdžias. Taigi šitaip.

Pasakojo apie žinomą mūsų dailininką Kazį Šimonį. Pasirodo, vedęs žmogus baltarusę, be galo primityvią moterį, toji visą gyvenimą laikanti jį kvailiu, „nemokančiu“ parduoti savo paveikslus, susitvarkyti buitiškai...

Ė, visur tas pats.

Netikėtai paskambino kažkokia Kraskauskaitė. Pasisakė besanti dainininkė, „buvusi dainininkė“, kaip ji prisistatė, ir paprašė paskolinti... 2000 rublių. Nei daugiau, nei mažiau! Pasiunčiau ją tolėliau.

Vasario 19 sukanka 85 metai geram žmogui K. Jėčiui. Pasiunčiau jam ta proga į Biržus savo knygas, įrašęs gimtadieniškus sveikinimus. Gal bus smagu žmogui. Gal ir bus.

VASARIO 20. SEKMADIENIS.

Užvakar, vakar ir šiandien tiek prasta savijauta, kad vien gulėti traukė. Galva tarytum švininė, ausis spaudžia, smilkinius maudžia. Velniai griebtų, kas gi čia dabar? Senatvė ar pavasaris beartėjantis? Greičiau – pirmoji.

Perskaičiau Luji Aragono „Turtuolių kvartalai“. Patiko smarkiai. Yra ko susimąstyti. Net nemaniau, kad taip gerai rašo. Tačiau juokinga skaityti užbaigos žodį, vertėjo tartą, girdi, Aragonas prilygsta poezijoje Viktorui Hugo, kitiems tokio masto rašytojams. Poezijos šito autoriaus, beje, nesu skaitęs, bet sprendžiant iš prozos polėkių visiškai neatrodo įkopus jį į Olimpo viršūnes. Anaiptol. Kam tie amžini perdėjimai?

VASARIO 21. PIRMADIENIS.

Atėjo kraštotyrininkas Mockus, prašė patarimo, ką galima būtų padaryti dėl garsiųjų liaudies dainų rinkėjų bei leidėjų brolių Juškų palaikų. Abu palaidoti Kazanėje, kur mirė beveik atsitiktinai: kunigas Juška nuvykęs pas brolį, Kazanėje mokytojavusį, ten skaitė liaudies dainų knygos korektūrą, rūpinęsis leidimo reikalais, ir staiga miręs. Brolis, baigęs darbus, ruošėsi Lietuvon baigti gyventi ir numirti, deja, ir jam išmušusi paskutinė valanda.

Vienas brolių Juškų buvęs palaidotas prie pat tako, vedančio į koplyčią. Dabar koplyčioje įruošta karstų dirbtuvė, darbininkams nusibodę tempti ant pečių lentas tuo taku, tad nutarę jį praplėsti, kad sunkvežimis galėtų pravažiuoti. Juškos kapas atsidūręs po ratais, kapo tvora numesta į šoną. Jis, Mockus, viską ištyręs, kreipęsis į Totorijos vyriausybę, toji davusi sutikimą. Tačiau mūsų respublikos vadovai nepritarę, nusprendę prašyti iškelti iš kelio Juškos palaikus ir palaidoti nuošaliau, šalia brolio. Tuo klausimu priimtas ir vyriausybės bei partijos CK nutarimas. Klausia rodos, ką galima padaryti?

O ką galima? Sykį nutarimas priimtas, labai sunkiai jis bekeičiamas. Patariau kreiptis pas drg. Michaliną Meškauskienę, ji bendrauja su pirmuoju sekretoriumi Petru Griškevičium, galėtų pakalbėti. O su ja dar aš pakalbėsiu.

Taip ir sutarėm.

Įvyko rašytojų partinis susirinkimas. Respublikos užsienio reikalų ministras V. Zenkevičius padarė pranešimą apie SNO paskutiniosios Generalinės asamblėjos darbą. Nieko įdomaus neišgirdome, o ką išgirdome – seniai žinome iš laikraščių.

Po pranešimo – priėmimas į partiją. Į narius tapo pervestas tūlas prozininkas Jacinevičius – girtuoklėlis.

Išėjome iš susirinkimo su Justu Paleckiu, nuvykome į Respublikinę biblioteką, kur vyko V. Montvilos atminimo vakaras. Pirmininkauti teko man. Kalbėjo M. Meškauskienė, J. Paleckis, L. Kapočius, J. Kačiulis, parašęs monografiją apie V. Montvilą, J. Kličius, M. Gregorauskas, mokytojas P. Zlatkus. Dalyvavo ir Konstancija Montvilienė su dukra Saule. Nuobodoka buvo, bet ką darysi. Po oficialios dalies – koncertas. Gana turiningas. Sugrįžau vos gyvas iš nuovargio. Per anksti pakilau.

Beje, priešpiet buvau Prekybos ministerijoje, pas Pramonės prekybos valdybos viršininką Perkumą, prašiau padėti įsigyti, žinoma, už savo pinigus, baldus darbo kambariui. Žadėjo padėti. Taip pat pažadėjo parūpinti galimybę nusipirkti kiliminį takelį buto koridoriuose patiesti per 10 metrų.

VASARIO 22. ANTRADIENIS.

Nieko nerašiau, vadinasi, diena praėjo tuščiai.

Iš Puponių parašė pusseserė Salomėja Baltušytė-Grigienė, kad Valiusė Balaišienė ir Ona Starkutė-Baltušienė giliai pergyvenančios, nes išgirdusios Kupiškyje per mūsų „Ąžuolų“ aptarimą, jog bus ekranizuojama novelė „Valiusei reikia Alekso“, kurioje betarpiškai paliečiami Valiusė ir Aleksas su tikrais jų vardais. Rašo, kad reikėtų pasigailėti, nes žmonės sukrėsti. 

Čia pat parašiau jai, kad Valiusė apskritai, kiek tai priklauso nuo manęs, nebus perkelta į ekraną, jos vietoje statysim visai kitą filmą (turėjau galvoje „Trečiąją marčią“), o jeigu ir būtų – bus sukeisti vardai ir daug kas kita, ir kad ji suramintų visus, kas dėl to pergyvena. Žiūrėsiu, kaip toliau. Valiusės prototipės tikrai gaila, šauni moteris. Negaliu atleisti sau, kam panaudojau tikrus jos ir Alekso vardus. Pirmą kartą visoje mano kūryboje šitaip atsitiko, velniai kur griebtų! Pamoka ateičiai.

Pribloškė žinia apie „Ąžuolų“ išėjimo į ekraną terminus. Pasirodo, mūsų šalyje pagaminti filmai, net patys geriausi, nuo jų užbaigimo iki pasirodymo kino teatrų ekranuose guli po metus ir dvejus, kol... pagaminamos jų kopijos. Tai bent! Bent! Vadinasi, mūsų „Ąžuolai“ išeis į ekraną ne anksčiau 1978 metų vidurio. Nieko sau „tempai“.

Šitokių reiškinių nė iš tolo negali įsivaizduoti, sakysim, Holivudo filmų gaminimo firmos. Dvi savaitės, tai ir viskas, filmas turi „eiti“ ekranuose, nešti pajamas už investuotus į jį pinigus. Pas mus šitai niekam nerūpi. 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.