Žmonės ne iš blizgių žurnalų – irgi žmonės

„Rašyk, žmogau“, – tokie žodžiai 14 metų skambėjo rašytojos Enrikos Striogaitės galvoje, kol ji pagaliau išleido poezijos rinkinį „Žmonės“. Jame – neišgalvoti žmonių, net Kauno Žaliakalnio girtuoklių, gyvenimai.

E.Striogaitė išleido knygą „Žmonės“, kuri yra savotiškas maištas, bet joje kiekvienas gali atpažinti dalį savęs.<br>G.Bitvinsko nuotr.
E.Striogaitė išleido knygą „Žmonės“, kuri yra savotiškas maištas, bet joje kiekvienas gali atpažinti dalį savęs.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Nov 24, 2019, 4:00 PM, atnaujinta Nov 25, 2019, 1:23 AM

Spalio pabaigoje 52 metų kaunietė poetė E.Striogaitė išleido savo trečiąją poezijos knygą „Žmonės“.

400 egzempliorių tiražu pasirodžiusi knyga, kuri kol kas dar nepasiekė knygynų, jau tapo diskusijų objektu, nes joje pasakojama ne apie žmones iš blizgančių žurnalų puslapių, o apie tuos, kurie miega gatvėse ar laiptinėse, nes neturi kur pasidėti.

„Nemaniau, kad mano gyvenimas gali būti kam nors įdomus. Dabar tikiu, kad visi gyvenimai yra įdomūs ir prasmingi. Atrodė, kad manasis – nenusisekęs, nelaimingas, bet jis – poezijoje“, – knygos pradžioje cituojami tokie Natalijos žodžiai.

E.Striogaitė neslėpė, kad 14 metų brendusi knyga atsirado skausmingai, bet net ir po jos pasirodymo liko vienas tuščias puslapis, kurį ji vis dar svajoja užpildyti.

– Iki šiol buvote išleidusi dvi poezijos knygas „Lyja“ ir „Vienišėja“. Tarp naujausios „Žmonių“ ir ankstesnių knygų – 14 metų pauzė. Kaip kilo knygos „Žmonės“ idėja? – „Lietuvos rytas“ paklausė E.Striogaitės.

– Tokia idėja nekilo. Buvo atvirkščiai. Gyvenau idėja daugiau poezijos knygų nebeleisti – na, tai toks gana ekologiškas sumanymas. Prieš daugelį metų dalyvaudama „Poezijos pavasario“ renginyje Dubline tai sakiau ir gausiai į skaitymus susirinkusiems lietuviams.

Tiesą sakant, tų knygelių esu teišleidusi vos porą, o tąkart vykdama į Airiją per darbus nespėjau išsikeisti litų į eurus, taigi išskridau be euro kišenėje, bet su savo poezijos knygelėmis. Ir ką gi – jas visas išpirko, tų eurų ne tik užteko, bet dar ir namo parsivežiau.

Sunku patikėti iki šiol, kad poezijos knygos taip pat gali būti visai nebloga valiuta. Prisipažinsiu, tai labai džiugino, žinoma, ne tiek pinigai, nors ir jie, kiek susidomėjimas, tas kiekvienam kuriančiajam svarbus atsakas, reikalingumo jausmas, palaikymas, be kurių menininkas ilgai neišsilaiko, dažniausiai kažkur prapuola.

Tuomet neturėjau ir daug naujų eilėraščių, bet jie, mačiau bei jaučiau, gana stipriai rezonuoja, yra girdimi ir klausytoją paliečia. Po vieno skaitymų vakaro priėjusi Airijoje gyvenanti poetė Diana Paklonskaitė pasakė: „Būk žmogus, rašyk.“

Tai buvo labai miela širdžiai, nors aš išties neketinau nei rašyti, nei galvoti apie kokią naują knygą. Bet tas priėmimas, tie žodžiai vis dėlto liko įstrigę. Kartkartėmis koks vienas kitas eilėraštis atsirasdavo, kartais ir užrašydavau, tačiau man įdomiausi buvo neparašyti eilėraščiai.

Taigi gyvenimas vingiavo įprasta vaga, bet kartais imdavo ir išlįsdavo tie palaikymo žodžiai, patirtas nuoširdus susidomėjimas. Tiesa, tie nauji eilėraščiai jau buvo apie žmones, o apie vieną žmogų tikrai labai norėjau parašyti, tiesiog sau, poezija daug ką nušviečia kitaip, pati kai ką išsiaiškini arba nustembi, na, net nežinau, tiesiog man buvo svarbu, bet tas eilėraštis apie tą žmogų niekaip nepasirašė... dešimt metų.

Susitaikiau ir apie tai jau retai pagalvodavau, todėl ir neketinau leisti kokios nors knygos. Tačiau vieną naktį jis ėmė ir susidėliojo, supratau, kad gerai susidėliojo ir dabar jau galima pagalvoti apie knygą.

– O kiti eilėraščiai atsirado paprasčiau?

– Ne, jie atsirasdavo labai retai ir labai skausmingai. Nežinau, kodėl jie mane panardina į giliausią duobę, net būna, kad noriu ką nors pakeisti, arba jaučiu, kad eilėraštis visai čia pat ir taip norėtųsi parašyti, bet niekaip neprasimuša. Tas noras išsipildo, kai viskas aplink sugriūva, sudega ir miršta.

Kita vertus, jie parodo gelmę, transformaciją, jie viską – vertybes, įsitikinimus – apverčia aukštyn kojomis ir parodo tos nevilties, skausmo prasmę, grožį. Ten tarsi gličiose, jau beveik dvokiančiose jūržolėse paprastai spindi išskirtinio grožio gintaras.

– Apie kokį žmogų nesirašė tas lemtingas eilėraštis? Kas tapo „Žmonių“ herojais?

– Apie ką nesirašė, negaliu atskleisti, nes apaugtų įvairiomis interpretacijomis, kurios būtų klaidingos, po dešimties metų jis ir pats turi tik esmę, o visa kita jau tapę literatūra.

Apskritai nė vienas knygoje esantis žmogus savęs neatpažins, viskas yra ne tai, kad paslėpta, ne – yra paimta tik detalė, na, net nežinau kas, bet tai – ne atpasakojimai, ne portretai, tai labiau emocijos, išgyvenimai, patirtis.

Tiesa, girdėjau, kad nemažai kas save esą atpažįsta, bet taip nėra – tai tiesiog apibendrinta, tad kiekvienas atpažįsta savaip, o kartais gal net patys save. Gal tik vieną kitą galima atpažinti, bet tai visiškai nesvarbu.

Praėjusią vasarą gyvenau Žaliakalnio Molėtų gatvės medinuko butuke, priešais kurį rinkosi viso Žaliakalnio alkoholikai, na, gal ir ne viso – Žaliakalnis didelis, – bet nuo Zanavykų turgaus ir Žaliakalnio „Iki“ ateidavo visi, kurie neturėjo namų.

Maža to, jie vienas po kito ėmė nurodyti savo nuolatine gyvenamąja vieta mano butą, mat tikriausiai, kai išeidavo pro savo namų duris, priešais matydavo mano buto numerį, jį ir prisimindavo.

Sutemus laiptinėje turėdavau kuo nors pasišviesti, šviesa buvo tik pirmame aukšte, šiaip jos būtų pakakę, bet antrame aukšte, kur gyvenau, turėdavau įsitikinti, ar išties turėsiu galimybę patekti į savo butą.

Kartą kaip tyčia grįžau vėlai, o nedidelėje medinuko laiptinėje – per visą ilgį, matau, kažkas guli. Kiek pakeltu balsu, labiau iš baimės, nei pasipiktinimo, paklausiau: „Kas čia dabar?“ Gulintis vyrukas sujudėjo, parietė po savim kojas, kad galėčiau atsidaryti savo buto duris.

Ir tame judesyje, patikėkite, buvo tiek daug skausmo, nevilties, patirtos nemeilės, kad kitas mano klausimas buvo: „Ar gerai jaučiatės? Gal reikia padėti?“

Taigi judesys, detalė, pokalbis ar jo nuotrupa, atviras išsipasakojimas ir sava patirtis bei dar daugelis kitų dalykų – iš viso to yra atsiradę tie eilėraščiai apie žmones. Kad juos parašyčiau, turėjau savotiškai nugyventi jų gyvenimą, nors iš tikrųjų – kiekvieno mūsų gyvenime yra tie žmonės, mes patys esame tie žmonės, nes mes visi vieni su kitais susiję.

Taigi mano „Žmonės“ – ir savotiškas maištas. Tai, manau, akivaizdu: mano žmonės – taip pat žmonės ir jiems reikėjo atsirasti „Žmonėse“.

– Išleisti knygą nėra paprasta. Ar ilgai teko ieškoti finansavimo „Žmonėms“ ir kodėl šioje knygoje yra vienas tuščias lapas?

– Knygą išleido leidykla „Naujasis lankas“, tačiau knygos rėmimo projektą rašiau pati Kultūros tarybai. Beje, pirmą kartą, kai rašiau, knyga rėmimo negavo, tuomet susikrimtau ir maniau, kad gal ir nereikia, į kitą etapą paraiškos nedaviau.

Tiesa, dar prieš tai nusiunčiau Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai, bet ji nesudomino redaktorės, o kadangi knygoje gana nemažai Kauno ženklų, ji man patarė naudoti dar daugiau tų ženklų, nurodė ir puikų pavyzdį – Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“. Nusiminiau dar labiau, nes, kaip minėjau, čia nebuvo kokia nors idėja, mano žmonės – gyvi, net ir tie, kurių jau nėra tarp gyvųjų.

Ai, dar nusiunčiau leidyklai „Tyto alba“, bet iš ten net negavau atsakymo. Po metų susiėmiau ir vėl parašiau paraišką, ji buvo įvertinta ypač aukštu balu – rėmimą gavau. Tik, va, ji turėjo išeiti dar pavasarį, bet išėjo tik dabar – šįkart niekaip nepasirašė eilėraštis apie girtą Saulę, dėl to teisinuosi ir knygos viršelio nugarėlėje.

Kai vieno eilėraščio laukiau dešimt metų, tai ir dėl šito buvau jau beveik susitaikiusi, tačiau šįkart buvo kitaip – tas eilėraštis kvėpavo man į nugarą, buvo visai šalia, o negalėjau parašyti nė žodžio. Bet, va, pasirašė.

Nėra gerai tie projektai, esi kaip kokiose staklėse, o su kūryba būna visaip, tikrai verčiau palaukti nei vykdyti projektą kaip išeina arba kaip sakoma – „belekaip“.

Man pritrūko vieno mėnesio, abejojau dėl priešpaskutinio knygos eilėraščio, turėjau išlaukti, bet vadinamasis projektas (na, argi poezijos knyga yra projektas?) būtų neįvykdytas ir pinigus tektų grąžinti. Tad tą eilėraštį, dėl kurio nebuvau tikra, išėmiau išvis, o kadangi jau viskas buvo sumaketuota, tai liko tuščias lapas, jis man atrodo geriau nei eilėraštis, dėl kurio abejoji.

Beje, tą lapą palikau sąmoningai, t. y. nepastūmiau kito eilėraščio į priekį, nes galvoju, kad jį, jeigu jis man nekels abejonių arba pakis, įrašysiu tiesiog ranka, juk nesunku.

Štai šiąnakt, man atrodo, buvau radusi jo formą, jau bandžiau prisiminti, kam knygas padovanojau, kad paprašyčiau atnešti, jog įrašyčiau tą eilėraštį, bet vis dėlto dar nesu tikra, todėl baltas lapas yra kur kas geriau.

– Ar naujoji knyga ir sunkus kelias iki jos pasirodymo pakeitė jūsų pačios gyvenimą, požiūrį į žmones ir save?

– Taip. Kai rašiau pirmąją paraišką, norėjau, kad ji išeitų per mano 50 metų jubiliejų, nors nešvenčiu jokių švenčių ar jubiliejų, tai dėl to visai nesikrimtau, čia buvau pasidavusi stereotipams ir raginimams.

Neseniai būdama kaime svarsčiau, kodėl knyga išėjo būtent dabar, kai man 52-eji. Nors labai nemėgstu to privalomo metų nurodymo, tai tokia nesąmonė, pavyzdžiui, aš jaučiuosi 68-erių, čia, žinoma, giriuosi, nes būtų kažkoks siaubas, jei jausčiausi, tarkime, dvidešimties: o dangau! Gyveni, o išminties nedaugėja.

Taigi vaikštinėdama archajinio senkapio keliuku staiga suvokiau – man yra lygiai tiek metų, kiek turėjo mano tėvas, kai mirė, mūsų gimtadieniai per porą dienų, aš jį jau pragyvenau keturis mėnesius, ir mes tik dabar galėtume kaip lygus su lygiu (t.y. kaip jau vienodai ragavę gyvenimo) pakalbėti.

Taigi viskas labai teisinga – knyga išėjo tada, kada ir turėjo išeiti, ir mes savotiškai kalbamės: tėvo žodžių ir ne tik jų manyje yra labai daug, bet jau turiu ir savų.

* * *

Barbora R.

nuo ko čia pradėti?

na, dirbu, ačiū Dievui, dar dirbu,

šiais laikais, žinot,

ne, darbas neypatingas,

pinigai irgi, bet gyvent galima –

ne minimumas

taip, su vyru išsiskyriau

senokai,

kelintas dabartinis?

nežinau, neskaičiuoju gi,

bet, jei atvirai, laimės nelabai patyriau,

ar myliu?

keistas klausimas, kai šitiek metų,

labai keistas,

neerzina, padeda finansiškai

ir mano vaikams geras.

ooo! jo vaikai jau seniai suaugę,

jis – gerokai vyresnis

jaučiuosi saugesnė nei anksčiau

bet kodėl apie mane rašote?

nesu niekuo ypatinga,

nieko, ničnieko nenuveikiau,

net ne visi laiptinės kaimynai pažįsta,

ką? aš – jau eilėraštyje?

tikrai? negali būti

ak taip, jaunystėje ir aš rašiau,

lankiau dailės mokyklą, baletą,

grojau pianinu.

labai seniai, labai –

imsiu dabar ir apsiverksiu.

jūsų eilėraščiui reikia mano ašarų?

tada neverksiu – ištylėsiu

kaip visada

mat kaip – to ir reikėjo? nieko sau,

na gerai, bet dabar atsakykite man atvirai:

tame eilėraštyje

ar aš graži?

Iš E.Striogaitės knygos „Žmonės

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: policijos įspėjimai prieš „Šeimos gynimo maršą“