Šviesaus atminimo Arvydas Šliogeris – filosofas žvejys, laimikio tykodavęs ir su fotoaparatu rankose

Nemėgęs muzikos ir kone kas antrą dieną žvejyboje klausęsis upelio čiurlenimo.  Nevaikščiojęs į teatrus ir visą kultūrą gaudavęs prie Grūdos upelio, prie kurio niekada nevykdavo be fotoaparato. Besijautęs laimingu, nes aplinkui visi nesiliaudami inkščia.  Analizavęs pasaulį ir supratęs, kad gyvenimo prasmės nereikia ieškoti. Toks buvo vienas garsiausių lietuvių filosofų Arvydas Šliogeris, gyvenęs sostinės Pilaitės mikrorajone esančioje gatvėje, pavadintoje vieno garsiausių praeities filosofų vardu.

A.Šliogeris. <br>LR archyvo nuotr.
A.Šliogeris. <br>LR archyvo nuotr.
A.Šliogeris. <br>LR archyvo nuotr.
A.Šliogeris. <br>LR archyvo nuotr.
A.Šliogeris. <br>LR archyvo nuotr.
A.Šliogeris. <br>LR archyvo nuotr.
A.Šliogeris. <br>LR archyvo nuotr.
A.Šliogeris. <br>LR archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Dec 18, 2019, 1:20 PM, atnaujinta Jan 26, 2020, 1:01 PM

A. Šliogeris trečiadienį mirė eidamas 76-uosius metus. 1944-aisiais Panevėžyje gimęs filosofas, 1967-aisiais baigė Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultetą. 1970–1973 metais studijavo VU Filosofijos katedros aspirantūroje. Vėliau daugiau kaip 40 metų dėstė filosofiją VU, 2003–2012 metais buvo Filosofijos katedros vedėjas. Akademikas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys yra parašęs daug filosofijos knygų ir straipsnių, išvertęs didžiųjų Vakarų mąstytojų veikalų. 1992 metais A. Šliogeris pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. 

„Mano manymu, Arvydas Šliogeris – iškiliausias Vidurio Europos filosofas“, – yra sakęs filosofijos profesorius Algis Mickūnas. Vienas fundamentaliausių A.Šliogerio darbų – dviejų tomų veikalas „Niekis ir esmas“, kurio rankraštis, pasak paties šviesaus atminimo filosofo, svėrė net septynis kilogramus.

Po leidyklos „Apostrofa“ parengto „Niekio ir esmo“ pasirodymo šių eilučių autorius darė interviu su A.Šliogeriu. Prisiminkime, kaip įdomiai mąstė ir kalbėjo A.Šliogeris.

* * *

– Gyvenate Immanuelio Kanto gatvėje.  Ar tai sutapimas, kad filosofas įsikūrė filosofo vardu pavadintoje gatvėje? 

– Grynas sutapimas, nors visi atkreipia į tai dėmesį.  Tą butą gavau dar tada, kai negalėjau rinktis.

– Esate prisipažinęs, kad naują knygą parašėte per 300 dienų. Sprinteriškas greitis, sakyčiau?

– Esu sugalvojęs tokį paprastą palyginimą. Jeigu moteris gimdo sėkmingai, ji pagimdo per penkiolika minučių, bet vaikelį reikia nešioti devynis mėnesius.

Lygiai tas pat su visais mūsų darbais.  Keturiasdešimt metų viską valgai – sunki save, įkvepi pasaulį, kaupi patirtį.  Kai pradedi finišuoti, imi rinkti medžiagą konkrečiai knygai, tada tikrąja to žodžio prasme dirbi visą laiką, net miegodamas.

Tas greitis atsiranda tik tada, kai nueini labai ilgą ir sunkų patirties kelią. Tai – viso gyvenimo rezultatas.

– Įžangoje rašote, kad knyga atsirado po dvejų metų, pragyventų pragare. Kaip atrodė tas pragaras?

– Aš esu ciklotimikas.  Kitaip tariant, mane nuo jaunystės kartkartėmis ištinka ciklinės depresijos priepuoliai. 2000 metais mane ištiko antrasis labai gilus priepuolis, trukęs porą metų.

Tie metai išties buvo panašūs į pragarą.  Tu turi absoliučiai šviesią, net pernelyg šviesią galvą ir kartu esi visiškai paralyžiuotas.  Na, toks valios paralyžius.  Tai iš tikrųjų pragaras, nes, kalbant dabartiniu žargonu, esi išjungtas iš egzistavimo.

Tuo metu atsijungi nuo patirties ir smegenys galbūt virškina tą patirties maistą, kurį ilgus metus valgei. Greičiausiai man reikalingi tokie periodai, todėl aš nekeikiu nei Dievo, nei likimo.

Kai išsikapsčiau iš to priepuolio, galva tiesiog sprogo, dirbo vulkaniškai. O tai, kaip sakoma, aukščiausio lygio kaifas.

– Pastaruoju metu mėgstate sakyti, kad esate laimingas. Filosofiškas klausimas – kas yra laimė?

– Dabar skaitau Rolando Rastausko esė knygą. Vienoje esė jis užsimena, kad aš esu priešgina. Matyt, mano laimė irgi atsirado iš priešgyniavimo.

Pastaraisiais metais mane pradėjo erzinti nesibaigiantis inkštimas. Svarbiausia, visuose lygiuose. Dabar negerai visiems – pradedant milijonieriais ir baigiant normaliais žmonėmis. Visiems viskas blogai.

Šie dalykai mane pribaigė. Juk tai netiesa. Aš matau galybę puikių dalykų, sutinku daug nuostabių žmonių. Mano širdis džiaugiasi. Žinoma, bjaurasties yra, bet kur jos nėra. Mes gi ne vaikai, kurie svajotų sukurti rojų žemėje.

Galbūt tai būsenai apibūdinti žodis „laimingas“ nėra pats tiksliausias, nes yra banalus pasakymas, kad jokios laimės nėra, yra tik laimingos akimirkos.

Galų gale esu senas žmogus.  Senatvė turi labai daug privalumų.  Vienas jų – atlaidumas ar susitaikymas.  Supranti, kad pasaulį ir gyvenimą sudaro ne balta ir juoda, o pilka spalva.  Gyvenimas yra pastelinis, akvarelinis, o ne kontrastiškas.

– Kaip trumpai skaitytojams pristatytumėte naują knygą?

Filosofas – keistas padaras, kuris vien tik savo galva su tradicijos ir patirties pagalba įsiskverbti į visumą. Ši knyga – taip pat yra bandymas tam tikra prasme apmąstyti viską.

Man šioje knygoje centrinis yra tėviškės klausimas – kas yra tėviškė, kosmopolis?  Arba dar paprasčiau – kas yra horizontas, kas yra šiapus ir anapus horizonto, koks ryšys tarp to, ką mes matom, čiupinėjam, valgom, uostom, ir to, ką mes tik girdim, kas ateina kaip kalba?

Tradicinėm kategorijom kalbant, knygoje nagrinėjama tėvynės ir laisvės problema.  Juk filosofija kalba apie pačius paprasčiausius dalykus, supančius kiekvieną iš mūsų.

Tarkim, viena iš fundamentalių šios knygos intuicijų yra bandymas suvokti, kas yra televizorius. Man tai yra magiška, fantastiška dėžė. Vienas skyrius net vadinasi „Šventojo televizoriaus bažnyčia“. Ir šią formuluotę vartoju be jokios ironijos, nors kai žmonės ją išgirsta, ima juoktis.

Kuo blokinis namas skiriasi nuo mano babytės trobos? Kuo medis skiriasi nuo kompiuterio, gamtos daiktas nuo dirbtinio? Būtent tokie paprasti klausimai mane visada ir kamavo.

Paprasta kalba kalbėti apie paprastus dalykus – tokia yra filosofo užduotis.  Bet, žinoma, per tūkstančius metų filosofija susikūrė ir žargoną, kurio dažnai negalima išvengti.

Šiaip ar taip filosofija yra aristokratiškas, o ne demokratiškas dalykas.  Todėl aš visai nepyksiu, jeigu tą knygą ar jos fragmentus perskaitys tik keli žmonės.

– O pats ar skaitote šiuolaikinių autorių knygas, domitės literatūra?

– Senstant viskas traukiasi, tam tikra prasme mažėja.  Man beliko kokie dvidešimt autorių.

Labai mėgstu Williamą Faulknerį, Marcelį Proustą, Martiną Heideggerį, Plutarchą, Heraklitą, Tacitą.  Iš lietuvių – Bronių Radzevičių, vieną geriausių pasaulio poetų Sigitą Gedą, R.Rastauską.  Ir aš juos visus suku ratu.

– Labai domitės fotografija, neseniai net pats pradėjote fotografuoti. Kas jums yra fotografija? Ką fotografuojate?

– Man fotografija – galimybė leisti atsiverti daiktui, neperšant jam jokių jausmų, filosofijų, idėjų, ideologijų ar sentimentų.

Fotografuodams tu minimaliai, tik paspausdamas mygtuką, dalyvauji daikto atsivėrimo procese.  Man labai patinka žodis „objektyvas“.  Fotografija – objektyvus žvilgsnis į daiktą.

Kadangi žmonės paprastai rašo dienoraščius, o man nuo kalbos dažnai būna bloga, tai aš darau savotiškus vaizdaraščius.  Dažniausiai fotografuoju įvairiausius Lietuvos upelius, kuriuose beveik kas antrą dieną žvejoju.

Žmonių nefotografuoju, nes, mano manymu, žmogus – ne fotografijos objektas.  Juk žmogaus akivaizdoje negali likti šaltakraujiškas, nešališkas.

– Pabaigai klausimas, kurį pirmą kartą užduosiu tikram filosofui – kokia yra gyvenimo prasmė?

– Tai vienas pagrindinių klausimų, aptariamų šioje knygoje. Žmonės galvoja, kad prasmės reikia ieškoti arba kažkaip ją susikurti. Vieni stengiasi užsidirbti daug pinigų, kiti prasmės važiuoja ieškoti į tolimus kraštus.

Aš nesu religingas žmogus tradiciniu požiūriu, bet man patinka pasakymas, kad prasmė yra Dievo malonė, dovana arba, kaip aš sakau, tai yra pasaulio dovana tau.  Arba jis ją tau dovanoja, arba ne.

Pats čia nieko negali padaryti.  Prasmės nenusipirksi ir nepasidarysi. Didesnė mūsų gyvenimo dalis turbūt yra nelaiminga kaip tik todėl, kad mes manom, jog galim susikurti prasmę.

O prasmė yra absoliučiai visur.  Aš, tarkim, žiūriu į šitą augalėlį, stovintį prie lango, ir jis man labai dažnai pripildo prasme visą šį kambarį.

Arba žvejyba – paprastas dalykas, kai tau dovanojama prasmė. Galiu pasigirti, kad prieš savaitę pagavau didžiausią savo gyvenime upėtakį, kuris svėrė kilogramą ir septynis šimtus gramų. Lietuvoje retas tokį didžiulį pagauna.

Štai ir prasmė.  Juk ta akimirka, kai trauki žuvį ar ji nutrūksta, yra maksimaliai prisodrinta prasmės.  Labai gražiai apie tai yra pasakęs poetas Albinas Žukauskas:  „Moterų gyvenime turėjau daug, visų neprisimenu, bet kur žuvis nutrūko, prisimenu“. ˙

* * *

A.Šliogeris – apie meną

„Dabar vienintelė tikra kūrėja yra mašina. Visa kita tėra priedas prie mašinos. Dabar iš tikrųjų kuria kompiuteris. Kam tas menininkas?“ – knygoje „Pokalbiai apie esmes“ („Tyto alba“) klausia filosofas Arvydas Šliogeris, kalbinamas savo mokinio Virginijaus Gusto. A. Šliogerio ir V. Gusto „Pokalbiai apie esmes“ – ne tik atskleidžia A. Šliogerio žavų sugebėjimą gyvai kalbėti, jo filosofines nuostatas, bet ir parodo, koks turi būti mąstantis žmogus. Drąsus, tiesus, gyvybingas, aštrus, atviras, kategoriškas, sąžiningas. 

Į V. Gusto klausimą, ar dar yra galimybė XXI amžiuje atsirasti naujam Marceliui Proustui, A. Šliogeris atvirai atsakė, kad tuo netiki ir kad klasikinio menininko tipas dabar išstumtas iš visuomenės kaip kamštis iš vandens. 

„Aš tuo tikrai netikiu, – knygoje teigia A. Šliogeris. – Kad ir kaip būtų keista, netikiu todėl, kad technologinis pasaulis realizuoja visa tai, ko tik menininkas siekia. Tai, ko siekė M. Proustas, dabar tobulai realizuoja psichoanalitikai. Tai, ko siekė Fiodoras Dostojevskis, dabar realizuoja psichiatrijos ligoninės ir psichotropinės medžiagos. Tai, ko klausi, yra nebeįmanomas dalykas, nes juk suvoki, kad taip gerai, kaip padaro inžinierius, joks menininkas nepadarys. Nesvarbu, kaip tas inžinierius būtų vadinamas – chemiku, fiziku, psichiatru ar sociologu. 

Kam, tarkime, dabar reikalingi vadinamieji socialiniai romanai, juk yra sociologų, jie tobulai aprašo visuomenės būklę. Kam dabar psichologiniai romanai, juk yra psichiatrai, psichoneurologai ir kitokie „žmogaus sielos specialistai“. Kam dabar graži tapyba, jeigu technologinis kičas gražesnis negu gražus. Mašinos padaro gražiau – reprodukcijos yra kur kas gražesnės nei originalai. Kuriems velniams man dabar reikalingas šitas vadinamasis menas? Kiekvienas sąžiningas žmogus, net jeigu jis turi kokį nors polinkį ar norą kurti meną, turi pripažinti, kad tobuliau už mašiną ir jos tarną inžinierių jis nepadarys. 

Menas tapo visiškai nereikalingas. Klasikinio menininko tipas dabar išstumtas iš visuomenės kaip kamštis iš vandens. Jis pakenčiamas tik tiek, kiek būdamas šėtono advokatu dar šiek tiek papurvina tą tobulą kičą. Jis dar – tekšt! – numeta kokį purvo gumulą ar išmatų krūvą viduryje blizgančios salės. Bet tai tėra chuliganiškos grimasos, o pats menininkas iš esmės nereikalingas, ir jis jaučia savo nereikalingumą. Juk išpurvinti technologinio rojaus sodą gali ir mašina. Aš neįsivaizduoju, kaip dabar galėtų atsirasti M. Proustas,  F. Dostojevskis, koks nors Leonardo ar mažieji olandai, kuriuos aš labai mėgstu. Kadangi menas yra nežmogiškumo perkėlimas į dirbtines struktūras, dabar visa tai daug geriau daro mašinos, o žmogus nebereikalingas, nes jis dar nėra tobula mašina; jis tik antrarūšė mašina, ir nežinia, ar kada nors taps tobula. Kažkur girdėjau, kad dabar romanus rašo kompiuteriai, – tai kam tada žmogus? Menininkas yra tapęs reakcingu tipu. 

Technologiniame pasaulyje – ypač turint galvoje, kad jis tampa vis labiau totalitarinis, tai yra atiindividualistinis, – menininkui vietos nebėra. Menininkui vis tiek reikalingas nors koks laisvės plotelis, anarchijos plotelis, spontaniškumo plotelis, nežmoniškumo plotelis, pasakyčiau netgi dar stipriau – žvėriškumo plotelis. Šie ploteliai yra tiek susiaurėję, kad bet koks juose dar išlikęs gyvybės telkinys, laisvas individas, beveik nebegali pajudėti. Todėl ir sakau – mes vis labiau prievarta verčiami mašinomis. Nėra neįmanoma – nors aš tuo netikiu, – kad po dvidešimties ar trisdešimties metų mašininis totalitarizmas nebus tobulai išpildytas. Tai koks menininkas gali ką nors padaryti, kai jį iš visų pusių stebi kameros, be paliovos terorizuoja kas mirksnis tobulėjantys kompiuteriai, vadinamieji mobilūs telefonai, ekranai ir kitokie teroristiniai prietaisai, paralyžiuojantys pirmapradį spontaniškumą, kiekvieną laisvą judesį, visą gyvastį? Kur čia gali skleistis individo spontaniškumas? Jam nebėra vietos. 

Menininkas nebegali būti net mūsų aptartu šėtono advokatu. Viskas atiduota mašinoms: jos puikiausiai gali simuliuoti net patį šėtoną. Dabar vienintelė tikra kūrėja yra mašina. Visa kita tėra priedas prie mašinos. Dabar iš tikrųjų kuria kompiuteris. Kam tas menininkas? Dizaineris dar reikalingas, bet ir dizainerių greitai nebereikės. Kompiuteris padarys geriau, matyt, jau ir daro. Jeigu pasižiūrėsi į daugelį moderniausių automobilių, matysi, kad jie gaminami ne žmogaus rankų. Tai padaro kompiuteris. 

Menininkas nebereikalingas. Ar jis bus reikalingas ateityje, aš nežinau. Būkime atsargūs nors šiek tiek, ta prasme, nebūkime pranašais. Apskritai manau, kad taip nebus, kaip aš sakau radikalizuodamas situaciją. Totalitarizmas žengia tiesiog septynmyliais žingsniais, bet aš netikiu, kad jis įsitvirtins galutinai ir be jokių plyšių. Kitaip tariant, visada galima spėti, kad kur nors – mes nežinome ir galbūt niekuomet nesužinosime kur – ir dabar yra plotelių, kuriuose yra vietos ir tam spontaniškam veržimuisi į tai, kas kadaise buvo vadinama tiesa, spontaniškam veržimuisi į laisvę, tikrumą, autentiškumą, į išdidžią autonomišką laikyseną. Manau, yra, tik tai vis sunkiau iškyla į viešumą. 

Vis labiau įsitvirtina totalitarinės struktūros, todėl tos skylutės, pro kurias visais laikais ir menininkui, ir filosofui, ir kitiems laisviems žmonėms reikėjo lįsti, vis siaurėja. Anksčiau socialiniame tinkle laisvės akys buvo gan didelės, o dabar jos siaurėja, siaurėja ir tampa mikroskopinės. Reikia, kad žmogui labai pavyktų arba nepavyktų. Bet aš tikiu – visada atsiras tas, kuris suplėšys totalitarinį tinklą, jeigu ir neras skylutės. Jis sakys taip: gal jums šito ir nereikia, bet man reikia. Man smagu būti gyvam. Aš nenoriu būti mašina.“

A.Šliogeris – apie fotografiją

Kodėl filosofas A. Šliogeris, vykdamas žvejoti, visada pasiimdavo ir fotoaparatą? Atsakymą į šį klausimą galima rasti leidyklos „Tyto alba“ išleistoje knygoje „Pokalbiai apie esmes“, kurioje žymųjį filosofą kalbina jo mokinys Virginijus Gustas. 

„Tikiu fotografijos išskirtinumu tiek, kiek ją supriešinu su visa šiuo metu vyraujančia bjaurumo estetika ar netgi su tradicine meno samprata – kad menas yra kūryba, – knygoje „Pokalbiai apie esmes“ teigė A. Šliogeris. – Menais reiškiasi prabangus naikinimas – žmogus naikina tiek, kiek visai nebūtina naikinti. Tuo požiūriu fotografija yra švelnesnė – nes aš neprisiliečiu rankomis prie gyvų nežmoniškų daiktų. 

Aš neglamžau to peizažo, neišdraskau jo, nenukertu medžio, nenusausinu upelio – jie lieka tokie pat, kokie buvo, iki aš juos nufotografavau. Bet, žinoma, visa, ką sakau, yra tik pusė tiesos. Visa tiesa būtų ta, kad čia irgi esama to paties godumo ir plėšrumo. Jau seniai pajutau, kad nuostabaus grožio peizažų akivaizdoje mane apima liūdesys, savotiška gėla. 

Kai nuo jų nusisuku, lieku liūdnas, tarsi kažkas būtų neišsipildę. Ilgai galvoju, kas čia galėtų būti, kodėl man taip liūdna, turėčiau jausti pakilimą, džiaugsmą. Ir tikrai, tą akimirką, kai žiūri, jauti džiaugsmą, bet kai nusisuki, pasidaro liūdna. Supratau paprastą dalyką: manyje glūdi instinktyvus geismas pasiimti tą peizažą, paversti jį nuosavybe, kažkokiu būdu parsinešti namo, pasidėti ant stalo ir sakyti – čia mano! Jeigu žengčiau dar vieną žingsnį, pareikščiau, kad šis peizažas kainuoja tris milijonus dolerių, ir padaryčiau fotobiznį. Parsinešu Musės slėnio peizažą arba Grūdos sietuvą ir skelbiu aukcioną. 

Matai, fotografija galiausiai taip pat yra bekalbių daiktų pasisavinimas. Fotografija neleidžia man likti grynu teoru, nes tuos peizažus parsinešu namo. Netiesiogiai, ubagišku pavidalu, kaip vaizdelį, bet parsinešu. Galiu padaryti nuotraukas, demonstruoti kitiems, o šie sakys: matai, koks Šliogeris geras fotografas, bet to negana, aš galiu šiuos vaizdus netgi parduoti. Aš jų nepardavinėju, bet tikras fotomenininkas yra tas, kuris iš to pragyvena. 

Netgi tokie elementarūs dalykai rodo, kad pirminis impulsas yra pasisavinti. Jis, žinoma, daugiasluoksnis. Pirmiausia reikia įveikti to kraštovaizdžio svetimumą ir kartu visada jame glūdinčią baimę. Ji glūdi pasislėpusi, panašiai kaip nuostabos dialektikoje, nes nuostabaus grožio kraštovaizdžio akivaizdoje mane pirmiausia apima nuostaba graikiškąja šio žodžio prasme. Bet, kaip ir rašiau „Niekyje ir Esme“, nuostabos dugne glūdi baimė. 

Vadinasi, aš niekada negaliu pabėgti nuo baimės. Ką tada daryti? Aš nufotografuoju, parsinešu namo, pasidedu ant stalo – ir baimės nelieka. Teisybę sakant, nuostabos irgi nebėra – jokia nuotrauka neprilygs originalui. Šis dalykas, svetimumo įveikimas, be jokios abejonės, yra, bet palygink architekto ir fotografo darbą. Šiaip ar taip, klasikinės fotografijos principas – nekišk nagų. Pasižiūrėk ir nueik; gali parsinešti tik juostą ar matricą, kaip dabartinėje fotografijoje. O architekto darbas yra kitoks, jeigu sutarsime, kad jis kartu ir statybininkas. Jis yra plėšikų plėšikas. 

Kiek reikia apiplėšti gyvosios gamtos, kad pastatytum Paryžiaus Dievo Motinos katedrą ar kokį Sen Mišelio vienuolyną! Kiek reikia sunaikinti žemėje gyvybės norint pagaminti tokį tobulą aparatą „Canon“, kokį aš turiu. Dabar, kai pamatau kokį nors gražų ar gerą dirbtinį daiktą – ar tai būtų šaldytuvas, ar fotoaparatas, ar telefonas, ar knyga – man visų pirma kyla klausimas – kiek sunaikinta žemėje gyvybės, kiek reikėjo iškirsti miško, kad būtų galima išleisti mano labai protingos knygutės „Niekis ir Esmas“ tiražą? Čia dar niekai, bet sudėk visame pasaulyje išleistas knygas. Dabar, matyt, šiam reikalui iškirsta tiek miškų, kiek tikriausiai nebėra Amazonės baseine. 

Visur už viską reikia mokėti. Tas pat ir fotografija. Taip, gražu, bet prietaisas, leidžiantis man padaryti šitą grožį, irgi yra plėšikiškas. Jis lemia tai, kad yra naikinama gyvybė, kad mes naikiname Motiną Žemę. Tokia liūdna priemaiša. Žinoma, natūralu, šią priemaišą užmiršti; negali žmogus nuolat prisiminti, pagaliau mūsų susitikimai pasaulyje visi yra kompromisiniai, taigi, jeigu žiūrėsime kompromisiškai, fotografija yra gana nekaltas dalykas. Tu paimi tik atvaizdą ir parsineši jį nekalčiausiu pavidalu, neapiplėšęs gamtos. 

Kai mūsų estetikai vadina šią veiklą fotomenu, man labai nepatinka, nes aš priešinu fotografiją menui – todėl, kad menininkas visada dirba rankomis: gniaužo, drasko nežmoniškumą, naikina gyvybę, o aš tai darau akimis. Bet iš esmės fotografija irgi menas, nors ir nenaikini rankomis. Iki tol, kol paspaudi fotoaparato mygtuką, tai už tave daro tūkstančiai gamintojų – kad padarytų tą mašiną, kuria galėtum fotografuoti. Fotografiją menu galima vadinti tik todėl, kad ją pagamina fotomašina, Motinos Žemės nihilistinio naikinimo padarinys.“

A.Šliogeris kolegų prisiminimuose

Filosofas, ilgametis Vilniaus universiteto (VU) dėstytojas profesorius Arvydas Šliogeris buvo drąsus mąstytojas, nepakentęs prisitaikėliškumo, net giliu sovietmečiu puoselėjęs lietuviškąją tapatybę ir Vakarų filosofines idėjas, BNS pasakojo jo kolegos.

„Tokių žmonių buvimas kartais atrodo toks neįtikėtinas, beveik stebuklingas, kad tik tai gali paliudyti, kad apskritai pasaulis yra ne beprotnamis ir jame verta gyventi. Jo darbai, o dabar – ir atminimas, tikiuosi, padės mums, mūsų visuomenei, gyventi labai ilgai“, – sakė filosofas, politikas Vytautas Radžvilas.

VU Filosofijos instituto direktorius Jonas Dagys sakė, jog kolega A. Šliogeris daugeliui buvo paties filosofo sinonimas.

„Aš manau, kad jis šiuolaikinei Lietuvos filosofijai padaręs esminę įtaką ir, turbūt, yra vienas tų asmenų, kuris labiausiai asocijuojasi su filosofo specialybe ar profesija“, – sakė J. Dagys.

„Tam tikru metu jis, turbūt, buvo vos ne sinonimas filosofui – kas galvodavo apie filosofą Lietuvoje, galvodavo apie Arvydą Šliogerį“, – kalbėjo jis.

Filosofijos instituto vadovas sako išlaikęs „šiltą bendravimo santykį“ su A. Šliogeriu, o jo kritiški ir aštrūs pasisakymai buvo tik viena filosofo asmenybės pusė.

„Manau, vienas dalykas yra jo viešas veidas, kurį matydavo dauguma žmonių. Bet tie, kurie jį matydavo artimoje aplinkoje, bendravimo sunkumų nepatirdavo, nepaisant to, kad jis tikrai buvo principingas“, – pasakojo jis.

V. Radžvilas prisiminė, kad jo, tuomet studento, pažintis su A. Šliogeriu tapo įvykiu, paveikusiu visą tolesnį gyvenimą: šio filosofo darbai ir idėjos net giliu sovietmečiu, pasak jo, buvo nukreiptos į siekį atkurti Lietuvos valstybę.

„A. Šliogeris priklausė prie tos iš tikrųjų ne tokios gausios, kaip mes šiandien esame linkę teigti, grupelės žmonių, kurie net ir sunkiausiais okupacijos metais gynė lietuviškąją tapatybę ir atkūrinėjo lietuviškosios filosofijos tradiciją“, – sakė V. Radžvilas.

„Visi suprato, kad viso šio darbo prasmė yra nukreipta į tikslą, kuris galbūt yra tolimas, galbūt negreitai bus pasiektas, bet tas tikslas įprasmina viską: mes ruošėmės pirma pasitaikiusia proga atkurti šitą valstybę“, – kalbėjo jis.

Jis prisiminė, kad A. Šliogerio paskaitose buvo galima užmiršti, kokioje šalyje ir kokiomis sąlygomis gyveni, jose buvo studijuojami iškiliausi Vakarų Europos filosofai.

„Gyvenome dviejuose pasauliuose ir šiandien daugeliui žmonių net sunku patikėti, kad mes tuo metu jau buvome Vakarų žmonės“, – sakė V. Radžvilas.

Politinio kalinio šeimoje augęs V. Radžvilas prisimena, jog pradėjęs dirbti universitete sulaukė partinės organizacijos sekretoriaus dėmesio, pradėjusio raginti jį stoti į komunistų partiją ir A. Šliogerio užtarimo dėka to išvengęs.

„Tyliai paprašiau Arvydo, kad šitą klausimą, jis rastų pretekstą, ir „numuilintų“. Jis tai padarė, net porą metų sugebėjo pasakyti, kad dar tas Radžvilas truputėlį galvoja ir šitaip buvo sulaukta Sąjūdžio“, – kalbėjo filosofas.

„Šie iš pirmo žvilgsnio nedideli, pašaliniams dažnai visiškai nepastebimi darbai, jie keitė daugybės žmonių likimus“, – pabrėžė V. Radžvilas.

Vėlesniais metais A. Šliogeris, pasak V. Radžvilo, buvo atviro kalbėjimo ir pilietiškumo pavyzdys, vadinęs dalykus tikraisiais vardais, nepaisydamas aplinkinių priekaištų ir kalbėjęs apie tiesą, net jei ji buvo sunki.

„A. Šliogeris šiuo atžvilgiu buvo nepaprastai drąsus žmogus“, – sakė V. Radvilas.

Literatūrologė, VU Filologijos fakulteto profesorė Viktorija Daujotytė pabrėžė išskirtinį A. Šliogerio santykį su kalba. Anot jos, A. Šliogerio filosofijos šerdis yra „kalbos filosofija, arba pakreipus kiek kitu kampu – filosofija iš kalbos“.

„Lygiai taip pat jį būtų galima apibūdinti ir kaip tylos filosofą, kuris tikėjo, kad būtis atsiveria iki kalbos, bet, galbūt, labiausiai už kalbos ir po kalbos“, – sakė ji.

Pasak profesorės, A. Šliogeris taip pat buvo ypatingas ir kaip filosofijos mokytojas, turėjęs savitą supratimą apie šią discipliną.

„Jis turėjo savitą supratimą, kad filosofija yra neišmokomas dalykas, todėl nėra atskiro įvado į filosofiją, kad yra tik kelias ir tiktai kartu einant tuo keliu galima palikti ženklus jaunoje sąmonėje, kad tas kelias yra. Nieko daugiau, tik kad kelias į filosofiją yra, o jei yra kelias – yra ir ji pati, kaip išminties siekimas, kaip žmogaus pastanga išlaikyti tą santykį su filosofija“, – prisiminė V. Daujotytė.

Anot jos, A. Šliogerio filosofinio mąstymo išeities taškas ir pirmoji atrama buvo egzistencinė filosofija, o jos didžiausias autoritetas – vokiečių egzistencialistas, hermeneutikas Martinas Heideggeris (Martinas Haidegeris).

V. Daujotytė pabrėžia, kad ir studentams, ir jo kartos humanitarams A. Šliogeris turėjo didelės įtakos būtent dėl savito požiūrio į Heideggerį, jo filosofijos aiškinimo.

„Gal jo vienas mėgstamų, ypač jaunystės veikalų buvo „Klystkeliai“ – jis yra svarstęs apie juos, kalbėjęs. Egzistencinis pasaulis buvo jo išeities laukas, kuris labai greitai atsivėrė. Bet jis turėjo gana kūrybingą, racionalų požiūrį ir į marksistinę filosofiją, jis labai pripažino ir gynė savo mokytojo (jį taip ir vadino) profesoriaus Eugenijaus Meškausko indėlį į tai“, – sakė ji.

„Jis visada išvengdavo vienpusiškumo, jo kritiškas, labai stiprus, su didele įtampa dirbęs protas niekada neleido sustoti vienoje pusėje, jis matė ir vieną, ir kitą, bandė šiuos dalykus suvokti, paaiškinti iš gelmės“, – sakė A. Šliogerio kolegė.

Pasak V. Daujotytės, A. Šliogeris buvo itin kritiškas ir su sarkazmu kalbėdavo apie anonimiškumą: anoniminį rašymą, „anoniminę beveidybę, anomiminę mintį“, tačiau niekada atvirai nedemonstravo cinizmo ar patyčių prieš konkretų žmogų.

„Jis nebuvo cinikas tikrąja to žodžio prasme, jis buvo aštraus ir negailestingo žvilgsnio žmogus. Ir ten, kur susitikdavo su anonimine beveidybe, su lėkštumu, prisitaikymu, bejėge ar ne savo vietoje esančio žmogaus problema, jis mąstė aštriai ir žeidžiamai“, – BNS kalbėjo mokslininkė.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.