– Jūs mėgstat vienatvę?
– Nemėgstu.
– O senatvę?
– Irgi ne.
Kas per tipas!.. Pametu inkstus ir einu iš operacinės.
Nemėgsta mat! Kai lauksi giltinės, o ta vis neateis... Ar nepasidžiaugsi, kad vienas?
Viskas prapuola, o vienatvė ir senatvė – lieka. Jei žmogus, nugyvenęs ilgą, neprasmingą gyvenimą, nepamilsta pamatinių vertybių, – tokiam niekas nebepadės.
Deja, viską suvokiam po laiko. Svarbius dalykus užgožia nesvarbūs. Kas gera, painiojam su negerovėm.
O juk tai, ką vadinam blogybėm, taip neatrodys, jei vartosim saikingai.
Neskurskim metų metais! Paskurskim sykį per mėnesį. Dieną, dvi... Skurdas neturi tapti įpročiu ar priklausomybe.
Tą pat galima pasakyt apie vargą. Žmogus giriasi visą amželį vargstąs. O paprašyk, kad parodytų, ką užvargęs. Nieko jis neparodys.
Kai vargsti kasdien, vargo dienos susilieja į vientisą pilką dėmę. O, va, jei vargsi tik retkarčiais – tarkim, penktadieniais – vargas atrodys kaip šventė.
Prie vargo priprantama, todėl būkim budrūs. Atminkim, kad vargą sukelti gali net ir tokie pažiūrėt nekalti dalykai kaip mankšta ar dušas. Tau noris pasivoliot, o galvoj kirba kažkokio piktavalio įkalta mintis, neva reiktų pajudėt. Tik apsileisk tokiom mintim – ir lovoj gulėti bus vargas.
Ką jau šnekėt apie darbą... Darbas vargą sukelia visur ir visada. Priklausomi nuo darbo pradirba visut viską: jaunystę, šeimą, sveikatą...
Nebent dirbtum su ugnele...
Kai buvau gaisrininkas, būdavo, skambina koks tipas ir giriasi: „Degam!“ Net labai užsiėmęs rasdavau laiko pasidomėti, kas dega, iš kur vėjas, kaip skrunda kaimynų trobesiai... Gal todėl žmonės ir kviesdavo mane į gaisrą.
Kitas ožiuotųs: „Ko man lėkt į svetimą gaisrą? Nieko ten nepažįstu...“
Aš į gaisrą atsiveždavau ne tik vandens, bet ir alaus, todėl greit susipažindavau su čiabuviais. O į ryškiai apšviestą erdvę žengdavau kaip solistas į sceną...
Bet retos šviesios išimtys tik patvirtina taisyklę: darbas – tamsa.
