Aišku, visados traukė tolumos... Tik niekados nežinojau, kur eiti. Būdamas sveikesnis, eidavau pas daktarus. Dabar, kai nebėr sveikatos – ko ten valkiotis?
Todėl ir užsukau Baltarusijon.
– Kažin, ar Astravas sprogs vos įjungus, ar vėliau? – smalsauju.
– A kas jums rūp! – juokiasi Aliaksandras, katilinės užkurys.
– Man rūp, – sakau. – Sąnarius suka, širdį spaudžia... Leist pinigus vaistams, ar nebe?..
– Tu jodo išgerk, – siūlo jis. – Brandintas ąžuolo statinėse. Verygos užsakymu. Specialiai Lietuvai.
– Nemėgstu aš to jodo! – raukaus. – Taip pat ir kalio, vario, seleno, molibdeno...
– Ir man geriau krūminė, – pritaria jis.
Pasėmęs kaušą, mūkteli pusę.
– Tai nejaugi nesprogs? – traukiuos.
– Tik po Kalėdų.
– Geriau būtų prieš, – dūsauju. – Nebereiktų po krautuves maltis, dovanų ieškot.
Norėtum!.. Geros kaimynystės su baltarusiais nepalaikom, tai ko aniems žiūrėti, kaip mums geriau.
Lyg atspėjęs mintis, Aliaksandras rėžia:
– O jūs, ponai eurolietuviai, ar dažnai paisot mūsų nuomonės? Kieksyk prašėm, kad gerovė nebūtų kuriama arčiau kaip 50 km nuo Baltarusijos sienos. O jūs ką padarėt? Ėmėt kurti ją būtent Vilniuj. Kodėl ne Akmenėj? Ne Skuode? Kas galėtų paneigti, kad Briuselyje nepasirašyti slaptieji protokolai?
– Sąmokslo teorijos, – purtau galvą. – Viskas paprasčiau: rajonuose gerovės neįmanoma sukurt. Neprasikuria.
Bet jis tik labiau karščiuojasi:
– O koks yra gerovės skilimo pusperiodis? O kaip ją perdirbt? Ar gerovė paliečia tik paviršinius ar ir gruntinius smegenų sluoksnius? Kas atsakys?
Tyliu. Nuo mūsų tai irgi slepiama.
– Pagaliau ar valstiečiai išvis gali suvaldyt tokį monstrą kaip gerovės valstybė? – kelia balsą anas. – Čia gi proto reik.
Skėsčioju ausim.
O jis, kiek aprimęs, taip taria:
– Jeigu jūs įsipareigosit nebekurt gerovės valstybės, tada mes pažadėsim neužkurt Astravo galybės.
Nudžiugęs prisiekiu pakalbėt su gerovės pūtėjais ir Konstitucijos aiškintojais....
Ir nedelsdamas paraginu arklius. Į Vilnių!
Atsigręžęs į kaminus galvoju: maža vilties, kad mūsiškiai liausis pūsti gerovę.
Kam čia rūpi, kad būtų gerai.
Rogėms linguojant svajoju: praėjus šimtmečiui po Astravo, Punios šilas susilies su Labanoru, Labanoras su Žaliąja, Žalioji su kitom giriom...
Tas tai į gera būtų.
