Kita vertus, nemanau, kad anie žmonės su šiaudais ir kisieliais buvo dvasingesni. Gal buvo purvinesni, mažiau žinojo, bet buvo tokie pat pikti ir geri, žiaurūs ir meilūs, tokie pat išmintingi ir tokie pat silpnapročiai kaip mes.
Galvoju apie skandalą, kilusį Trakuose dėl knygų, suvertų ant metalinio strypo arba, kaip žiniasklaidoje buvo skambiai pavadinta, – ant iešmo.
Kilo diskusija, ar knyga prekė ar ne, bet tai irgi tik pokytis, santykio su knyga, su kultūra pasikeitimas. Visai nesvarbu, ar knygos prekės ar ne, svarbu, kad jos nuo seno buvo simbolis – kultūros, išminties, šviesos simbolis.
Prisiminkime istoriją: kai imama deginti knygas, greitai gali būti pradėti deginti ir žmonės. Taip nacių Vokietijoje ir atsitiko. Ir degintos jos buvo ne dėl to, kad būtų įmanoma sudeginti visas naciams neįtikusias knygas – tai simbolinis aktas.
Mes gyvename simbolių ir ženklų pasaulyje, o simboliai ir ženklai keičiasi, net miršta. Kumrano rankraščiai ar Aleksandrijos biblioteka – tai ne tik daiktai, tai simboliai, metaforos, be kurių mes paprasčiausiai nebesuprantame, kodėl esame daugiau nei gyvūnai.
Bet jei net bibliotekininkai mano, kad sena, nurašyta knyga nieko nebereiškia, ką gi, tai pokytis. Kažkada lietuviui miškas buvo šventas, duona buvo šventa, knyga, beje, irgi, dabar tas sakralumas išnyko. Tai yra savaime nei miškas, nei duona, nei Kalėdos nėra šventi ar nešventi dalykai, tai mes, žmonės, suteikiame jiems reikšmes ir prasmes, savo papročiais, ritualais, apeigomis didžiajame kosmose, visatoje vykstančius įvykius perkeliame į mažąjį kosmosą, tai yra į savo vidų. Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių santykio, nuo to, kokias prasmes ir reikšmes suteikiame mus supančiam pasauliui.
Mitai, papročiai, apeigos, ritualai, simboliai – jie miršta nuolatos, tai tiesiog neišvengiama. Jie buvo ir tebėra (nes kuriasi nauji simboliai ir apeigos) dvasios forma, matrica, kurioje gyvena mūsų baimės ir laimės; kai jie griūva, atsiranda tuštumos, nesaugumo, benamystės jausmas.
Žiūrėdamas į Australijos gaisrus, galvoju apie apokalipsę. Nebus Dievo bausmės, žmogus pats save nubaus, tai norėjo mums pasakyti mūsų protėviai, parašę „Apreiškimo Jonui“ knygą.
Žmonija draskoma labai seno vidinio konflikto: viena vertus, norime vis daugiau ir pigesnių malonumų, patogumų ir pan., kita vertus, norime išsaugoti planetą savo palikuoniams. Šis konfliktas klasikinis, iš antikos, toks pat kankino ir Oidipą: jis norėjo surasti maro priežastį, tai yra karaliaus, savo tėvo, žudiką, bet iš tiesų pats buvo žudikas, ir kuo labiau artėjo prie šios tiesos, tuo mažiau norėjo ją atskleisti.
Vis dar žaviuosi senuoju mitu ir kultūra, ten galiu rasti puikios išminties ir didingos didaktikos: didžiausi pavojai slypi ne danguje, ne tamsoje, net ne Rusijoje ar Irane, viskas tik mūsų pasąmonėje, mūsų viduje, ir dažniausiai nesinori to žinoti. Dėl to šiuolaikinis žmogus nebenori knaisiotis po savo vidų, vis plečia malonumų industriją, kad tik užsimirštų, kad tik nebegalvotų. Ir, ko gero, teisus tas šiuolaikinis žmogus, kad ir kas jis būtų.
Mes esame žudikai, kurie nenori surasti žudiko, nes tektų pažvelgti tiesai į akis: turime drastiškai sumažinti lėktuvų, automobilių skaičių, energijos švaistymą ir pan. Ar gali Vakarų civilizacijos išlepintas šiuolaikinis žmogus susitaikyti su mintimi, kad visko galėtų būti mažiau? O kas bus, kai Kinijos ar Indijos gyventojai įsigeis kiekvienas sėsti prie nuosavo automobilio vairo?
Mes nenorime gelbėti planetos. Noras gyventi gerai didesnis už baimę gyventi blogai. Kažkada svečiavosi žmogus iš Vakarų, jis plaukiojo laivais, nes lėktuvai labai teršia, daug kalbėjo apie planetos gelbėjimą. Išeidamas užsuko į tualetą. Paskui klozete radau svečio vidaus pasaulio liekanų. Ironiška – jei negali apsikuopti savo mėšlo, kaip gelbėsi planetą?
Viskas nepaprastai greitai keičiasi. Stabilus išlieka tik vienas dalykas: žmogaus kvailumas, tai yra viltis. Kad ir menka, bet paguoda.
