Buvusio JAV prezidento B. Obamos mėgstama rašytoja plunksnos griebiasi po vidinės kovos

JAV rašytoja Lauren Groff nebus artėjančios Vilniaus knygų mugės viešnia, bet joje tikrai bus galima įsigyti dvi jos knygas. Vieną jų buvęs JAV prezidentas Barackas Obama net priskyrė prie savo mėgstamiausių.

L.Groff nerimą kelia klimato kaita, bet ji vis tiek stengiasi būti optimistė.<br> Leidėjų nuotr.
L.Groff nerimą kelia klimato kaita, bet ji vis tiek stengiasi būti optimistė.<br> Leidėjų nuotr.
 Knygos viršelis.<br> Leidėjų nuotr.
 Knygos viršelis.<br> Leidėjų nuotr.
L.Groff nerimą kelia klimato kaita, bet ji vis tiek stengiasi būti optimistė.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
L.Groff nerimą kelia klimato kaita, bet ji vis tiek stengiasi būti optimistė.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Knygos viršelis.<br> Leidėjų nuotr.
 Knygos viršelis.<br> Leidėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Feb 9, 2020, 1:31 PM, atnaujinta Feb 10, 2020, 12:03 PM

Nors 41 metų L.Groff kraityje – tik penkios knygos, ji jau linksniuojama tarp stipriausių rašytojų ne tik JAV. Daug gerbėjų ši amerikiečių rašytoja turi ir Lietuvoje.

Nenuostabu, nes poetiškai tiršta, filosofiškai įžvalgi, gyvenimiškai tikroviška L.Groff proza palieka neišdildomą įspūdį. Tuo lietuviai gali įsitikinti atsivertę jos romaną „Moiros ir Furijos“ (vertė A.Kvedaraitė-Nichols) ir ką tik „Baltų lankų“ išleistą apsakymų rinkinį „Florida“ (vertė G.Gailiūtė-Bernotienė).

Floridoje gyvenanti L.Groff mielai sutiko „Lietuvos ryto“ skaitytojams papasakoti apie savo gyvenimą ir kūrybą.

– Rašytojo darbas glaudžiai susijęs su atmintimi. O koks jūsų pirmasis vaikystės prisiminimas?

– Atsimenu save su abiem savo tėvais, nors jie mano atmintyje – reti svečiai.

Aš sėdžiu tėvui ant pečių, ir mes visi kartu einame tarp medžių, ant kurių kabo vienas kitas paraudęs ir pageltęs rudeninis lapas. Būtent tada pirmąsyk supratau, kas yra stebuklas.

– Ar vaikystėje mėgote skaityti? Ar tada jau nujautėte, kad tapsite rašytoja?

– Vaikystėje dievinau knygas. Skaičiau apie Pepę Ilgakojinę, Charleso Dickenso istorijas, baisius siaubo romanus, žodžiu, viską, kas tik pakliūdavo į rankas.

Buvau nepaprastai drovi. Todėl knygų pasaulis atrodė ne toks bauginantis kaip tikrasis.

Eilėraščius pradėjau rašyti anksti, bet jie buvo itin asmeniški, keisti ir, tiesą sakant, siaubingi. Koledže atradau apsakymus, kurie pakeitė mano gyvenimą.

– Jūsų kūryboje daug Biblijos atgarsių, nors tie jos motyvai nėra akivaizdūs. Ar jie susiję su tuo, kad augote religingoje šeimoje, išpažįstančioje kalvinizmą?

– Būtent. Taip pat manau, kad daug baimių ir nerimo manyje atsirado todėl, kad vėliau tapau agnostike ir kad gyvenime staiga išnyko stipraus tėvo – kaip didžiulio autoriteto – figūra.

– Skaičiau, kad pabaigusi Amhersto koledžą norėjote tapti poete. Kaip atsitiko, kad vis dėlto pasirinkote prozą?

– Tiesiog nusivyliau poezija, nes rašiau prastus eilėraščius – man niekada nepavykdavo pasakyti to, ką iš tiesų norėjau. Laisvesnis prozos pobūdis buvo artimesnis mano pasaulio suvokimui, nors iš pradžių rašiau išties siaubingus apsakymus.

Šiaip ar taip, proza man suteikė galimybę tiksliau išreikšti pasaulį ir savo pojūčius.

Kurį laiką dirbau barmene, vėliau – biuro administratore, kad galėčiau sau leisti tapti rašytoja. Tuomet įstojau į universiteto magistrantūrą mokytis literatūros – tuos dvejus metus visas jėgas skyriau tik studijoms, skaitymui ir visiškai laisvei mąstyti.

– Užsiminėte, kad dirbote bare. Kaip atsimenate tuos laikus?

– Tos dienos viename Filadelfijos bare buvo siaubingos. Pirmąją darbo naktį išgirdau tai, ką palaikiau fejerverkais.

Vėliau pasirodė, kad tai buvo šūviai, – tą naktį bare įvyko dviguba žmogžudystė, apie kurią mes nieko nenutuokėme, kol neatvyko policininkai ir žurnalistai.

Antrąją darbo dieną atidariau barą ir netrukus prasidėjo 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuoliai.

Kažkas man, matyt, norėjo pasakyti, kad turėčiau šį darbą mesti.

– Daugiausia rašote apsakymus ir romanus. Kada jūs jaučiatės patogiau, kai rašote romaną ar apsakymą?

– Man patinka abu žanrai. Apsakymas artimesnis eilėraščiui: jis išsiveržia kaip ugnikalnis, bet vėliau jį reikia daugsyk koreguoti. Romano žanras – šiltas, patogus, dosnus.

Gyveni jame ilgus metus ir kasdien šį tą krapštinėji.

– O ką labiau mėgstate skaityti?

– Kai mane užplūsta liūdesys, skaitau romanus. Kai bėgioju, per ausines klausausi apsakymų.

Man atrodo, kad apsakymai yra parašyti minoru, o romanai mažoru. Todėl renkuosi, ką skaityti, kai norisi tam tikro pobūdžio muzikos. Panašiai – ir dėl rašymo.

– Nežinau, kaip Amerikoje, bet Lietuvoje egzistuoja toks paradoksas: nors žmonės apskritai turi per mažai laiko knygoms skaityti, dauguma vis tiek renkasi storus romanus. Kažin kodėl?

– Amerikoje tas pat ir tai yra keista. Įdomu, ar taip nėra dėl apsimokėjimo, savotiškos didesnės naudos? O gal tam tikrą malonumą teikia būtent ilgalaikis panirimas į lėtą siužetą, kuris primena gyvenimą ir tam tikra prasme yra patogus?

Kita vertus, bent jau Amerikoje labai fetišizuojamas darbas, tad ilgas romanas atrodo ne toks įtartinas nei trumpas ar juolab apsakymas.

– Į lietuvių kalbą išverstos dvi jūsų knygos – „Moiros ir Furijos“ ir „Florida“. Pirmoji dedikuota jūsų vyrui Clay, o antroji – Heathui. Kas tas Heathas?

– Heathas – mano jaunesnysis sūnus, kuris įkvėpė kai kurių apsakymų veikėjus. Savo vyresniajam sūnui irgi esu dedikavusi knygą, kuri dar neišversta į lietuvių kalbą. Tai – „Arkadija“.

– Esu tikras, kad visi jūsų klausinėja apie kūrinių autobiografiškumą. Gal tai suprantama, nes juose daug labai tikroviškai atrodančių detalių, susijusių su ilgamete santuoka, bauginama buitimi, motinystės siurrealumu.

Jūsų manymu, kodėl skaitytojams taip svarbu, kad prozoje būtų kuo daugiau autobiografiškumo, rašytojo tikro gyvenimo detalių?

– Jau šimtą kartų to savęs klausiau, bet racionalaus atsakymo taip ir neradau. Galbūt todėl, kad malonu tikėti, jog istoriją pasakoja žmogus, kurį per tą istoriją gali gerai pažinti?

Mano manymu, skaitytojai dažniau to autobiografiškumo nori iš moterų rašytojų. Tad pridurčiau, kad man, rašytojai, nepaprastai smagu žinoti apie tuos biografinius lūkesčius ir rašant žaisti jais, tarsi šokti su skaitytojo tikėjimu, kad jie gali pažinti rašytoją per jo kūrinį.

Florida“ – viena mano knygų, kuri yra pati autobiografiškiausia, kita vertus, daugeliu atžvilgių ji – pati neautobiografiškiausia.

– Viename interviu teigėte, kad kiekviena jūsų knyga yra aršios vidinės kovos rezultatas. Kokia vidinė kova susijusi su „Moiromis ir Furijomis“ ir su „Florida“?

– „Moiros ir Furijos“ susijusios su dvilypiais, prieštaringais jausmais santuokos atžvilgiu.

Beje, aš iki šiol netikiu ja, abejoju jos prasme, nors esu ištekėjusi jau 20 metų.

O „Floridoje“ man buvo svarbu pasvarstyti apie tai, kaip užauginti gerą žmogų aplinkoje, kurioje labiau sekasi blogiems. Taip pat man rūpėjo pamąstyti apie klimato kaitą, motinystę ir žmogaus ir laukinės gamtos santykį.

– Knygoje Florida vadinama pavojų Edenu. Nejau kai kuriais atžvilgiais Floridoje vyksta keisčiausi ir pavojingiausi dalykai JAV?

– Cha! Mano manymu, Florida turi blogiausius viešuosius ryšius, o tų keistybių ir baisybių vyksta visur.

Aliaskoje, tarkime, greičiausiai yra keisčiau, bet jie tą keistumą pasilaiko sau.

– Įdomus faktas: prezidentas B.Obama pasirinko „Moiras ir Furijas“ savo mėgstamiausia 2015 metų knyga. Ar jis paskambino ir pasveikino?

– Taip, pasirinko. Tai buvo viena nuostabiausių mano gyvenimo akimirkų.

Aš taip iki šiol ir nepasikalbėjau su juo, bet jo pasirinkimas tarsi suteikė leidimą Amerikos vyrams, kurie ilgą laiką neleido sau skaityti moterų knygų, rankose laikyti mano romaną ir nesigėdyti, kad skaito moters kūrinį.

– Jei paprašyčiau palyginti B.Obamos ir D.Trumpo Ameriką, kokie pagrindiniai skirtumai jums pirmiausia kiltų?

– Pastaruoju metu tie skirtumai itin ryškūs. Labiausiai jie susiję su B.Obamos viltingumo skleidimu ir su D.Trumpo nuodingos neapykantos kurstymu.

Dar prieš penkerius metus buvo kalbama, kad žmonės gimsta geri, tam tikros aplinkybės gali reikalus pabloginti, bet jei tos aplinkybės normalizuosis, žmonės parodys gerumą.

Dabar jausmas toks, kad žmonės yra iš prigimties blogi, tad nuo jų reikia gintis ir saugotis.

Aš laikausi ankstesnės idėjos ne dėl savo naivumo, o todėl, kad atsisakau niekinti tokius pat žmones kaip aš.

– Žmogus ir gamta – viena pagrindinių „Floridos“ temų. Daugelis personažų sąmoningai mato, kad gamta ir klimatas keičiasi tiesiog akyse, ir nesąmoningai jaučia baimę, kad „artinasi žmonijos vidurnaktis“ ir kad „dabar gimę vaikai – paskutinė žmonių karta“.

Šią žiemą Lietuvoje beveik nėra sniego, o ką neįprasta jūs pastebite Floridoje?

– Gaila, kad Lietuvoje nėra sniego. Tai be galo baugina.

Floridoje aš kone kasdien bėgioju prerijomis, kurios mano akyse džiūsta, nyksta. Mažėja ir migruojančių paukščių.

Be to, vandenyne plečiasi raudonai žydinčių dumblių dėmės. Majamis skęsta. Neseniai grįžau iš Ki Vesto, Floridos pakrantės miesto, kurio po kokių dešimties metų greičiausiai neliks.

Manau, kad tam tikrų dalykų, susijusių su klimato kaita, mes negalime pakeisti – išnyks daugybė gyvybės rūšių.

Šiaip ar taip, esu optimistė. Jei visi drauge pasipriešintume taršai, galbūt galėtume atidėti bent blogiausią scenarijų. Esu motina, turiu tuo tikėti, nes kitaip galiu žlugti.

Floridos taip ir nepamėgo

L.Groff (gimė 1978 m. Niujorke) laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų.

Ji išgarsėjo savo trečiuoju romanu „Moiros ir Furijos“ (lietuviškai išleido „Baltos lankos“), kuris 2015 m. tapo „Amazon“ metų knyga ir buvo nominuotas „National Book Awards“, o tuometis JAV prezidentas B.Obama jį pasirinko mėgstamiausiu 2015 m. kūriniu.

Naujausias L.Groff apsakymų rinkinys „Florida“ tapo tarptautiniu bestseleriu ir 2018 m. pateko į tokių prestižinių apdovanojimų kaip „National Book Awards“ ir „Kirkus Prize“ finalus.

L.Groff su vyru ir dviem sūnumis gyvena Floridoje, Geinsvilyje. Pati rašytoja nepaliauja kartoti, kad taip ir nesugebėjo pamėgti Floridos, į kurią atvyko, kai vyras paveldėjo tėvų verslą. L.Groff sesuo – triatlonininkė Sarah True – olimpinėse žaidynėse yra atstovavusi JAV.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.