Nacionalinės premijos laureato, kelių dešimčių knygų autoriaus S.Parulskio „Dvigubo dugno keleiviai“ („Alma littera“) – neįprasta knyga. 55 metų rašytojas joje atsiskleidžia ne tik kaip trumpų tekstų meistras, bet ir kaip fotografas. Knygoje prie kiekvieno teksto figūruoja paties rašytojo fotografuotas vaizdas.
Su S.Parulskiu kalbėjomės apie fotografijos vaidmenį jo gyvenime.
– Naujoje tavo knygoje tekstai trumpi kaip nuotraukos. Jei jau išlaužiau tokį palyginimą, paklausiu dar keisčiau: ar tuos tekstus tam tikra prasme galima būtų vadinti atminties fotografijomis, nuotaikų nuotraukomis?
– Iš esmės toks apibūdinimas tiktų poezijai ir apskritai kūrybai – kas gi kita, jei ne atminties ar nuotaikų nuotraukos yra dauguma kūrinių.
Kūryba nuolat sukasi aplink šias sąvokas – laikas, laikinumas, akimirkos išgyvenimas, bandymas kažką sustabdyti, pagauti, nors trumpam išlaikyti, jei ne rankose, tai bent kažkur, vidaus erdvėje.
O dėl apimties... Kartais tekstas trumpas, bet jo rankos ilgos. Mažame tekste galima sutalpinti šimtmečius, galima išgauti didelę ir intensyvią nuotaikų bei būsenų koncentraciją, o nuotrauka, na, tai, ką daro fotografai, kartais primena mėginimą į akimirką sukišti visą amžinybę. Žinoma, metaforiškai kalbant, nes patirti akimirką mes galime, amžinybės – ne.
– Kai kurie tekstai – lyg savotiškos asmenukės, selfiai, ar ne? Štai tu sovietinėje kariuomenėje vos neužmiegi žygiuodamas arba Klaipėdos muzikiniame teatre žiūri „Eugenijų Oneginą“.
– Dėl asmenukių... Man paslaptis, kodėl taip mėgstamas šis žanras. Įtariu, kad žmogus vis dažniau pasijunta labai vienišas, protas aptemsta ir tada žmogus fotografuoja save, deda į socialinius tinklus, kad pasijustų ne toks vienišas, kad kas nors sužinotų, jog jis yra.
Keista, kad žmonės tiek daug dėmesio skiria savo ar kitų atvaizdui. Tai tik išorė, paviršius, ir sieti savo ar kito asmenybę tik su paviršiumi man atrodo labai nehigieniška. Ir beje, nieko naujo, jau Antikoje buvo pasakojama istorija apie Narcizą, kuris negali atplėšti akių nuo savo atvaizdo vandenyje. Šiuolaikinis vanduo arba veidrodis – virtualus, o narcizai tie patys.
Nežinau, šiuo atveju tekstas vis dėlto kas kita, nei vaizdas. Tavo minimas tekstas vadinasi „Mėnesienos maratonas“, ir tai nėra kokio nors asmeninio įspūdžio fiksavimas, nors pasakotojo sąmonė ir apsnūdusi, jis keliauja ne tik keliu, jis keliauja kartu su argonautais, stovi su achajais prie Trojos vartų, pagaliau kalbasi su Filipidu, graikų kariu, kuris, anot legendos, atbėgo į Atėnus pranešti apie pergalę Maratono mūšyje. Manau, asmenukėje to nepadarytum.
– Įtariu, kad pats nemėgsti būti fotografuojamas, bet, kaip žinomam rašytojui, tenka. Nors šiais laikais toji fotografuojamojo kančia nyksta ir virsta net malonumu, bet vis dėlto įdomu, iš kur kyla tas nepatogumo jausmas atsidūrus prieš objektyvą? Juk net daugumoje lyg ir savo noru daromų asmenukių žmonių šypsenos kaip iš Madame Tussaud muziejaus.
– Rašytojas J.M.Coetzee įdomiai rašo apie fotografiją. Jis mini S.Becketto nuotrauką, kurioje šis atrodo tarsi būtų medžiojamas, ujamas. J.M.Coetzee sako, kad valandą kankinamas prieš objektyvą nori nenori pasijusi medžiojamas. Be to, anot rašytojo, fotografas dažniausiai turi galvoje kokią nors klišę, susijusią su objektu, todėl nori tave įsprausti į tą klišę ir galiausiai padaro kokį nors monstrą, kurį pamatęs jauti tik stiprią negandą.
Taip, ir aš jaučiuosi bjauriai, kai mane fotografuoja, nes tai nenatūralus dalykas. Pavyzdžiui, žmonės ant žurnalų viršelių. Jie kažkodėl atrodo kaip silpnapročiai: stovi, rodo dantis, žiūri į fotoaparato objektyvą. Veidai nuobliuoti, su makiažu, šukuosenos, šypsenos, laikysena, žvilgsniai, apšvietimas, spalvos – viskas dirbtina.
Į juos žiūrėti ne tik kad nemalonu, tiesiog klaiku. Pvz., lrytas.lt irgi turi tokią mano nuotrauką, dėl vientisos stilistikos fotografavo visus komentarų autorius, jeigu teisingai atsimenu. Tiek mane kankino studijoje, kol išspaudė kažkokią neva šypseną, nors atrodo, kad žmogus kenčia nuo dantų skausmo ar kokios nors, nemalonų niežulį keliančios alergijos... Kažkas negerai su portretais, dievaži negerai.
– Naujoji knyga iliustruota, gal tiksliau, papildyta tavo darytomis nuotraukomis. Jei gerai atsimenu, pirmąsyk šį triuką panaudojai eilėraščių knygoje „Pagyvenusio vyro pagundos“. Ar tau fotografija – tik viena iš pagyvenusio vyro pagundų?
– Tai hobis, pats tikriausias, malonumą teikiantis hobis. Pavyzdžiui, kelionėse fotoaparatas būna priežastis kur nors eiti. Taip su „Canon“ išvaikščiojau visą Zalcburgą, kai ten gyvenau, Berlyną, Vieną. Tiesą sakant, nedaug fotografavau, bet kur kas smagiau turėti tikslą, ieškoti nuotraukos nei vaikščioti šiaip.
– Paklausiu ir apie techninius dalykus. Fotografuoji telefonu ar fotoaparatu?
– Knygoje dalis nuotraukų fotografuotos senu veidrodiniu „Canon 450 D“. Turėjau jį gal apie dešimtį metų, kartais pasiimdavau jį į keliones, kartais išeidavau šiaip. O paskui nutiko keista istorija.
Pradėjau rašyti tuos trumpus tekstus, ir vienas protingas žmogus patarė, kad skelbdamas juos feisbuke, pridėčiau kokią nors nuotrauką, nes taip didesnė tikimybė, kad tekstą kas nors pastebės. Kai nebeturėjau įdomesnių nuotraukų, vėl pradėjau fotografuoti. Ir man pradėjo patikti. Kuo toliau, tuo labiau.
Tada įsigijau naujesnį aparatą, sisteminį „Olympus E M 1 – mark II“. Jis turi nuostabią stabilizavimo sistemą, su šviesesniu objektyvu gali „iš rankos“ fotografuoti net prietemoje, yra nedidelis (nes sisteminis), patogus nešiotis, be to, jį labai malonu liesti.
Vyrai, kurių viduje dar nenumiręs berniukas (dėl moterų nesu tikras), žino tą jausmą: kai lieti kokį nors agregatą, prietaisą, apima malonus jausmas, būtent tokiomis akimirkomis mūsų viduje nubunda berniukas, kuris vis dar nori žaisti, būti apsuptas paslaptingų mechanizmų.
– Smalsu, ar fotografavimas – vėlesnis tavo pomėgis? Ar ir vaikystėje turėjai aparatą, didintuvą ir raudoną lempą?
– Turėjau seną aparatą „Smena“, regis. Pirkau jį, ko gero, už keturis rublius, nes buvo jau aptrintas, apdaužytas, kartais užsikirsdavo juostos persukimo mechanizmas.
O mano bičiulis Valerka turėjo didintuvą ir raudoną lempą, ir ryškalų bei fiksažo voneles, net blizgantį, pūstais šonais džiovintuvą. Bet paskui jis, penkiolikmetis, su motociklu „Minsk“ trenkėsi į stulpą ir žuvo, ir aš nebenorėjau fotografuoti. Kokius trisdešimt metų.
Mūsų psichika veikia įdomiai. Skaudžios patirtys kartais blokuojamos, užantspauduojamos užmaršties antspaudu, kad nedegintų, nekankintų. O paskui kažkodėl tas antspaudas nulaužiamas. Tarsi egzistuotų tam tikras terminas, širdgėlos, skausmo senaties terminas.
– O ar mėgsti fotografijos albumus, parodas? Kokių fotografų kokie darbai tau yra padarę didžiausią įspūdį?
– Tie įspūdžiai... Neturiu pasirinkęs vieno fotografo, neturiu ir vienintelio rašytojo. Kartais patinka viena, kartais kita. Na, pavyzdžiui Man Ray, Horstas P.Horstas, Robertas Doisneau, – šių autorių darbų turbūt galima rasti visose foto antologijose.
Apskritai man patinka fotografija, kaip jau minėjau, su tam tikru laikinumo įspaudu. Žiūri į kokią nors Marlen Dietrich ar Yves'o Tanguy nuotrauką ir tas laikinumas savaime krenta ant jų nuotraukų kaip šydas, nes jų jau seniai nebėra. Net ir mūsų lietuvių menininkų fotografijos dažnai būna vertingos kaip tik dėl to, kad jose užfiksuotas dinozaurų pasaulis, tai yra, tikrovė, kurios nebėra ir nebebus.
Pernai pavasarį be galo mieli žmonės pasikvietė mane į Liuksemburgą, vietinė lietuvių bendruomenė nuolat ką nors pasikviečia iš tėvynės, kad druskos ant žaizdų užpiltų, taigi ta proga teko apsilankyti geroje parodoje „The Family of Man“, surengtoje mažame Klervo miestelyje, pilyje.
Geras įspūdis, didžiąją pasaulio dalį apimantys vaizdai, suskirstyti tematiškai. Kas svarbiausia – vėl tas pats laiko, laikinumo pojūtis, žmogaus vargo, džiaugsmo, kitaip tariant, veiklos ir emocijų dokumentacija, žinoma, kiek tai įmanoma nuotraukose. Daug medžiagos, liudijančios tai, kas mus ir daro žmonėmis. Ir tai jėga.
Kažkada Osipas Mandelštamas pasakė, kad strėlė, pataikiusi į taikinį, skrenda amžinai. Kartais ir nuotrauka kaip strėlė, jeigu gerai įsminga į taikinį, gali sukelti begalybės pojūtį.
– Tavo paties nuotraukos nykios. Bet ne klaikumo ar nuobodumo, o savotiško nykimo prasme. Daug kas jose nyksta, griūna, yra. Kai kas primena pasaulio antikvariatą. Gal čia glūdi kokia filosofija?
– Laikinumas, būties trapumas geriausiai pajuntamas žvelgiant pro buities plyšius. Tarkime, užrašytas prisiminimas irgi yra antikvariato detalė. Man rūpi perkelti tą prisiminimą į dabartį, kad jis būtų ir ten, ir čia, tai yra, kad sujungtų mūsų gyvenimą.
Gnostikai, turbūt nusižiūrėję nuo neoplatonikų aiškino, kad materialioji tikrovė bloga, o idealioji, idėjų tikrovė gera. Kuriantis grumiasi su materija, braunasi pro ją, kad nors akimirką prisiliestų prie tos, prie idealiosios. Ir šioje kovoje visuomet daugiau pralaimima nei laimima.
Turinys visada koks nors egzistuoja, o štai formą, tai yra struktūrą ir stilių, reikia sukurti. Ir kai tai pavyksta... Na, tarkime, prisiminimas kaip muzikinė dėžutė: atidarai ją, ir pasigirsta muzika, kvapai, vaizdiniai. Kai fotografuoji kažkokius buvusios ir jau nykstančios žmogaus veiklos pėdsakus, tai irgi tarsi mėginimas suteikti prisiminimui formą.
Laikas turi savo kalbą, dažnai jo kalba yra pažymėta neatšaukiamų pokyčių ženklais. Galbūt kaip tik dėl to taip baisiai atrodo restauruoti, nupoliruoti, botokso ir dar kažkokio šlamšto prikimšti seni kūnai – nes tai laiko ženklų maskavimas, tai kvailas figos lapas ir tai matyti nemalonu.
– Spalvos nuotraukose irgi išnykusios.
– Knygoje negalėjo būti spalvotų nuotraukų, per brangu. Turiu ir spalvotų, bet su spalvomis reikia elgtis atsargiai. Pramokau dirbti su fotošopu, gali prisigalvoti įvairiausių variantų – kartais nuotrauka atrodo kaip tapybos darbas, kartais kaip akvarelė.
Algis Griškevičius viename interviu yra sakęs, kad fotografuojant su spalva jau reikia užsiimti tapyba. Pas mus, šiaurėje spalvos blukios, silpnos, reikia jas paryškinti ir jų kartais paprasčiausiai trūksta.
Be to, spalva viską suminkština, dingsta rūstumas, aštrumas, kontrastas, jeigu jau kalbame apie laiką. Nežinau, kodėl taip, galbūt dėl to, kad mūsų, vyresniųjų, asmeniniuose archyvuose nuotraukos dažniausiai monochrominės, tai ir laiko įvaizdis mūsų galvose yra nespalvotas. Ir kai padarai nespalvotą nuotrauką dabartyje, atrodo, kad ką tik sukūrei praeitį. Ne tą, kuri vienos minutės senumo, bet tą, kuriai jau keliolika ar keliasdešimt metų.
Nespalvotoje nuotraukoje vaizdas labiau apibendrintas, labiau filosofinis nei buitinis socialinis. Tarkime, žiūriu į Stanislovo Žvirgždo peizažus, ir jie tarsi ne konkrečiame, o simboliniame laike ir erdvėje, nes jie ne tik užfiksuoti, jie visų pirma sukurti.
– Tavo nuotraukose ir žmonių beveik nėra. Gal žmogus, kaip sakė peizažus fotografuoti mėgęs šviesaus atminimo filosofas Arvydas Šliogeris, net nėra fotografijos objektas, nes „juk žmogaus akivaizdoje negali likti šaltakraujiškas, nešališkas“?
– Žmonės šmėžuoja kur nors fone, kartais tampa ir centrinėmis figūromis. Kita vertus, net jei žmonių ir nėra, matyti jų veiklos pėdsakai, ir, pasitelkus metonimiją, tie žmonės tarsi atsiranda, jie nujaučiami, jie neišvengiami.
Kaip jau minėjau, pats nemėgstu būti kankinamas fotografų, nenoriu ir kitų kankinti, nors kartais knieti. Kartą leidykloje pasiūliau moterims – leiskite jus nufotografuoti. Juokėsi, tarsi siūlyčiau kažką nešvankaus. Tiesą sakant, yra kažkas nešvankaus fotografo ir modelio santykiuose. Jeigu fotografuoji paslapčia, jau kvepia iškrypimu, vagyste, paskui žmonės gali skųstis, kad pažemintas jų orumas ar pan.
Apskritai, nepavydžiu portretistams. Sunkus žanras. Kartą mane kankino puikus, originalų stilių turintis portreto specialistas, bet jis turi ir visokių prašmatnių posakių, kuriais nori nuteikti, paveikti objektą.
Pavyzdžiui, sako, galvok apie motiną, kad plauni jai kojas. Mėginu apie tai galvoti, bet tai klišė, todėl mano saikingai postmoderni sąmonė permeta mane į kažkada matytą serialą „Fargo“, į tą vietą, kur juodaodis po sekso su vešlia rusvaplauke sako, žinai, o tavo nykštys šiknaskylėje prieš pat orgazmą buvo netikėtas sumanymas.
Matyt, mano veide atsiranda šis tas įdomaus, fotografas mano, kad galvoju apie motinos kojas ir šaukia, gerai, dar, dar, laikyk (suprask – veido išraišką), o man tai skamba kaip laikyk nykštį skylutėje. Koks mano veidas, neįsivaizduoju, bet fotografui labai tinka. Niekada nežinai, ką slepia nuotraukos, kuriose menininkai mąsliai žiūri į tolį.
– Man įdomu, kiek pomėgis fotografuoti prisidėjo prie to, kad romano „Tamsa ir partneriai“ pagrindinis personažas yra fotografas, kuris, kaip ir Kristus, tik stebi žmones, bet negali jų pakeisti ir jiems padėti?
– Geriau tegul žmonės keičiasi patys, nes iš istorijos žinome, kas nutinka, kai juos kas nori prievarta pakeisti. Man patinka menininkai stebėtojai. Tie, kurie nori keisti, dažniausiai virsta propagandistais arba kokiais nors sektantais ir spekuliantais. O pomėgis fotografuoti neabejotinai turėjo įtakos kuriant personažą.
– Jei sulauktum pasiūlymo surengti fotografijų parodą, ar svarstytum tokią galimybę? Ar tau vis dėlto įdomiausia tai, kas vyksta tarp teksto ir nuotraukos?
– Sigitas Geda viename eilėraštyje rašė, kad kuriančiam atrodo, jog jis mato tik vienas, iš čia noras parodyti kitiems. Bet viena yra noras, kas kita – galimybės.
Fotografai paprastai turi temas, turi tam tikras nuotraukų serijas, tuomet paroda įgauna tam tikrą struktūrą. Kita vertus, kai skelbiu savo nuotraukas feisbuke arba „Literatūroje ir mene“ tai irgi tam tikros mažytės parodos. Vienos nuotraukos parodymas.
Aš fotografas mėgėjas, nieko neišmanau apie techninius fotografavimo subtilumus, naudoju tik kokius 10 procentų fotoaparato galimybių, bet mano tikslas ne parodos, o malonumas. Tai, kas nutinka fotografuojant. Netgi ne tarp nuotraukos ir teksto, o tarp tikrovės ir nuotraukos.
Kai žiūri į tikrovę, ji tokia įvairi, nepakartojama, objektyviai neatpasakojama. Bet kai nufotografuoji, kai matai nuotrauką, supranti, kad sukūrei tam tikrą tos tikrovės atmainą, variantą, jis toks pat, bet ir kitoks.
Tai ne tik nuotrauka, bet ir tavo žvilgsnis, sustingęs, suakmenėjęs ar šiuo atveju suskaitmenėjęs. Kvepia antika, biblijiniais laikais, – nuo medūzos Gorgonės žvilgsnio akmenėjantys karžygiai, druskos stulpu virstanti Loto žmona. Gal tai jau užuominos apie fotografijos meną?
Noriu pasakyti, kad nuotraukoje, geroje nuotraukoje, kaip ir tekste, kaip ir kituose kūriniuose, yra kažkas trečia, tai yra, kaip sakė Conradas Aikenas, Viešpats yra ertmė tarp puslapio ir teksto, vaizduotės ir žinojimo.
Tarp tikrovės ir jos atvaizdo irgi atsiranda dar kažkas, nuorodą į kažką tarsi didesnį, svarbesnį. Nežinau, kas tai. Bet žinau, kad yra. Ir kad daugybė žmonių, nebūtinai menininkų to ieško. Galbūt tai tas pat, ką ispanų konkistadorai vadino Eldoradu, ir kurio jie niekada nerado.
