Mirė poetas Juozas Nekrošius

Sekmadienį mirė Juozas Nekrošius. Apie poeto, žurnalisto, spaudos darbuotojo netektį feisbuke pranešė jo marti Audronė Žigaitytė–Nekrošienė. Poetui buvo 84 metai.

J.Nekrošius.<br>LR archyvo nuotr. 
J.Nekrošius.<br>LR archyvo nuotr. 
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

2020-03-15 15:37, atnaujinta 2020-03-15 18:45

J.Nekrošius dirbo žurnalistu, laikraščiuose ir žurnaluose paskelbė straipsnių leidybos, poligrafijos, kultūros klausimais, recenzijų, eilėraščių. Išleido keliolika poezijos knygų suaugusiems ir vaikams. Parašė libretą Vytauto Klovos operai „Ave vita“, oratoriją–misteriją „Atgimimo varpai“, kantatą „Audros galiūnai“, dainų tekstų. 

J.Nekrošius 1954 m. baigė Betygalos vidurinę mokyklą, tarnavo sovietinėje kariuomenėje, trejus metus dirbo rajono laikraštyje, sukūrė šeimą. 1959–1964 m. studijavo žurnalistiką Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete.

1964–1973 m. buvo LKP CK darbuotojas. 1973–1990 m. Valstybinio leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komiteto pirmininkas. 1976–1986 m. LKP revizijos komisijos narys. 1992–1996 m. LR Seimo narys. 1994–1996 m. Adolfo Šleževičiaus ir Lauryno Stankevičiaus Vyriausybėse – Lietuvos kultūros ministras. Nuo 1997 m. leidyklos „Alka“ leidėjas.

Tarp J.Nekrošiaus knygų – eilėraščių rinkiniai „Kaštonai ir kaktusai“, „Vyturio lizdas“, „Čiulbantis beržas“, „Keturi žodžiai“, „Technika patiems mažiausiems“, „Lapė snapė ir kiti“, mokytojo Antano Juškos gyvenimo, kūrybos, prisiminimų rinkinys „Betygalos Antanėlis“.

* * *

IŠ APDULKĖJUSIO LYRIKOS SĄSIUVINIO (iš svetainės juozasnekrosius.lt)

1953 -1956 JI METAI...Rimgailų sąsiuvinys

*

...šalia paveikslas: tai Rimgailai, gimtasis namas...
Čia aš gimiau ir augau,

čia mano pasaulių pasaulis...
Čia, tiktai čia - - -
parašiau pirmuosius eilėraščius...

Žinoma, tai basakojės vaikystės ir jaunystės lyrika...
PIRMASIS
SĄSIUVINIS išliko, apiplyšęs, dulkėtas...
Bet išliko sieloj ir kartėlis!..

nes…1953 metais

Trečiajame jaunųjų rašytojų suvažiavime
buvau karčiai “pagirtas”: - “taip dabar niekas nerašo…”

Gal tai ir buvo lemtinga „pamoka“,

ilgam nulėmusi kitus kelius, kitokius darbus?

EILĖRAŠČIAI

* * *

Debesis sunkias atvaro vėjas,
Vėl pavasariniai lietūs lis.
Ankstų rytą žemėn pažiūrėjęs,
Nepažins jos saulės spindulys.

Ji lyg pasakoje – pasipuošus,
Garbanojasi žolė pirma,
Baltliemenis beržas tyliai ošia,
O mane svaigina žaluma...

* * *
Už nemigą ir sapną,
Už meilę ir skausmus,
Už rožės žiedą kvapnų,
Už tėviškės namus,

Už pievą, žalią gojų,
Žvaigždes tylios nakties,
Gyvenime, dėkoju
Tau iš visos širdies.

* * *

Ateis audra, nulenks vyšninę šaką,
Nenuoramos upeliai suputos.
Ateis ir ji, juk meilė nepasako
Mums atvykimo tikrojo datos.

Ar vakaras dažys ir spalvins dangų,
Ar žvaigždės kris, ar bus žvali diena,
Krūtinėje pajusim pulsą tankų -
Širdis bus džiaugsmo, nerimo pilna.

Galvoj liepsnos lakių svajonių laužas,
Blakstienos ašarų rasa spindės
Ir, užtvaras visas visas pralaužus,
Ji lyg audra stiprės, nerims, artės...

* * *

Pro debesį raudoną
Sužiuro saulė rytą -
O žemė – tartum duona -
Cukrum apibarstyta.

Pabudęs klevas bando
Lapus surinkti vėlei -
Nuogumo išsigandus
Nuraudo šermukšnėlė.

* * *

Barsto aukso lapus klevai.
Kaip ir aš jie kažko tai laukia...
Tu seniai jau namuos buvai
Ir seniai aš draikiau tavo plaukus.

Pilkos debesys plaukia žemai,
Juodos sutemos laižo langus.
Būtų gera žiūrėti ramiai
Į akių mėlynuojantį dangų.

Ilgesy, tu švelnus ilgesy,
Tau nelemta ilgai čia gyventi.
Aš matau – grįžta saulė šviesi -
Mėlynakė manoji šventė.

* * *

Ne iš karto gimė žiedas,
Nors prasiskleidė staiga.
Daug dienų jį ugdė, supo
Saulėj obelies šaka.

Žiedas gimė, rasos laša -
Tai medaus lašai...
Panašiai dainas mes rašom,
Panašiai...

* * *

Tą šaltinį surasti bandžiau,
Kur poetai dainom semia rimų...
Daugel pievų žalių išbraidžiau
Ir išvaikščiojau daugel arimų.

Pamokino mane vyturys -
Tas skrajojantis čiulbantis grumstas.
Šėlo vėjas laukų vidury,
Plaukė debesys palšos ir drumstos.

Jis pakilo skambus nuo vagos,
Nuo žemelės dainų pasiėmęs.
Aš klausiausi puikios ir ilgos
Pilko grumsto gražiausios poemos.

Kibirkštis man įkrito širdin -
Jai išblėst ir užgesti neleisiu,
Per žaliuojančią žemę tolyn
Prie liepsnojančios saulės aš eisiu...

* * *

Į vakarus saulutė brenda
Per mišką, per žalias lankas.
Aš susapnuoti trokštu šiandien
Gerąsias motinos rankas,

Rankas, kurios mane nešiojo
Ir supo lingėj daug naktų,
Kurios audroj, kai linko gojai,
Nuo vėjų rudenio piktų,

Išplėšt galėjo savo širdį,
Kad man netrūktų šilumos,
Kad negalėtų niekas virkdyt
Manęs, vienintelio namuos.

O ranko, rankos stebuklingos
Brangiausios žemėj iš visų!
Gyvenime aš jums skolingas
Nesugražinamai esu...

O saulė ėmė ir nuskendo
Šaltiny, perbridus lankas...
Aš susapnuoti trokštu šiandien
Gerąsias motinos rankas.

* * *

Per laukus keliauju...
Kur beržai parimę,
Pasemiu į saują
Žemės nuo arimų.

Saulė veidą slepia
Už beržų raudoną.
Žemė saujoj kvepia
Medumi ir duona. 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.