Festivalyje „Kino pavasaris“ irgi radau tokių filmų, tinkančių literatūros mėgėjo skoniui. Jei susidomėsite, pažiūrėkite. Iki festivalio pabaigos liko dar kelios dienos.
1. „Sinonimai“
Kas yra sinonimas? Tokią pačią arba artimą reikšmę turintis, tačiau kitaip skambantis žodis. Šiaip ar taip, sinonimai daug rečiau turi tokią pačią reikšmę, dažniausiai jie apibūdina lyg ir tą patį, bet šiek tiek kitką. Išradingasis Nadavas Lapidas filme „Sinonimai“ narplioja klausimą, ar įmanoma perkurti, iš naujo sukurti žmogaus tapatybę. Kalbant dar tiksliau: ar iš kitos tautybės žmogaus įmanoma sukurti prancūzą? O gal tokios pastangos geriausiu atveju baigiasi prancūzo sinonimo sukūrimu? Jis, tas pagrindinis filmo personažas, tampa lyg ir labai panašus į prancūzą, bet gal tai vis dėlto tik prancūzo sinonimas?
„Sinonimai“ – daugeliu atžvilgių labai literatūriškas filmas. Ir ne tik todėl, kad vienas pagrindinių veikėjų – rašytojas, ne tik todėl, kad juosta pilna žaidimo su kalba, sinonimais. Tam tikras siužeto nelogiškumas, atsitiktinumų gausa lyg ir šnabžda žiūrovui į ausį: „Nenustebk, jei viskas, ką matai, vyksta rašytojo galvoje, o tas iš Izraelio pabėgęs Joavas, norintis ištrinti savo kilmę ir tapti tikru prancūzu, tėra rašytojo kuriamas personažas“.
Tai intriguojantis, įsimintinas, galų gale išties geras filmas.
2. „Andrejus Tarkovskis: kinas kaip malda“
Apie rusų kino režisierių Andrejų Tarkovskį susuktas ne vienas dokumentinis filmas, tačiau jo sūnaus Andrejaus A.Tarkovskio juosta „Kinas kaip malda“ – išskirtinė, tarsi apibendrinanti, išgryninanti ankstesnius pasakojimus. Mums, literatūros mėgėjams, turėtų būti įdomu ne tik klausytis filme skambančių Andrejaus Tarkovskio tėvo Arsenijaus Tarkovskio eilėraščių, bet ir sekti itin ryškią tėvo ir sūnaus santykių liniją ar gilintis į poetiškumo – tiek gyvenimo, tiek kino, tiek pačios literatūros – tam tikrą šlovinimą.
„Tikras poetas negali būti netikintis, – filme sako Andrejus Tarkovskis, savo mokytojais laikęs Williamą Shakespeare'ą, Levą Tolstojų, „dailės poetą“ Leonardo da Vinci. – Vis labiau įsitikinu, kad apskritai kultūra negali egzistuoti be religijos – religija sublimuojasi kultūroje, o kultūra sublimuojasi religijoje. Jei visuomenei trūksta dvasingumo, ji, pati visuomenė, tuo metu išspjauna genialius meno kūrinius, pradeda gimdyti menininkus. Jei visuomenei nereikia dvasingumo, ji apsieina be meno. Tada daugėja nelaimingų žmonių, jie praranda tikslą, nesupranta, dėl ko gyvena. Kai išnyks paskutinis poetas, gyvenimas praras bet kokią prasmę.“
Andrejus Tarkovskis filme prisipažino, kad jam didžiulę įtaką padarė ir tėvas – poetas Arsenijus Tarkovskis, kuris šeimą paliko, kai Andrejui Tarkovskiui buvo tik treji. „Aš niekada neišdrįsau tėvo paprašyti parašyti eilėraštį mano filmui. Bet sykį tėvas ištarė: „Žinai, Andrejau, tu juk visai ne filmus kuri.“ Tada man pasidarė lengviau gyventi šiame pasaulyje“, – prisiminė šviesaus atminimo kino poetas Andrejus Tarkovskis.
3. „Martinas Idenas“
Vladimiro Nabokovo romane „Pninas“ (1957) pagrindinis personažas knygyne paprašo „Martino Ideno“, kurį apibūdina kaip „garsų įžymaus amerikiečių rašytojo Jacko Londono kūrinį“, tačiau čia niekas apie tokį nėra girdėjęs, tad jam pasiūlo vienintelį turimą J.Londono apsakymų rinkinį „Vilko sūnus“. Pninas tuomet ištaria: „Keista! Rusijoje, atsimenu, visi – kiekvienas vaikas, suaugęs, gydytojas, advokatas – skaitė jį ir ne po kartą.“
Na, Lietuvoje, atrodo, yra ar bent buvo panašiai. Nei J.Londono, nei jo „Martino Ideno“ plačiau pristatinėti neverta, nes viskas šiuo požiūriu kaip ir aišku. Čia puikiausiai tinka nepajudinama kliše jau spėjęs virsti sakinys, kartojamas ant kiekvieno šio romano vertimo leidimo viršelio: „Autobiografiniame romane „Martinas Idenas“, parašytame 1909 metais, vaizduojamas jauno talentingo rašytojo kelias į pripažinimą ir šlovę“.
Tačiau yra vienas „bet“. Nors pats J.Londonas bent iš dalies buvo socialistinių pažiūrų, pusiau autobiografinį Martino Ideno personažą jis pavertė užkietėjusiu individualistu, kuris, remdamasis Friedrichu Nietszche ir Herbertu Spenceriu, atmetė socializmui būdingą „vergo mentalitetą“. Šiaip ar taip, J.Londono kūrinyje aišku, kad būtent besąlygiškas individualizmas Martiną Ideną privedė prie savižudybės. Pats J.Londonas romaną apibūdino kaip parabolę apie žmogų, kuris turėjo mirti „ne todėl, kad jam trūko tikėjimo Dievu, bet dėl to, kad jis stokojo tikėjimo žmonėmis.“
Kaip J.Londono „Martiną Ideną“ pavyko perkelti į ekranus italų dokumentininkui Pietro Marcello? Iš esmės neblogai. Nors siužetas šiems laikams – ir per banalus, ir per nuobodus, ir pernelyg netikroviškas, bet juosta įtraukia, nenuvilia. Greičiausiai padėjo neįprasta filmo forma (veiksmo perkėlimas į Neapolį, XX a. dokumentinių kadrų naudojimas) ir ideologinis pamušalas, kuris pamažu darosi aktualus net ir XXI amžiuje – juk visi atidesni pastebime, kaip nuvertinama švietimo, intelekto, išsilavinimo, kitoniškumo, apskritai kultūros reikšmė.
4. „Tiesiog nuostabu“
„Lansarotė“, „Elementariosios dalelės“, „Pasidavimas“, „Platforma“, „Žemėlapis ir teritorija“, „Kovos lauko išplėtimas“ – tai vis Michelio Houellebecq'o romanai, kuriuos galime perskaityti ir lietuviškai. Nežinia, ar M.Houllebecq'ą galima vadinti žymiausiu šiuolaikiniu prancūzų rašytoju, tačiau aktualiausiu – tai jau tikrai. Humoras ir sarkazmas skrodžia jo kūrinių puslapius, bet labiau ne juokindamas skaitytojus, o tarsi paskatindamas plačiau atverti akis ir atidžiau pažvelgti į visuomenę, kurioje gyvename. Viena galima pasakyti drąsiai: tai rašytojas, kuriam ribos ir tabu tarsi neegzistuoja.
M.Houellebecq'as puikiai jaučiasi ne tik prie rašomojo stalo, bet ir prieš kino kameras. Rašytojas pasirodė jau bent penkiuose filmuose: „M.Houellebecq'o pagrobimas“ (2014), „Pomirtiniai įspūdžiai“ (2014), „Vyno keliu“ (2016), „Kaip išlikti gyvam: metodas“ (2016) ir „Tiesiog nuostabu (2019). „Kino pavasaryje“ rodoma Guillaume'o Nicloux vaidybinės dokumentikos juosta „Tiesiog nuostabu“ susijusi tiek su „Vyno keliu“, tiek su „M.Houellebecq'o pagrobimu“.
Benoit Delépine'o režisuotoje komedijoje „Vyno keliu“ mažytį svečių namų savininko vaidmenį atlikęs M.Houellebecq'as kino ekrane bene pirmąsyk susitiko su aktoriumi Gerard'u Depardieau, su kuriuo naujajame filme „Tiesiog nuostabu“ laiką kino ekrane pasidalijo po lygiai. Jame, beje, atgyja ir to paties kino chuligano G.Nicloux režisuoto „M.Houellebecq'o pagrobimo“ motyvai. 2014 metų juostoje buvo pasakojama istorija apie tai, kaip 2011 m. trys vyrai pagrobė M.Houellebecq'ą ir laikė reikalaudami išpirkos. Juostą įkvėpė gandai, pasklidę tuo metu, kai M.Houellebecq'as reklamavo savo romaną „Žemėlapis ir teritorija“. Kuriam laikui rašytojas dingo iš viešumos, tad Prancūzijos laikraščiai pradėjo rašyti, kad jis buvo pagrobtas. Iš tiesų rašytojo namuose tiesiog buvo dingęs internetas.
Naujajame filme „Tiesiog nuostabu“ G.Depardieu ir M.Houellebecq'as vaidina patys save, atsidūrusius jūros vandens terapijos centre, kuris kupinas keistų draudimų ir sumarazmėjusių personažų. Toli siekianti ir nebūtinai teisinga išvada būtų viena: ar tik tasai terapijos centras nėra tam tikras senstančios, marazmėjančios ir net vaikėjančios Europos simbolis? Šiaip ar taip, filmą žiūrėti smagu: kikeni atpažindamas pasaulio atspindžius, ir tiek. Tiesa, pirmąją pusę filmo kikeni kiek įnirtingiau nei antrąją.
5. „Paukščių kalba“
Šią juostą siūlyčiau pažiūrėti tik patiems drąsiausiems, tiek literatūroje, tiek kine mėgstantiems kitokį, labai netradicinį požiūrį, pašėlusius eksperimentus, fragmentiškumą, žaismingumą, inteletkualumą, žodžiu, visa tai, nuo ko seniausiai atsižegnojo Holivudas.
Filmo atsiradimo istorija – įdomi ir neįprasta. Vienas originaliausių lenkų kino režisierių ir scenaristų Andrzejus Żuławskis prieš mirtį paliko filmo „Paukščių kalba“ scenarijų savo sūnui Xawery Żuławskiui. „Gali perskaityti, o gali ir išmesti neskaitęs“, – tuomet ištarė A.Żuławskis. Sūnus perskaitė tą fragmentišką scenarijų, užsimojusį aprėpti visas šiuolaikinės Lenkijos gyvenimo apraiškas. Po daugybės metų susuko ir filmą, kuris daugeliui gali atrodyti lyg paukščių kalba. Tačiau toje paukščių kalboje, be abejo, yra ir užslėptų reikšmių, prasmių, minčių. Neatsitiktinai Lenkijoje „paukščių kalba“ sovietiniais laikais buvo vadinama Ezopo kalba.
Nors pats Xawery Żuławskis savo kūrinį pavadino tiesiog antifašistiniu filmu, literatūros mėgėjams turėtų būti įdomu stebėti prie šiuolaikinio pasaulio neprisitaikančius menininkus (ir rašytojus), klausytis jų filosofavimo, jų „paukščių kalbos“, smagu atpažinti klasikinių kūrinių citatas, parafrazes, malonu šifruoti užuominas apie Adomą Mickevičių, Tadeuszą Borowskį ar Julianą Tuwimą. Tačiau jau perspėjau: pasiryžkite ne sklandžiai istorijai, o kone feisbukinės ironijos ir fragmentiškumo lavinai. Lengva nebus.
