Į „Booker“ premijos trumpąjį sąrašą įtrauktą romaną E.Shafak rašė remdamasi stulbinamu moksliniu atradimu, kad mirus, kai širdis jau nustoja plakti, žmogus dar keletą minučių mąsto.
Būta atvejų, kai žmogaus smegenys veikė dar apie 10 minučių, tad autorė romane kelia klausimą, ką žmogus galėtų prisiminti per tokį ribotą laiko tarpą.
Romanas prasideda nuo pagrindinės veikėjos Leilos mirties. Leila, nužudyta, į konteinerį išmesta prostitutė, kviečia į jaudinančią kelionę po savo gyvenimą, kurios metu išvysime sunkią merginos vaikystę, pabėgimą iš namų su viltimi išsivaduoti nuo visų suvaržymų ir penkis draugus, besipriešinančius visuomenės normoms.
Jūsų dėmesiui – romano „10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ ištrauka.
Dvi minutės
Praėjus dviem minutėms po to, kai nustojo plakusi širdis, Leilos protas prisiminė du priešingus skonius: citrinų ir cukraus.
1953-iųjų birželis. Ji regėjo save šešiametę, riešuto rudumo garbanomis ir smulkiu, pablyškusiu veideliu. Nors ir pavydėtino apetito, ypač baklavai su pistacijomis, sezamų griliažui ir visiems saldumynams apskritai, ji buvo laiba it nendrelė. Vienintelis vaikas. Vienišas vaikas. Nenustygstanti vietoje, visada šiek tiek užsisvajojusi ji riedėjo per gyvenimą kaip ant grindų nukritusi šaškė, skirta sudėtingam žaidimui.
Namas Vane buvo toks didelis, kad čia aidėjo net šnabždesiai. Ant sienų, tarsi milžiniškuose urvuose, žaidė šešėliai. Ilgi, besisukantys mediniai laiptai vedė iš svetainės į antrą aukštą. Sienų plytelėse mainėsi svaiginanti vaizdų mozaika: plunksnas išskleidę povai, sūrio galvos ir duonos pynės šalia taurių su vynu, lėkštės su rubininėmis įskilusių granatų šypsenomis, saulėgrąžos laukuose, ilgesingai pasisukusios į keliaujančią saulę kaip įsimylėjėliai, kurie žino, kad niekada nebus mylimi taip, kaip svajojo.
Tie vaizdai žavėjo Leilą. Kai kurios plytelės buvo įskilusios ar aptrupėjusios, dar kitos iš dalies padengtos rupiu tinku, bet jų raštai vis dar ryškūs ir aiškūs. Mergaitei atrodė, kad jos pasakoja kažkokią seną istoriją, kurios, kad ir kaip stengėsi, jai nepavyko perprasti.
Koridoriuose paauksuotose nišose stovėjo aliejinės lempos, lajinės žvakės, keraminiai dubenys ir kiti dekoratyvūs elementai, ant grindų patiesti kutuoti kilimai iš Afganistano, Persijos, Kurdistano ir Turkijos, visų įmanomų atspalvių ir raštų. Leila klaidžiodavo iš kambario į kambarį glausdama daiktus prie krūtinės, pirštų galiukais liesdama jų paviršius – kartais šiurkščius, kartais lygius – kaip aklasis, pasikliaujantis vien lytėjimu.
Kai kurios namo dalys buvo tiesiog perkrautos daiktais, tačiau net ten ji jausdavo kažkokią tuštumą. Didžiajame hole aukštas pastatomas laikrodis skaičiavo valandas, jo žalvarinė švytuoklė švytavo pirmyn atgal, o mušamų valandų aidas rodės per garsus ir per linksmas šiam namui. Dažnai pajutusi kutenimą gerklėje Leila išsigąsdavo, kad įkvėpė dulkių iš praeities, nors žinojo, kad viskas čia kruopščiai nuvalyta, išblizginta ir nupoliruota.
Valytoja ateidavo kiekvieną dieną, kartą per savaitę vykdavo didysis švarinimasis, kiekvieno sezono pradžioje ir pabaigoje – generalinis tvarkymasis. O jei koks kampelis netyčia būdavo praleistas, tuoj prisistatydavo priekabioji teta Binaz su skudurėliu ir valgomąja soda, kad „balta taptų dar baltesnė“.
Motina paaiškino, kad kadaise jų namas priklausė armėnui daktarui ir jo žmonai. Jie turėjo šešias dukteris, kurios mėgo dainuoti, jų balsai varijavo nuo žemiausio iki aukščiausio. Daktaras buvo visų mėgstamas ir kartais kviesdavosi pacientus paviešėti savo namuose.
Šventai įsitikinęs, kad muzika gali išgydyti net giliausias sielos žaizdas, jis versdavo savo pacientus groti kokiu nors instrumentu nepriklausomai nuo sugebėjimų. Jiems grojant – kai kurie atrodė išties apgailėtinai – dukterys dainuodavo unisonu, o visas namas linguodavo kaip plaustas audringoje jūroje. Tai buvo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. O paskui visa šeima pradingo, tiesiog ėmė ir dingo, palikusi namą su visais daiktais.
Kurį laiką Leila negalėjo suprasti, kur jie dingo ir kodėl negrįžta. Kas jiems nutiko, daktarui ir jo šeimai, ir visiems muzikos instrumentams, kurie kadaise buvo medžiai, aukšti ir galingi?
Vėliau čia su šeima atsikraustė Charuno senelis Machmudas, įtakingas kurdų aga. Namas buvo Osmanų vyriausybės padėka už pastangas vejant iš regiono armėnus. Būdamas ryžtingas ir ištikimas valdžiai, Machmudas nedvejodamas vykdė visus įsakymus, gaunamus iš Stambulo. Ir jei valdžia būtų nusprendusi, kad tam tikri asmenys yra išdavikai ir juos reikia ištremti į Deir az Zauro koncentracijos stovyklą, kur gyvi išlikdavo tik vienetai, jis būtų ten išsiuntęs ir gerus kaimynus, ir senus draugus.
Taip parodęs savo atsidavimą valdžiai Machmudas tapo svarbiu žmogumi. Vietiniai žavėjosi tobula jo ūsų simetrija, juodų odinių batų spindesiu ir galingu balsu. Gerbė jį taip, kaip nuo neatmenamų laikų gerbiami žiaurieji ir galingieji – su didele baime, bet be lašelio meilės.
Machmudas nusprendė, kad name viskas turi likti kaip buvę, taip ir buvo, bent jau kurį laiką. Tačiau sklido gandai, kad bėgdami iš miesto armėnai, negalėdami pasiimti vertingų daiktų, namuose paslėpė ąsočius monetų ir skrynias rubinų. Neilgai trukus Machmudas su giminaičiais ėmėsi kasti – sodą, kiemą, rūsius... perkasė kiekvieną centimetrą.
Nieko neradę pradėjo daužyti sienas nė nesusimąstydami, kad jei ir ras lobį, jis jiems nepriklausys. Kai galiausiai nuleido rankas, namas jau buvo virtęs griuvėsių krūva ir jį teko perstatyti iš naujo. Leila žinojo, kad jos tėvas, vaikystėje savo akimis matęs tą karštinę, vis dar tiki, kad kažkur guli paslėpta skrynia su auksu, kažkur visai šalia slypi nenusakomi lobiai. Kartais užsimerkusi ir panirusi į miegą ji regėdavo brangakmenius, spindinčius tolumoje kaip jonvabaliai vasaros naktį.
Bet vaikystėje pinigai Leilos nedomino. Kur kas svarbiau buvo prisikimšti kišenes šokolado su riešutais ar „Zambo“ kramtomosios gumos, ant kurios buvo pavaizduota juodaodė su žiedais ausyse. Tėvas užsakydavo šių skanėstų net iš Stambulo. Visa, kas nauja ar įdomu, su pavydu galvojo mergaitė, yra Stambule – tame keistenybių ir stebuklų mieste. Ir pažadėjo sau, kad vieną dieną tenai nuvyks, o tą pažadą slėpė nuo visų, kaip austrės savo širdyje slepia perlus.
Leilai patiko rengti arbatėles lėlėms, stebėti upėtakius šaltame upelyje, tyrinėti kilimų raštus, kol šie atgydavo prieš akis, bet labiausiai už viską ji mėgo šokti. Svajojo kada nors tapti garsia pilvo šokėja.
Tėvas būtų pasibaisėjęs dukters fantazijomis, jei tik būtų žinojęs, iki kokių smulkmenų ši viską apgalvojo: žėrinčius žvynelius, sijonėlius iš monetų, žvangančius pirštų cimbolus, pagal darbukos dundesį judinamus ir besisukančius klubus, susižavėjusius vis garsiau plojančius žiūrovus, svaiginantį sukimąsi iki pat pabaigos. Vien nuo tos minties jos širdis imdavo greičiau plakti.
Tačiau baba – tėvas – visad sakydavo, kad šokiai – Šėtono išmonė, viena iš šimtų gudrybių išvesti žmogų iš kelio. Pasinaudodamas svaigiais kvepalais ir įvairiais blizgučiais velnias visų pirma suvilioja moteris, nes jos silpnos ir jausmingos, o paskui, per moteris, į savo spąstus įvilioja ir vyrus.
Pats baba buvo paklausus siuvėjas, siuvantis alla franga drabužius – aptemptas trapecijos formos sukneles, palaidines aukštais kaklais ir apskritomis apykaklaitėmis, platėjančius sijonus ir kaprius. Kariškių, pasieniečių, valstybės tarnautojų, geležinkelininkų ir prieskonių pirklių žmonos buvo jo nuolatinės klientės. Taip pat jis prekiavo įvairiomis pirštinaitėmis, skrybėlaitėmis ir beretėmis – stilingais šilkiniais aksesuarais, kurių nė už ką nebūtų leidęs dėvėti savo šeimos moterims.
Kadangi tėvas priešinosi šokiams, motinai neliko nieko kito, kaip jam pritarti, – nors Leila pastebėjo, kad kai nieko nebūdavo šalia, ji tarsi pamiršdavo savo įsitikinimus. Joms likus vienoms motina tapdavo visai kitu žmogumi. Ji leisdavo Leilai išpinti, sušukuoti ir vėl supinti jos chna dažytus plaukus, tepti maskuojamąjį kremą ant raukšlėto veido ir vazelinu, sumaišytu su anglies dulkėmis, tamsinti blakstienas.
Ji myluodavo ir girdavo dukrą, darė ryškiaspalvius kutus, vėrė kaštonus ir lošė kortom – matant kitiems nedarydavo nieko panašaus. O santūriausia tapdavo prie tetos Binaz.
– Jei teta matys, kaip mums smagu, gali labai nusiminti, – paaiškino motina. – Bus geriau, jei nebučiuosi manęs jai matant.
– Bet kodėl?
– Nes ji taip ir nesusilaukė vaikų. Verčiau jos neskaudinti, ar ne?
– Nieko, mamyte, juk galiu bučiuoti jus abi.
Motina užsirūkė cigaretę.
– Nepamiršk, širdele, – tavo tetai negerai su galva. Kaip ir jos motinai, kiek teko girdėti. Tai jų kraujyje. Paveldima beprotybė. Matyt, kiekvienoje kartoje pasitaiko bepročių. Reikia saugotis, kad jos neužgautume.
Nusiminusi teta imdavo save žaloti. Kuokštais raudavo plaukus, draskydavo veidą ir odą, kol pasipildavo kraujas. Motina pasakojo, kad tą dieną, kai gimė Leila, teta, laukdama už durų, ar iš pavydo, ar turėdama kokį kitą motyvą trenkė sau per veidą.
Paklausta, kodėl taip pasielgė, pareiškė, kad lauke buvęs abrikosų pardavėjas pro langą apmėtė ją sniego gniūžtėm. Abrikosai sausį! Kokie niekai! Visi baiminosi dėl tetos psichikos būklės, ši ir kitos istorijos buvo dažnai kartojamos, o mergaitė, kad ir išsigandusi, negalėdavo atsitraukti.
Tačiau ne visada teta žalojosi tyčia. Veikiau ji buvo nerangi kaip mažylis, žengiantis pirmuosius žingsnius. Tai nusidegindavo pirštus į kaitlentę, tai nusimušdavo kelius į baldus, per miegus iškrisdavo iš lovos, susipjaustydavo rankas į stiklo šukes. Visą kūną margino mėlynės ir randai.
Ir jos nuotaikos švytavo kaip senojo laikrodžio švytuoklė. Vieną dieną ji kupina jėgų, nenuilstanti, darbas darbą veja: aršiai šluoja kilimus, karštligiškai šluosto dulkes, virina patalynę, kurią dar vakar buvo išskalbusi, valandų valandas šveičia grindis ir purškia visus namus bjauraus kvapo dezinfekcine priemone.
Jos rankos buvo šiurkščios, suskirdusios ir niekada nesuminkštėdavo, nors nuolatos tepė avies taukais. Bet jos taip ir liko suskirdusios nuo dažno plovimo – plaudavo jas mažiausiai dešimt kartų per dieną ir vis tiek jos neatrodė pakankamai švarios. Jai niekas nebuvo švaru. O jau kitą dieną pasijusdavo tokia išsekusi, kad vos galėdavo pajudėti. Atrodė, kad net kvėpavimas atima jėgas.
Bet būdavo dienų, kai tetai nerūpėdavo niekas aplinkui. Atsipalaidavusi ir visa švytinti ji žaisdavo su Leila sode. Jos rišdavo audeklo atraižas ant žydinčių obelų šakų ir vadino jas balerinomis, pindavo krepšelius iš gluosnių ir vainikus iš saulučių, rišdavo kaspinus ant ragų avinui, kuris bus paaukotas per Eidą.
Kartą jos paslapčia nupjovė virvę, kuria gyvulys buvo pririštas prie tvarto. Bet avinas nepabėgo, kaip jos tikėjosi. Paklajojęs ieškodamas šviežios žolės jis grįžo į tą pačią vietą – pažįstama nelaisvė jam pasirodė priimtinesnė už svetimą laisvės šauksmą.
Jos iš staltiesių darydavosi vakarines sukneles, prisižiūrėjusios nuotraukų moterų žurnaluose mėgindavo atkartoti išdidžią stovėseną ir pasitikinčias šypsenas. Iš visų aktorių ir modelių jas labiausiai žavėjo Rita Heivert.
Blakstienos kaip strėlės, antakiai kaip lankai, liemuo plonesnis už turkišką arbatos stiklinaitę, oda švelni kaip šilkas. Ji būtų galėjusi tapti kiekvieno Osmanų imperijos poeto mūza, jei ne viena smulkmena – gimė ne tuo laiku ir ne toje šalyje.
Tačiau kad ir kaip jas domino Ritos Heivert gyvenimas, teko tenkintis tik nuotraukomis, nes nei viena, nei kita nemokėjo skaityti. Leila dar nelankė mokyklos, o teta jos iš viso nebuvo lankiusi. Kaime, kuriame užaugo, nebuvo mokyklos, ir nors jos broliai lankė mokyklą gretimame miestelyje, tėvas jos neleido dėl vienos labai paprastos priežasties – šeimoje trūko batų. Be to, jai reikėjo rūpintis jaunesniais broliais ir seserimis.
Priešingai nei teta, motina buvo išsilavinusi ir tuo didžiavosi. Ji galėjo perskaityti receptus iš receptų knygų, sieninį kalendorių ir net straipsnius laikraščiuose. Iš jos sužinodavo pasaulio naujienas – Egipte grupelė kariškių paskelbė Respubliką, Amerikoje keliems šnipams įvykdyta mirties bausmė, Rytų Vokietijoje tūkstančiai žmonių išėjo į gatves protestuodami prieš vyriausybės politiką ir buvo sutriuškinti sovietų okupantų, Turkijoje, tolimajame Stambule, kuris kartais atrodydavo kaip kita šalis, surengtas grožio konkursas, kurio metu merginos vaikštinėjo po sceną vien su maudymosi kostiumėliais.
Religinės grupuotės pradėjo protestus dėl renginio amoralumo, tačiau organizatoriai buvo pasiryžę tęsti konkursą. Tautų civilizacijos kertiniais akmenimis tapo mokslas, švietimas ir grožio konkursai.
Sjuzanai garsiai skaitant naujienas, Binaz vengdavo jos žvilgsnio. Jos kairiajame smilkinyje pulsavo vena, tylus amžinos kančios ženklas. Leila gailėjosi tetos, jos pažeidžiamumas jai atrodė pažįstamas, netgi guodžiantis. Bet taip pat jautė, kad nebeilgai bus tetos pusėje: jos jau laukė mokykla.
