Liudo Dapkaus „Žuvis, kuri supainiojo duris“ – apie potyrius, kurių suteikia judėjimas

„Mano knyga – tiems, kurie kelionėse ieško ne tiek naujų vietų, kiek savo reakcijos į tas vietas, potyrius, kurių suteikia judėjimas“, – knygą „Žuvis, kuri supainiojo duris“ pristato  žurnalistas, keliautojas ir kelionių vadovas Liudas Dapkus.  

L.Dapkaus knygoje istorijos rikiuojasi ne chronologiškai, o pagal abėcėlę – nuo Afganistano iki Zimbabvės.
L.Dapkaus knygoje istorijos rikiuojasi ne chronologiškai, o pagal abėcėlę – nuo Afganistano iki Zimbabvės.
L.Dapkaus knygoje istorijos rikiuojasi ne chronologiškai, o pagal abėcėlę – nuo Afganistano iki Zimbabvės.<br>V.Ovadnevo nuotr.
L.Dapkaus knygoje istorijos rikiuojasi ne chronologiškai, o pagal abėcėlę – nuo Afganistano iki Zimbabvės.<br>V.Ovadnevo nuotr.
L.Dapkus – tarptautinių naujienų agentūrų korespondentas, spaudos leidinių ir portalų redaktorius, kelionių dokumentikos filmų kūrėjas.
L.Dapkus – tarptautinių naujienų agentūrų korespondentas, spaudos leidinių ir portalų redaktorius, kelionių dokumentikos filmų kūrėjas.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

May 18, 2020, 10:39 AM

Šioje knygoje – pasakojimai iš rojumi vadinamų salų ir kruvinų karo žemių. Įvykiai padangėse ir urvuose, tviskančiuose rūmuose ir purvinose žeminėse. Susitikimai su keistuoliais ir genijais, skurdžiais ir milijonieriais. Akistatos su pasauliu ir pačiu savimi. Trumpos istorijos, tarytum minčių žemuogės, suvertos ant gyvenimo smilgos.

„Šitos istorijos nutiko įvairiais laikais, kai kurios netgi labai seniai, nors rašant atrodo, lyg viskas būtų buvę aną mėnesį, – turiu tokią savybę įsiminti žmones, detales ir pojūčius, lydėjusius tuos įvykius. Knygoje jos rikiuojasi ne chronologiškai, o pagal abėcėlę. Nuo Afganistano iki Zimbabvės. Todėl skaityti galima kaip poezijos rinkinį. Arba dienoraštį, kurį kažkas lengvai išardė, o paskui suklijavo štai tokia mokykline tvarka.“

L.Dapkus – tarptautinių naujienų agentūrų korespondentas, spaudos leidinių ir portalų redaktorius, kelionių dokumentikos filmų kūrėjas, televizijos laidų vedėjas, dirbo „Associated Press“, BBC, „Lietuvos ryte“, „Playboy“, kituose leidiniuose. 

Ištrauka

Madagaskaras. Karstas ir veidrodis

Užsakymas skambėjo keistokai. Nufotografuoti velionę. Bet siūlomas honoraras skambėjo neblogai, todėl fotografas atvyko nurodytu adresu ir ėmėsi darbo.

Įleido pasipuošusi močiutė. Svetainės viduryje ant uždengto stalo stovėjo atidengtas karstas. Nufotografavo bendrą vaizdą, tada iš arčiau. Ir portretą. Ketino pakeisti objektyvą, bet tuo metu velionės akis virptelėjo, ji atsimerkė ir atsisėdo. Fotografas žioptelėjęs sukniubo ant artimiausios kėdės. Šeimininkė lyg niekur nieko apglėbė gulinčiąją karste, padėjo išlipti ir pati įsitaisė jos  vietoje.

Tada paprašė nufotografuoti ir ją. Pasirodo, senos draugužės buvo neseniai įsigijusios įkapes ir nutarusios surengti generalinę Didžiojo Įvykio repeticiją. Kad atėjus laikui viskas vyktų kuo
sklandžiau.

Šitą istoriją man papasakojo Žemaitijoje, kai užėjo kalba apie liguistą lietuvių potraukį mirties relikvijoms. Karstus palėpėje, įkapes, saugomas lyg kraitis skrynioje iki pareikalavimo. Akmens lentas, kuriose iškalamas savasis vardas ir gimimo data, kad „paskui mažiau vargo būtų“.

Maniau, kad šioje srityje mes kažkokie išskirtiniai – liūdnesni, sulinkę, laukiantys galo, kuris gali būti dar labai toli. Juk net mūsų pamėgta Dievo poza – sulinkus sėdėti ant kelmelio ir pasyviai dėl ko nors rūpintis. Tokia rūpintojėlių tauta.

Tačiau šis mano nepagrįstas įsivaizdavimas žlugo pažinus kitų genčių ritualus. Mūsų bobučių fotosesijos su įkapėmis planuojant gražų pasilaidojimą dabar atrodo tik kaip nekalti žaidimai.

Štai žygiuojame per įkaitusį Isalo nacionalinio parko slėnį Madagaskaro pietuose. Horizontą nuo akių slepia seni raudoni kalnai, išvagoti urvų, plyšių ir įdubimų. Graži vieta, labai primenanti Laukinių Vakarų peizažą Jutoje, Arizonoje ar Nevadoje.

Tai – bara genties teritorijos, kuriose uždrausta lankytis jų žmonėms. Išskyrus tas dienas, kai reikia čia atnešti mirusiuosius. Aplink mus – mirties žemė, tūkstančių metų senumo kapinės.

Madagaskaras yra vos keturis šimtus kilometrų nutolęs nuo Afrikos krantų, tačiau pirmieji žmonės atplaukė visai ne iš to žemyno. Tai buvo gentys iš Indonezijos archipelago, veikiausiai iš Borneo. Todėl šios didžiulės salos gyventojai malagasiai skiriasi nuo ugningų Afrikos tautų veido bruožais, odos spalva, romiu būdu.

Šalyje gyvena net aštuoniolika genčių su savo papročiais, teritorijomis ir kalbomis. Sausose ir nederlingose pietvakarių žemėse įsikūrusios sakalavų ir bara tautos, kurios sutaria tik vienu klausimu: mirusieji yra gyvųjų ir dangaus tarpininkai. Su jais reikia nuolat bendrauti, o pomirtinis gyvenimas reikšmingumu nenusileidžia žemiškajam.

Gidas stabteli ir sulenktu smiliumi rodo surūdijusią kniedytą dėžę pakrūmėje. Sulenktu, nes pirštais rodyti į kapus ir kitus šventus objektus yra fady. Kitaip sakant – tabu. Maždaug pusantro metro ilgio ir pusės metro pločio daiktas primena namą su šlaitiniu stogu. Išblukusios žalios sienos, dangtis mėlynas. Papuoštas karvių siluetais ir kažkokiais stoglangiais. Įsižiūrėjęs suprantu, kad tai – veidrodžiai. Jais iš visų pusių papuoštas karstas, kad vėlei būtų lengviau bendrauti su dangaus valdovais. Tikima, kad veidrodis gali sugauti šventųjų žemėn siunčiamą šviesą.

Mažas karstas – ne vaikui: tiesiog taip mažiau sunaudojama brangios skardos, o miruolio kaulai gali pabūti ir susispaudę. Mat jam tai – jau ne pirma amžino poilsio vieta. Kokio dar amžino? Ši sąvoka Madagaskaro gentims beprasmiška, nes laidotuvės čia – permanentinis procesas.

Kai kas nors miršta, visų pirma reikia paskersti zebu (kuprotos, pieno neduodančios, bet labai ištvermingos indiškos kilmės karvės, didžiausias valstiečio turtas). Tada – apsilankyti pas vietos šamaną (toks yra kiekviename kaime).

Burtininkas paskelbia, kurią dieną geriausia laidoti velionį. Visi puotauja, mini amžiną atilsį geru žodžiu, o atėjus dienai suvynioja į drobulę ir neša į Isalą. Tik vyrai – moterims dalyvauti ceremonijoje kalnuose draudžiama. Joms apskritai daugelyje genčių numatyta tik sunkiai fiziškai dirbti ir gimdyti vaikus. Vyrams lieka sudėtingesni, dvasinių pastangų reikalaujantys užsiėmimai.

Vienas tokių – laidotuvės. Užvertę nešulį žvyru ir akmenimis gedėtojai iki sutemų geria samanę, basi trypia smėlyje ritualinius šokius. Tada grįžta į kaimą ir porą metų apie tai negalvoja.
Tačiau šamanas nieko nepamiršta, todėl atėjus laikui vėl skerdžiamas galvijas, o vyrai grįžta į kalnus.

Metas supurtyti kaulus. Akmenis išvarto, žvyrą nukasa, drobulę pasodina prie laužo ir vėl geria samanę, vis pagirdami išėjusįjį. Jei jis buvo turtingas ir svarbus – keliaus į brangią metalinę dėžę. Porai metų. Jei šiaip koks sodietis – išvengs šito pagerbimo ir atsidurs kuriame nors urve, kurių čia vis dar yra likę laisvų, nors slėniuose pamažu daugėja drobulių su kaulais.

Centrinėse aukštikalnėse nėra kalnų su urvais, todėl perlaidojimo ceremonija kiek paprastesnė. Niekas nesivargina su metaliniais ar mediniais karstais – visus suka į drobulę. Laidoja dviejų metrų aukščio zikuratuose, statomuose iš geriausio vietinio akmens, dažniausiai granito luitų. Tai brangi medžiaga, jos niekas nenaudoja gyvenamųjų namų statybai.

Žmonės namus statosi iš raudonų plytų, išdegtų pakelės krosnyje iš ryžių laukuose iškasto molio. Tačiau kapui molis, apsaugok Viešpatie, netinka – tik akmuo. Tuose mauzoliejuose telpa po kelias dešimtis miruolių. Vietoj durų paliekama anga: ji užverčiama žemėmis, o esant reikalui atkasama. Į zikuratą patenkama ne iš karto, nes pirmąją pomirtinę dvejų metų kadenciją velionis praleidžia pakastas metro gylyje netoli didžiojo kapo.

Čia mes ir jie kažkuo panašūs, pagalvoju. Ir baltų, ir malagasių gentys vėles gerbia, su jomis linkusios bendrauti. Todėl mes minime Vėlines ir mintimis susitinkame su išėjusiaisiais. O štai keltai ir anglosaksai, kurių papročiai dabar įsigalėję pasaulyje, tų dvasių bijo. Jas baido triukšmingomis šventėmis ir stumia į šalį mintis apie mirtį.

Juk egzistavimo pabaiga taip nedera su vartojimo kultūra, kuri remiasi tikėjimu šviesiu rytojumi, ateities sandoriais ir vartojimo kreditais. Geras vartotojas yra tas, kuris nesuka sau galvos dėl dvasinių reikalų, nuolat trokšta naujų prekių, jas velka į savo urvelį. O paskui miršta baisiai įsižeidęs dėl tokio neteisingo, visas pastangas nubraukiančio atsitikimo, apie kurį galvoti nebuvo kada.

Kol gidas nesustodamas kalba apie anapusinį pasaulį ir kapų reikšmę, saulė įsitaiso virš galvos ir ima kepinti kaip aukštakrosnėje. Jokio šešėlio. Tik vienas kitas nususęs krūmas ir tangena kupstai. Ak, taip, tangena.

Dar viena istorija iš tų laikų, kai Madagaskarą valdė pamišusi karalienė Ranavalona I. Ji buvo tokia arši krikščionybės persekiotoja, kad per trisdešimt viešpatavimo metų sugebėjo sunaikinti pusę salos gyventojų. Rūmuose ant kalno sostinėje Antananaryve valdovė rengdavo išmėginimą tangena nuodais. Kiekvienam, kurį įtardavo išdavyste ar nepakankama ištikimybe, į gerklę sugrūsdavo tris gabalėlius keptos vištos odos ir to krūmo lapų.

Augalas labai toksiškas, todėl auka, apimta konvulsijų, mirdavo po kelių valandų. Mirtis būdavo kaltės įrodymas. Tik vienas kitas išvemdavo toksinus ir vištos odą. Kas likdavo gyvas, tą laikydavo išteisintu.

Pagaliau pasiekiame mišką. Tankmėje dūksta žieduotieji lemūrai, pašiūrėje ant žarijų vikrios bara genties moterys mums čirškina maistą, siūlo alaus. Nužygiuota vienuolika kilometrų. Oras šešėlyje įkaista iki +37. Atneša vištienos ir kažkokių salotų. Tikiuosi, čia ne tangena lapai, jau ketinu pajuokauti, bet staiga persigalvoju. Kramsnojame tą kietą masę su ryžiais, užgerdami vietiniu „Three Horses“ alumi. Kol pietaujame, pilvuose vyksta savotiškas pamišusios karalienės teismas, bet mes to dar nežinome.

Ilga kelionė atgalios iki viešbučio, dykuma toliau kaista. Gyvename gražioje vietoje – slėnyje, apsuptame lašišinių kalnų. Tačiau elektra čia, kaip ir beveik visoje šalyje, gaminama generatoriais. Tam tikru paros laiku. Elektra mums priklauso po kelias valandas per dieną, todėl palapinėje ventiliatoriai nesisuka, o mano laikrodžio termometras rodo +32. Reikia vandens, kuo daugiau vandens. Galva sukasi, pilvas pyksta. Kažin, kaip ten tie trys vištienos gabaliukai laikosi, pagalvoju. Bet tai – tik pradžia prieš nakties teismą.

Geriu vandenį ir visokias mikstūras, tačiau iš tualeto išeinu vis rečiau. Įjungia generatorių, saulė nusileidžia, dykuma vėsta, bet aš tarytum degu. Palapinės išbarstytos toli viena nuo kitos, o iki centrinio pastato reikia eiti gal dešimt minučių. Iki artimiausio miestelio – keturios valandos kelio. Sutemsta, ir dangų subado milijonai mažų adatų.

Gulėdamas terasoje žvelgiu į tą juodą paklodę ir įsivaizduoju, kad už jos – kitas šviesus ir švelnus pasaulis, kuriame nereikia gerti „Malarone“ ir kuriame dar neapsigyveno alkani pirmuonys ir žarnyno lazdelės.

Generatorius nutyla, pasaulis neria į akliną tamsą. Grįžtu į kambarį, o kojos pačios neša baltų kriauklių link. Lūpą traukia mėšlungis, veidą uždengia prakaito kaukė. Neriu į dar tirštesnę tamsą, kurioje nėra net žvaigždžių.

Nubundu ant vonios grindų, už kelių metrų guli telefonas su įjungtu prožektoriumi. Tai vienintelis šviesos šaltinis pasaulyje, kuriame viskas staiga pasidarė taip tolima ir miglota. Grįžęs į lovą telefono šviesos neišjungiu ir kažkodėl prisimenu Frodą Beginsą, kuriam elfų karalienė prieš lemiamą žygį į Mordorą dovanojo magišką kristalą, sakydama įžiebti jį tuomet, kai visos kitos šviesos užges.

Taip, geroji Galadriele, aš dar turiu tą ugnį ir dabar grįžtu ten, kur ką tik buvau. Dar viena juoda pauzė ant šaltų plytelių, tačiau šįkart prieš sugrįždamas į dykumą regiu namus ir mylimas akis. Tai buvo tik blogas sapnas, dabar tu nubusi ir viską pamirši. Atplėšęs akis tą pačią sekundę suprantu, kaip toli yra namai. Ir kaip gera matyti ryškų telefono spindulį toje aklinoje tamsoje.

Tąsyk pasveikau. Ne kitą dieną ir net ne po kelių. Apsinuodijo ir kiti, bet klaidžioti tamsiomis alėjomis buvau išėjęs tik aš. Tą naktį nebemiegojau. Galvojau apie tai, kas yra svarbu. Kūnas sirgo, tačiau mintys kažkodėl buvo skaidrios kaip dykumos oras prieš aušrą.

Prisiminiau įvykius, kurie nutiko prieš daugelį metų, veidus ir vardus tų, apie kuriuos seniai negalvojau. Baimę pakeitė dėkingumas ir kažkoks švaros pojūtis, lyg kažkas stebuklingai būtų iššlavęs, išblizginęs ir išvėdinęs palėpę.

Jau po aušros atmintyje iškilo dar vienas paveikslėlis. Prieš daugybę metų, kai dar neturėjome savo namų, įsikraustėme į išnuomotą butą. Jo šeimininkai buvo palikę kone visus savo daiktus. Spintelės buvo prigrūstos kažkokių porcelianinių erelių ir lipnaus musių nutupėto krištolo servizų. Virtuvės stalčiai duso užgrūsti senais puodais, keptuvėmis ir senais įnagiais. Svetimo sudilusio gyvenimo liudytojai, kuriuos taip knietėjo išmesti. Viską išvalyti ir sutvarkyti. Prieš naują pradžią.

Vėliau, jau kituose kitų žmonių už pinigus paskolintuose namuose, viskas panašiai liudijo apie čia vykusį gyvenimą. Kačių šampūnai, užmarštin nugrimzdusių laikų mados žurnalai, akiniai skilusiu stiklu, mėlyno molio dubenėlis su sagomis, kurių taip niekur ir neprisiuvo. Šeimininkė mirė, po savęs nepalikusi vaikų. Bet ir jiems nebūtų prisireikę tų daiktų, nes žmonės visada kaupia savą brangų šlamštą. Tiesa, vaikai gal bent būtų visa tai nutempę į palėpę. Arba užkasę toli sode.

Gyvenimas trapus ir trumpas. Mirtis gali pasišaukti bet kurį ir bet kada. Ji stovi kiekvieno, net ir labai ilgo, tako pabaigoje. Todėl gyventi reikia nelaukiant pirmadienio, birželio ar dar kokio nors lemtingo posūkio.

O jei jau labai norisi ką nors kaupti, geriau tegu tai būna įspūdžiai. Tik ne daiktai, kuriuos kažkas pakilnos, pastumdys ir išmes. Paskui, kai tau vieną dieną ar naktį tai nutiks ir jie staiga neteks šeimininko. Rankų, rūšiavusių pašto ženklus. Akių, kurios glostė aliejaus darbų kolekciją. Molekulių rinkinio, kurio niekas daugiau nebelaikys drauge, nes dulkei atėjo metas grįžti pas savo seseris.

Tie graudžiai juokingi mūsų per gyvenimą sukaupti daiktai, kaip ir nerimas dėl rytojaus pokalbio darbe, Saulės dėmių ar pasaulio pabaigos. Iš šitų kalnų, dykumų ir slėnių neišsinešiau kišenėse nieko. Viskas liko ten, kur buvo visada. Ir mano akyse. Išgaravo net nuodai, į kraują įrašę dar vieną gyvenimo pamoką.

Pagaliau aš jau prie vandenyno. Žengiu smėlėta Mozambiko įlankos pakrante. Eiti lengva, nes žinau: šitų dovanų niekas nenugrūs į dulkėtą palėpę. Niekada.

2019

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kaip vyksta mobilizacija Rusijoje?