Lietuvių šokolado imperatoriaus verslo pradžia: į Kaliningradą vyko taukų, bet prisipirko silkės Algimanto Jablonsko knygos ištrauka

Nuo prekybos silkėmis, transportinių laivų iki bankų statybos Kaliningrade. Prabanga ir skurdas, pakilimai ir bankrotai, daug kas sukurta ir viskas prarasta. 

A.Jablonskas parašė knygą. <br>Archyvo nuotr. 
A.Jablonskas parašė knygą. <br>Archyvo nuotr. 
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

May 20, 2020, 10:28 AM

Toks įmonės „AJ šokoladas“ įkūrėjo ir šokolado kultūros plėtotojo Lietuvoje Algimanto Jablonsko kelias į saldžiąją imperiją. Visa tai žinomas verslininkas sudėjo į knygą „Šokoladas su pipirais“. Atvirai, su humoru ir autoironija pasakojama tipinė verslų kūrimo istorija Lietuvoje – kelias be kelio ženklų, ne visada asfaltuotas. Juo, dažnai be jokių saugos diržų, lėkė daugybė jaunų žmonių Lietuvoje.

Knygos autorius savo patirtimis parodo, kiek daug lemia žmogaus psichologinės savybės, sutapimai, gebėjimas atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Kiek drąsos ir apdairumo privalo turėti kiekvienas, pasiryžęs kurti naują pasaulį. 

Tačiau ne kartą klausiama: ar tikrai viskas žmogaus rankose, kas lemia ir padiktuoja pačius netikėčiausius, jokiuose vadovėliuose neaprašytus, bet teisingus sprendimus? Kas slypi už sėkmės formulės? Autorius pataria: nebijokite, svajokite, kelkite sau kuo didžiausius tikslus. O kai juos įgyvendinsite – nemanykite, kad tai amžiams... Aktualu šiandien?

Siūlome knygos „Šokoladas su pipirais“ ištrauką.

* * *

Ir vėl nežinau kodėl, bet šovė į galvą mintis, kad reikia važiuoti į Kaliningradą pirkti taukų. Kodėl į Kaliningradą, kodėl taukų, tvirto paaiškinimo neturiu. Gal todėl, kad, kai turėjau čeburekų verslą, visada labai sunkiai gaudavome taukų.

Kaip tik tuo metu kažkas pasiūlė nusipirkti visiškai naują sunkvežimį ZIL su priekaba, jį pusvelčiui pardavinėjo išeinančios rusų armijos karininkai. Už visiškai naują žalios spalvos sunkvežimį su priekaba sumokėjau 2000 dolerių. Su tuo sunkvežimiu ir su paskolos likučiu išvažiavau į Kaliningradą.

Atvažiuoju, pradedu klausinėti, kur galėčiau nusipirkti taukų. Visi į mane žiūri kaip į keistuolį. Pasirodo, taukai pas juos dar didesnis deficitas nei Lietuvoje. Bet... atvažiavus į vieną įstaigą man sako: taukų mes neturime, bet turime labai gerų silkių! Skambinu mamai į Lietuvą ir sakau: mama, man siūlo gerų silkių tokia ir tokia kaina. Mama sako: kaina labai gera. Artėja Kalėdos, tai, jei silkės tikrai geros, parduosi labai nesunkiai.

Į sunkvežimį sutalpinam 8 tonas silkių. Grįžtam į Lietuvą. Pradedam pardavinėti. Pasirodo, tos 8 tonos – lašas jūroje, toks didelis jų poreikis prieš Kalėdas. Po kelių dienų grįžtam į Kaliningradą ir sakom: duokite dar 8 tonas silkių. O rusai man sako: silkių nebeturim, bet turim „heko“. O kas tas „hekas“? Vėl skambinu mamai. Mama paaiškina, kad tai labai geros žuvys. Paklausia kainos. Kaina taip pat labai gera. Nuperkam pilną sunkvežimiuką „heko“!

Važiavau taukų – radau silkių. Važiavau silkių – radau „heką“. O juk galėjau nerasti nieko vertingo arba rasti kažką, kas mane būtų sužlugdę galutinai. Ir vėl: mano nuopelnas 10 proc., Dievo pagalba – 90 proc.

„Heko“ buvo daug! Rusams šių žuvų pardavimai buvo įstrigę, o mes vos spėjome vykdyti parduotuvių užsakymus. Kalėdos artėjo. Supratau, kad taip gerai parduoti „heką“ galime tik prieškalėdiniu laikotarpiu. Poreikis buvo apie 40 tonų. Bet tokiam kiekiui žuvų pinigų mes neturėjome. Ir tada... sumečiau planą, kaip įtikinti tą Kaliningrado įmonę duoti mums žuvų išsimokėtinai!

Kai dabar pagalvoju, tai buvo naivumo viršūnė! Bet tada padėjo...

Nuėjom su Arvydu į valiutinę parduotuvę, nusipirkom juodus aukščiausios klasės kostiumus, ilgus baltus lietpalčius ir... nepatikėsite, už paskutinius skolintus pinigus įsigijome prabangų mersedesą! Aišku, nenaują, bet labai gerai išlaikytą. Sumokėjom 10 000 dolerių. Jei prisimenate, dviejų kambarių butas tuo metu Kauno centre kainavo 15 000 dolerių.

Atvažiuojam tokie išsipustę, tokie svarbūs verslininkai į Kaliningradą su blizgančiu mersedesu. Pastatom mašiną po tos firmos langais ir susiradę vadovą pasakom, kad šį kartą pirksime 40 tonų „heko“. Bet norėtume mokėti už žuvis tik jas pardavę. Žmogus mus nužiūri nuo galvos iki kojų ir sako: bet aš jūsų beveik nepažįstu! O jei apgausite? O aš, taip lyg niekur nieko, sakau: bet mes galime jums kaip užstatą palikti mersedesą! Pauzė... Jis sako, gerai, palaukite, aš pasitarsiu su savo žmonėmis. 

Po gero pusvalandžio, kuris mums prailgo kaip keturios valandos, vadovas grįžta ir sako: taip! Duosime mes jums žuvis išsimokėtinai, bet pinigus turite atvežti ne vėliau kaip per mėnesį. Tai buvo labai didelis pasitikėjimo kreditas, nes Lietuva jau skyrėsi nuo Rusijos, sutartys tarp firmų buvo nepatikimos. Ir jei mes būtume buvę nesąžiningi, tai tų pinigų rusai būtų nė akyse nematę. Mersedeso palikti irgi nereikalavo!

Pinigus surinkome greičiau, nei buvome sutarę. Tai rusams padarė labai gerą įspūdį. Žuvis pardavinėjome jau ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Baltarusijoje, Estijoje, net Ukrainoje. Grąžinę pinigus anksčiau sutarto laiko, mes įgavome tokį tos firmos pasitikėjimą, kad jau ne mes, bet jie mums pasiūlė pirkti išsimokėtinai 200 tonų „mintajaus“. Ir vėl skambinu mamai. Kas tas „mintajus“? Kainuoja tiek ir tiek. Mama pasako, kad žuvis prastesnė nei „hekas“, bet kaina labai gera.

Sukertam rankomis, kad mes imamės parduoti tokį kiekį žuvų. Vėl gauname mėnesį laiko surinkti pinigus. Iš tikrųjų tai yra nerealu. Nes čia 200 tonų žuvų! Ne 40 tonų kaip prieš tai, o 200 tonų! O ir žuvys prastesnės...

Įtraukiam visus savo draugus, giminaičius į šį reikalą. Patys gyvenam vos ne mašinoje. Ketvirtą ryto išvažiuojam į Kaliningradą, pakrauname žuvis į mašinas, tada tą pačią dieną lekiame į Taliną. Kitą dieną jau, žiūrėk, mes Minske. Visi mūsų žmonės užsidegę, dirba neskaičiuodami valandų...

Po mėnesio, ketvirtadienį, ketvirtą ryto turiu išvažiuoti su pinigais į Kaliningradą. Kaip tik sueina mums skirtas mėnuo. Paskutinius reikiamus pinigus iš Minsko vienas mūsų darbuotojas parveža trečią ryte.

Kadangi prieš kelias dienas pradėjo veikti muitinė tarp Lietuvos ir Rusijos, tokius pinigus vežti ne tik nesaugu, bet ir nelegalu. Bet pasirinkimo neturiu. Daviau žodį, kad atvešiu grynaisiais sutartą sumą sutartu laiku. Pasiimu į kelionę savo penkiametį sūnų Edviną. Sudedu visus pinigus į sūnaus kuprinę su meškiukais. Kuprinę pakišu jam po galva ir išvažiuojam į Kaliningradą. Muitinėje įtampa – net spengia! Pildau visokias deklaracijas, kad esu turistas, kad valiutos neturiu visai... O sūnus tuo metu miega ant kuprinės, prikimštos dolerių!

Atvažiuojam į Kaliningradą. Įeinam į biurą. O čia mūsų jau laukia tos firmos bosas iš Maskvos. Pasirodo, ji priklausė kažkokiam maskviečiui oligarchui. Sėdim visi, geriam arbatą. Visi žino, kad šiandien turėjau atvežti pinigus. Bet taip pat visi žino, kad tai nerealu. Apie pinigus niekas neužsimena, bando kalbėti apie kažką ir apie nieką, o įtampai pasiekus apogėjų manęs tas Maskvos oligarchas klausia: tai kiek pavyko surinkti pinigų už jums patikėtas žuvis? Klausia tokiu tonu, lyg laukdamas pasiteisinimo, kad tai buvo neįmanoma, kad buvo duotas nerealiai trumpas laikas pinigus surinkti. 

Jo patikėtinis Kaliningrade net palinkęs, įtampos kupinu veidu laukia mano atsakymo. O aš lyg niekur nieko sakau: taip, pinigai šitame portfelyje. O maskvietis: kaip? Visa suma?! Na, taip. Juk mes taip tarėmės. Ir tada sprogsta įtampos burbulas, Kaliningrado firmos direktorius pakeltu, bet labai išdidžiu balsu savo bosui pareiškia: čia juk Algimantas! Jei jis duoda žodį, tai visada tesi! Staiga iš kažkur atsirado sekretorė. Pasipylė šampanas. Tostai už mūsų gražią ateitį! Pokalbiai apie fantastiškas perspektyvas. Visi buvome apimti euforijos!

Atrodė, kad dabar tai jau mūsų gražus gyvenimas niekada nesibaigs! Bet atsitiko labai netikėtas dalykas. Kaliningrado valdžia uždraudė išvežti žuvis iš Kaliningrado į Lietuvą. Tai prilygo katastrofai! Draudimas labai kategoriškas. Mūsų draugai iš Kaliningrado firmos mėgina visaip apeiti šį draudimą, bet visi bandymai atsimuša kaip į sieną. Galiausiai man pareiškia: Algimantai, labai gaila, bet mes nieko negalime padaryti.

Tikriausiai įsivaizduojate mano nusivylimą. Tiek prisisvajota, tiek gražių vilčių, toks galingos firmos pasitikėjimas... ir staiga še tau, viskas, tavo sėkmės istorija pasibaigė beveik neprasidėjusi!

Ir tada kažkoks žmogeliukas mano galvoje sako: o kodėl tau pačiam nenuėjus tiesiai pas Kaliningrado merą ir nepamėginus gauti leidimą išvežti žuvis? Apsirengiu savo geriausią kostiumą, pasirišu geriausią kaklaraištį, apsivelku baltą lietpaltį iš valiutinės parduotuvės ir keliauju tiesiai pas merą. Dar, kad paveiksliukas būtų įspūdingesnis, pasakysiu, kad tada man buvo 24-eri metukai.

Atėjęs prisistatau sekretorei. Ji man paaiškina, kokios eilės pas merą, kad taip nebūna – ateini, ir tave tą pačią minutę priima... Ir, jai beaiškinant mano beviltišką situaciją, iš kabineto išeina meras, nužvelgia mane ir sako: jaunuoli, jūs kokiu klausimu?

Nežinau, iš kur tada turėjau tiek drąsos... O gal ta drąsa, kaip minėjau anksčiau, buvo ne drąsa, o naivumas, tam tikrų taisyklių nežinojimas?

Aš labai nuoširdžiai jam prisistatau. Pasakau, kad esu iš Lietuvos, kad jau kurį laiką prekiauju žuvimis su Kaliningrado įmone... Jis mane sustabdo. Sako, gerai, užeinam pas mane į kabinetą. Kalbantis su meru nesuprantu, iš kur kyla tokia mintis: paklausiu jo, ką aš galėčiau atvežti Kaliningradui, kad jis man suteiktų galimybę išvežti žuvis į Lietuvą.

Klausimas, pasirodo, buvo labai taiklus. Jis man ir sako: atvežk mums kiaulienos, tokia ir tokia kaina, o kiek atveši kiaulienos, galėsi dvigubai išvežti žuvų.

Aš vėl kaip ant sparnų išskrieju iš mero kabineto ir lekiu į Lietuvą!

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.