Antrajame, ką tik pasirodžiusiame J. H. Khemiri romane „Tėvo sutartis“ (iš švedų k. vertė Virginija Jurgaitytė, dailininkė Milena Liutkutė-Grigaitienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) pasakojimo centre – tėvystė, tėvo ir sūnaus, artimųjų santykiai.
Užsienyje gyvenantis tėvas, o kartu ir senelis, atvyksta aplankyti savo suaugusių vaikų. Senyvas vyras įsitikinęs, kad jo sūnus – nevykėlis, o duktė ištekėjo ne už to vyro. Savo paties gyvenimą jis laiko nepriekaištingu, bet per dešimt intensyvaus šeimos bendravimo dienų iškyla skaudūs praeities prisiminimai. Tėvui tenka susidurti su savo praeitimi. Greitai keičiantis pasakojimo perspektyvoms romane išmoningai sukuriamas intymus chaotiškos, neva tobulai normalios šeimos portretas.
„Romaną pradėjau turėdamas blankų vaizdą žmogaus, kuris susivokia buvęs niekam tikęs tėvas. Tai man tapo atspirties tašku apmąstyti, ką daro žmogus per vėlai susivokęs? Stengiasi kompensuoti būdamas su anūkais? Bet ar to pakanka? – apie romano idėją, knygos rašymo pradžią viename interviu kalbėjo Jonas Hassenas Khemiri. – Būdavo laikotarpių, kai tėvas tapdavo šešėliu, paslaptimi – jis tiesiog dingdavo.
Atrodė nesuvokiama, kaip jis ištveria nebendraudamas su savo vaikais. Paauglystėje sukau galvą ieškodamas paprasto atsakymo. Kaltinau tėvą, visuomenę, save patį. Maniau, kad kažką padariau blogai, kad reikėjo geriau mokytis, daugiau pasiekti. Vaikai ir paaugliai greitai prisiima kaltę. Dabar aš puikiai sutariu su savo tėvu, o rašyti romaną buvo įdomu, nes rašydamas atradau savo tėvą savyje, o save – savo vaikuose.”
„Tėvo sutartis“ – intelektuali psichologinė saga, pasakojanti apie sudėtingus santykius. Kartaus humoro ir tylios išminties kupiname kūrinyje klausiama: ar šeiminės aplinkybės nulemia žmogaus likimą? Ar įmanoma iš naujo suderėti tarp šeimos narių sudarytos sutarties sąlygas? Ar jos vis dėlto amžiams pririša šeimą prie praeities?
Jonas Hassenas Khemiri – šiuolaikinis švedų rašytojas, romanų, pjesių, esė ir apsakymų autorius. Už kūrybą apdovanotas daugeliu literatūrinių premijų, tarp kurių patys svarbiausi Švedijos apdovanojimai – Augusto ir P. O. Enquisto literatūrinės premijos. Autoriaus kūriniai išversti į daugiau kaip trisdešimt kalbų, o pjeses pastatė arti šimto pasaulio teatrų.
Rašytojo kūrybą vertina ne tik gausūs skaitytojai ir žymūs literatūros kritikai, bet ir tokie šiuolaikinės literatūros grandai kaip Joyce Carol Oates ir Hermanas Kochas, pavadinę J. H. Khemirį vienu įsimintiniausių šiuolaikinių skandinavų rašytojų. Autorius laikomas ne tik talentingu švedų literatūros tradicijų tęsėju, bet ir subtiliu jos novatoriumi, gebančiu minimaliomis priemonėmis sukurti ryškų, įsimintiną ir literatūriškai vertingą kūrinį.
