Kai koronaviruso epidemija sukaustė pasaulį, dėl skaitmeninių ryšio žmonės neliko vieni tarp keturių sienų – jie galėjo dirbti nuotoliniu būdu, palaikyti ryšį su artimaisiais ir draugais.
„Išmanusis telefonas tapo gelbėjimosi ratu, per karantiną praplečiančiu būtį už buto sienų, kurios kasdien vis labiau slegia, – pripažino žinomas švedų psichiatras, bestselerių autorius A.Hansenas. – Skaitmeninės ryšio priemonės koronaviruso krizės metu yra lyg tiltas su pasauliu, tačiau gali kelti ir problemų.“
Kaip veikia mūsų smegenys ir kas jose vyksta, kai išsitraukiame mobilųjį telefoną, A.Hansenas analizuoja knygoje „Naršymo metas“ (išleido BALTO leidybos namai; po kelių mėnesių bus pristatyta kita šio autoriaus knyga „Stiprinkime smegenis!“).
Koronaviruso krizė psichiatrą paskatino dar sykį apmąstyti savo poziciją ir kreiptis į skaitytojus – A.Hansenas neabejoja, kad dabar dar svarbiau atsiversti jo knygą „Naršymo metas“ ir suprasti, kodėl skaitmeninės ryšio priemonės, be kurių nebeįsivaizduojame nė dienos, mus padarė ir tokius pažeidžiamus.
„Jūsų rankose knyga, kurioje pasakojama apie tai, kaip mūsų smegenys nepritaikytos skaitmeniniam pasauliui.
Ar ji tikrai aktuali koronaviruso krizės metu, kai išmanieji telefonai yra gelbėjimosi ratas, padedantis bendrauti su aplinkiniu pasauliu? Manau, ji aktualesnė nei bet kada, tačiau leiskite pradėti nuo pradžių.“
Šiandien suaugusieji išmaniesiems telefonams skiria beveik keturias valandas per parą, o jaunimas – nuo keturių iki penkių.
Per pastarąjį dešimtmetį mūsų elgsena keitėsi sparčiau nei iki tol žmonijos istorijoje.
Kaip mus tai veikia, norėjau aptarti knygoje „Naršymo metas“. Atsakymų į rūpimus klausimus ieškojau peržvelgdamas mokslinių tyrimų rezultatus.
Ką jie sako apie skaitmeninį pasaulį? Kaip jis veikia mūsų savijautą, miegą ir gebėjimą susikaupti? Kokį poveikį patiria vaikai ir jaunimas? Kaip tai atsiliepia jų pasiekimams mokykloje? Ką iš tiesų apie tai žinome, atmetus spėliones ir subjektyvias nuomones?
Greitai supratau, kad laikas, kurį praleidžiame įnikę į išmaniuosius telefonus, yra tik viena medalio pusė. Dirbdamas psichiatru pastebėjau, jog vis daugiau žmonių kreipiasi dėl prastos savijautos. Štai Švedijoje kas aštuntas (!) suaugęs asmuo vartoja antidepresantus. Panaši situacija ir daugelyje kitų šalių.
Skaičiai padidėjo per kelis pastaruosius dešimtmečius, kai augo BVP, o mes darėmės vis turtingesni.
Kodėl gyvendami geriau jaučiamės vis prasčiau?
Rašydamas „Naršymo metą“ mėginau suprasti šią paradoksalią raidą.
Kodėl dažną kamuoja nerimas, nors materialiniu požiūriu viskas klojasi kuo puikiausiai? Kodėl vis daugiau žmonių jaučiasi vieniši, nors dar niekada nebuvo taip lengva susisiekti su kitais?
Pamažu ėmiau suvokti, jog viena priežasčių ta, kad dabartinis pasaulis mums labai neįprastas. Mes nepritaikyti tokiai aplinkai ir tai veikia žmonių emocinę būklę. Automobiliai, elektra ir išmanieji telefonai atrodo savaime suprantami dalykai, nes kitokios patirties paprasčiausiai neturime.
Vis dėlto dabartinis pasaulis žmonijos istorijoje yra viso labo akimirka. 99,9 proc. savo egzistavimo laiko žmonės buvo medžiotojai ir gėrybių rinkėjai. Mūsų smegenys tebėra pritaikytos tokiam gyvenimo būdui – per pastaruosius 10 000 metų jos nepasikeitė. Biologiniu požiūriu smegenys mano, kad vis dar gyvename savanoje! Tikriausiai pamanėte: „Na, ir kas, juk vis tiek negaliu grįžti į mišką ir maitintis medžiodamas stirnas?“
Tikrai taip, tačiau žinojimas, kad nuo gyvenimo savanoje laikų esame biologiškai nepasikeitę, padeda suvokti miego, judėjimo ir bendravimo svarbą. Pamiršus šiuos poreikius kenčia savijauta. Deja, bet atrodo, kad ilgainiui tam skiriame vis mažiau dėmesio. Mes mažiau miegame.
Daugelyje Vakarų valstybių per pastarąjį dešimtmetį pastebima milžiniškai daugėjant dėl miego sutrikimų besikreipiančių jaunų žmonių. Tarkime, Švedijoje šios problemos kamuojamų jaunuolių skaičius nuo amžių sandūros išaugo 800 procentų.
Mes vis mažiau judame ir nebendraujame kaip anksčiau. Vis daugiau žmonių jaučiasi labai vieniši, ypač jaunimas. Tai prasidėjo gerokai anksčiau, nei buvo paskelbtas karantinas!
Tyrimai aiškiai rodo, kad miegas, fizinis aktyvumas ir artimas bendravimas yra trys svarbūs veiksniai, saugantys nuo psichikos sveikatos sutrikimų. Neskirdami jiems dėmesio esame mažiau apsaugoti ir jaučiamės blogiau, nei turėtume. Tai vienas atsakymų, kodėl tiek daug žmonių skundžiasi prasta savijauta, nors gyvename taip gerai.
Didžiuliu skirtumu tarp dabartinės visuomenės ir mūsų gyvenimo praeityje galima paaiškinti ne tik emocinės būklės pokyčius. Štai koronaviruso krizė. Kodėl reagavome taip stipriai, kai 2020 metų pavasarį sustojo visas pasaulis?
Jūs esate iš tų, kuriems mintys apie ligas neleidžia ramiai miegoti? Spėju, baiminatės ne tik viruso, bet ir vėžio ar infarkto, kurie yra dažniausia mirties priežastis Vakarų šalyse.
Tačiau praeityje gyvybes šienavo ne vėžys ir ne infarktas. 99,9 proc. žmonijos laiko Žemėje mūsų protėviai dažniausiai mirdavo iš bado, nuo dehidratacijos ir pakirsti infekcinių ligų arba žūdavo nuo kitų rankos.
Vadinasi, organizmas ir smegenys niekada nebuvo pritaikyti saugoti nuo vėžio ar širdies smūgio. Smegenims pirmiausia rūpi apsauga nuo bado, troškulio, infekcinių ligų. Ir tikriausiai joms gerai sekasi, nes esame išgyvenusių tas katastrofas palikuoniai.
Praeityje badas kėlė milžinišką grėsmę žmonėms išlikti, todėl išsiugdėme troškimą gauti kuo daugiau kalorijų.
Protėvius jis motyvavo pasitaikius progai prisikirsti retai aptinkamų daug kalorijų turinčių vaisių.
Dabartiniame pasaulyje, kuriame kalorijos beveik nekainuoja, toks troškimas neduoda nieko gero. Tai paaiškina, kodėl šiais laikais tarsi maras plinta II tipo cukrinis diabetas ir antsvoris.
O kuo čia dėtas koronavirusas? Didelis mirštamumas nuo infekcinių ligų padarė įtaką mūsų raidai: išsivystė fantastiška imuninė sistema ir elgsena, padedanti išvengti užkrato. Juk nepasigauti virusų ir bakterijų yra ne mažiau svarbu, nei gydytis jau užsikrėtus!
Ši elgsena pasireiškia gebėjimu vos mestelėjus akį pastebėti sergantįjį. Taip pat jaučiame poreikį rinkti informaciją apie jau užsikrėtusius, nes praeityje buvo gyvybiškai svarbu žinoti, kokių žmonių reikia vengti.
Štai kodėl mums sunku nekreipti dėmesio į naujausius duomenis, kurie koronaviruso krizės metu visą parą nesenkančiu srautu plūsta iš televizorių, kompiuterių ir telefonų. Atsidūrėme žiniasklaidos uragano epicentre, kur iš visų pasaulio kampelių skrieja skaičiai apie užsikrėtusius ir mirusius asmenis.
To pasekmė – dažnas šiuo metu patiria didžiulį stresą.
Žinoma, skaitmeninės priemonės yra svarbus kovos su krize įrankis. Galime dirbti nuotoliniu būdu, nesusitikdami palaikyti ryšį su artimais ir brangiais žmonėmis. Man išmanusis telefonas tapo gelbėjimosi ratu, per karantiną praplečiančiu būtį už buto sienų, kurios su kiekviena diena vis labiau slegia.
Skaitmeninės ryšio priemonės koronaviruso krizės metu yra lyg tiltas į pasaulį, tačiau gali sukelti ir problemų.
Šiandien socialiniais tinklais sąmokslo teorijos plinta greičiau nei pats virusas. Žinoma, gandai yra natūrali krizės dalis, bet anksčiau jie sklisdavo mažame žmonių rate, o dabar per porą valandų pasiekia milijonus.
Dezinformacijos plitimas yra toks milžiniškas, kad Pasaulio sveikatos organizacija mano, jog kartu su viruso pandemija mus užgriuvo ir infodemija.
Kodėl esame tokie pažeidžiami dezinformacijos? Kaip su tuo kovoti? Knygoje nagrinėjami ir šie klausimai.
