Jonas Hassenas Khemiris romane aprašė ir savo purvinas mintis

Ryškaus talento šiuolaikinio švedų rašytojo Jono Hasseno Khemirio romane „Tėvo sutartis“ (iš švedų k. vertė Virginija Jurgaitytė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) pasakojama istorija apie tai, kaip užsienyje gyvenantis tėvas po ilgo nesimatymo aplanko suaugusius vaikus ir anūkus. 

Ryškaus talento šiuolaikinio švedų rašytojo Jono Hasseno Khemirio romane „Tėvo sutartis“ pasakojama istorija apie tai, kaip užsienyje gyvenantis tėvas po ilgo nesimatymo aplanko suaugusius vaikus ir anūkus.<br>Frankie Fouganthin (Facebook) nuotr.
Ryškaus talento šiuolaikinio švedų rašytojo Jono Hasseno Khemirio romane „Tėvo sutartis“ pasakojama istorija apie tai, kaip užsienyje gyvenantis tėvas po ilgo nesimatymo aplanko suaugusius vaikus ir anūkus.<br>Frankie Fouganthin (Facebook) nuotr.

Lrytas.lt

Jun 22, 2020, 12:04 PM, atnaujinta Jun 22, 2020, 2:57 PM

Jis mano, kad sūnaus ir dukters gyvenimai nevykę, priešingai nei jo paties. Intelektualioje psichologinėje sagoje autorius itin subtiliai nutapė chaotiškos šeimos portretą. Jo knyga kupina kartaus humoro ir tylios išminties.

Su J. H. Khemiriu, jau pažįstamu iš romano „Viskas, ko neprisimenu“ (iš švedų k. vertė Raimonda Jonkutė), apie tėvą, tėvystę, šeimą ir kūrybą kalbėjosi Matsas Almegardas („Modern Psykologi“).  

Ruošdamasis tapti tėvu Jonas Hassenas Khemiris, kaip visada, susidūręs su gyvenimo iššūkiais, atsakymų ieškojo grožinėje literatūroje – skaitė ne knygas tėvams, ne specialiąją literatūrą, o Knausgardo „Mano kova“. Iš kurios, sako, daug išmoko.

– Man labai patiko „Mano kova“, nes privertė susimąstyti. Ne su viskuo sutikau, ir tas jausmas buvo nuostabus.

Jonas Hassenas Khemiris vienoje iš pietų Stokholmo kavinių atsikanda halumio sumuštinio. Mudu pietaujame kalbėdamiesi apie jo naująjį romaną „Tėvo sutartis“, apie dvigubą vaidmenį – ką reiškia turėti tėvą ir pačiam būti tėvu. Rašytojas turi du vaikus – ketverių ir septynerių metų.   – Prisiminiau, juk namie turiu knygą tėvams! Ji, ko gero, labiausiai nepasenusi pasaulio istorijoje.

Iš namo gyventojų knygų lentynos jis parsinešė Billo Cosby knygą „Tėvo gyvenimas“.

– Ji linksma. Tai vienintelė knyga mano namuose, panaši į specialiąją literatūrą tėvams. 

– Ką rekomenduotumėte paskaityti tėvams? 

– Knausgardo knygos fone susilaikysiu nuo atsakymo apie specialiąsias knygas.

Jonas Hassenas Khemiris – vienas iš labiausiai giriamų šiuolaikinių švedų rašytojų – pats beveik visose savo knygose rašo apie tėvus. Panašu, kad jam nebūtina prieš tai pasiskaityti šį bei tą apie tėvystę.

– Kaskart, kai baigdavau knygą, sakydavau draugams arba savo draugei, kad su tėvo tema baigta, kad jau viską išsiaiškinau. Apie motinas ir tėvus knygų yra pakankamai. Sakydavau, kad atversiu naują puslapį. Tada ir pradėjau naują, sąmoningai vengdamas rašyti apie asmeninį gyvenimą. Stebėdavau, kaip mane vėl įtraukia šeimos tema. Tenka pripažinti – tai mano tema nuo pat pradžių. 

Šeima, tėvai, šeimos narių santykiai – apie tai visos Khemirio knygos. Nuo debiutinės „Viena akis raudona“ (Ett öga rött) – istorijos apie Halimą, gyvenantį su tėvu, kuris nori, kad sūnus pramoktų švedų kalbos ir asimiliuotųsi, vėliau – „Montecore“ apie kažkur esantį tėvą (šis romanas – tarsi debiutinio romano metakomentaras), paskui – apie Samuelio gyvenime nedalyvaujantį tėvą romane „Viskas, ko neprisimenu“ (Allt jag inte minns), iki paskutinės – romano „Tėvo sutartis“ (Pappaklausulen), kurio net pavadinime yra žodis „tėvas“.

– Mano tėvai ir motinos romanuose visada vienaip ar kitaip nutolę nuo šeimos. Romane „Viena akis raudona“ mama yra nežinia kur, „Montecore“ nėra paties rašytojo tėvo, o knygoje „Viskas, ko neprisimenu“ nėra nei Samuelio, nei jo tėvo. Ilgai galvojau, kas nutinka, kai dingsta artimas žmogus. 

Kartais šalia nesantis vienas iš tėvų dalyvauja tavo gyvenime labiau už tą, kuris šalia. Taip man atsitiko vaikystėje, tai akivaizdu ir mano knygose. Mano tėvas kurį laiką aktyviai dalyvavo mano gyvenime, bet būdavo periodų, kai jis tapdavo šešėliu, paslaptimi, jis tiesiog išnykdavo. 

Negalėjau suprasti, kaip jis gali nepalaikyti ryšių su savo vaikais... Paauglystėje ieškojau paprasto atsakymo, kaltinau tėvą, visuomenę, save patį. Maniau kažką padaręs blogai, kad reikėjo geriau mokytis, daugiau pasiekti. Vaikai ir paaugliai greitai prisiima kaltę. Šiandien aš labai myliu savo tėvą, nors anksčiau mūsų santykiai buvo konfliktiški. Rašant „Tėvo sutartį“ tėvas man padėjo atrasti jį savyje, o save – savo vaikuose.

Romane Khemiris gvildena vienos šeimos santykius. Tėvas atvyksta į Švediją aplankyti suaugusių vaikų – sūnaus ir dukters. Dukra gyvena viena, ji stengiasi užmegzti ryšį su savo sūnumi, gyvenančiu su tėvu. O sugrįžėlio sūnus, išėjęs tėvystės atostogų, stengiasi būti tobulu tėčiu. Ir jam gerokai pabodę rūpintis kartais atvykstančiu tėvu. 

– Knygą pradėjau rašyti miglotai įsivaizduodamas vyriškį, kuris per vėlai susivokia buvęs niekam tikęs tėvas. Svarsčiau, kaip elgiasi žmogus, suvokęs, kad buvo niekam tikęs tėvas? Ar jis stengiasi kompensuoti būdamas su anūkais? Ar to pakanka?

„Tėvo sutartis“ – ne tik romano pavadinimas, bet ir pasakojimo šerdis. Nedarnioje šeimoje problemos iškyla tada, kai persvarstomas susitarimas, vadinamas „tėvo klauzule“.

– Pavadinimą ilgai nešiojausi galvoje, – nusišypso Jonas Hassenas. – Pradėjau kitą knygą, norėjau, kad ji būtų geriausia, bet pamažu skverbėsi mintis apie išvykusį tėvą, kuris dešimčiai dienų grįžta į šeimą. Tuo metu žlugo „didysis projektas“, nes jis buvo negyvas ir pilnas tuščių žodžių, ir ėmė formuotis tai, kas virto „tėvo klauzule“.

– Kas tai?

– Mano draugai, išmanantys teisę, aiškino, kad klauzulė yra priedas prie sutarties, specialiai aptarta sąlyga. Bet aš šį žodį vartoju labiau kaip „išėjimą“. Mano romano pavadinime slypi klausimas: ar teisinga palikti savo vaiką? 

Knygos dėmesio centre – neurotiškas sūnus, kuris tapo tėvu. Jis perėmė tėvo butą Stokholme ir pasigerino gyvenimo sąlygas. Kai tėvas atvyksta į Švediją, jam tenka gyventi sūnaus biure. Bet sūnui jau senokai nusibodę tvarkyti patalpas po kiekvieno tėvo apsilankymo, padėti jam tvarkytis reikalus, pavyzdžiui, banko.

– Dukra ir sūnus susitarė rūpintis tėvu iki mirties. Taip, kaip jis rūpinosi jais vaikystėje. Bet ar jis tikrai rūpinosi? Toks klausimas kyla sūnui, – sako rašytojas.

Sūnui kyla ir daugiau klausimų: ką reiškia suaugti, kaip pasirūpinti savo vaikais ir senstančiais tėvais?

– Ką reiškia suaugti: atleisti tėvams ir jais rūpintis? O gal tai reiškia, kad reikia priversti savo tėvus užaugti? Romane visiškai aiškaus atsakymo nepateikiu.

Gausiuose interviu Khemiris yra kalbėjęs apie labai pasikeitusį gyvenimą tapus tėvu. Prisiminė, kaip šventė savo gimtadienį Karališkojoje bibliotekoje, gavęs geriausią gimtadienio dovaną gyvenime – ištisą dieną ramiai skaityti ir rašyti. 

– Kai gimė vaikai, laikas tapo labai brangus, tada aiškiai suvokiau, ką iš tikrųjų noriu daryti. Dabar esu tėvas ir rašytojas. Vienintelis dalykas, kuriuo užsiimu, kai nebūnu su šeima, – skaitau ir rašau. Neturiu kitų pomėgių, nesitreniruoju, tik skaitau ir rašau.

– Kaip pats pasikeitėte tapęs tėvu?

– Anksčiau jausdavau, kad visi santykiai turi atsarginį išėjimą. Maniau, kad galiu nutraukti meilės ryšį, kad draugai atsiranda ir dingsta. Kad galima pabėgti net nuo šeimos. Bet kai gimė vaikai, suvokiau – nuo jų nepabėgsi. Būtų nuostabu, jeigu galėčiau pasakyti, kad tai man suteikė ramybę, džiaugsmą, meilę ir laisvę. 

Žinoma, taip ir yra, bet kartu man tarsi neliko vietos. Negalėjau likti savimi ir kartu būti tėvu. Kai buvau jaunesnis, niekinau žmones, palikusius savo vaikus. Kai pats tapau tėvu, įsijungė mano vidinio pabėgimo mechanizmas – kažkuri mano dalis norėjo sprukti viską pametus, dingti. Jausmas ne iš maloniųjų, bet vertas pasigilinti, aprašyti savo purvinas mintis.

Purvinų minčių, anot autoriaus, esama ir romane. Kai kartą vakare dukra neina miegoti, tėvystės atostogų išėjęs vyras pajunta norą „prispausti keturmetės veidą pagalve“, o kai ji giriasi, kad yra greičiausia pasaulyje, tėvas pagalvoja: „Kurgi ne, tikrai nesi“, be to, jis pagalvoja galįs ją pargriauti „labai lengvai, jei tik spustels iš visų jėgų“. 

Tokios gėdingos mintys kirba pavargusiam ir persidirbusiam tėvui. Jonas Hassenas Khemiris sako, kad šios romano vietos radosi iš jo vaikystės pokalbių su mama. 

– Aš labai dėkingas mamai už tai, ką ji dėl manęs padarė. Jos dėka žinau, kad pokalbiai turi gydomąją galią. Supratau, kad pasidalinti su kitais net ir purvinomis mintimis ne baisu, o gyvybiškai svarbu. Tai buvo tarsi pratybos prieš man tampant rašytoju. 

Rašymas – tai būdas apmąstyti tai, ką buvo sunku suformuluoti, kas neduoda ramybės, ko nesuprantu. Žaviuosi mama, ji suteikė man saugumo jausmą, nuoširdžiai domėjosi manimi ir tuo, kokios mintys sukasi mano galvoje. Ji niekada neapsimetinėjo, jai tikrai buvo įdomu. Mama niekada su manim nekalbėdavo atlaidžiai, iš aukšto, žinojau, kad mano žodžiai jai svarbūs. Nors šiaip tuo metu buvau toks mažas senukas, – šypsosi rašytojas. 

Jo romano veikėjai bevardžiai, vadinami: „sūnus, kuris yra tėvas“, „senelis, kuris yra tėvas“, „dukra, kuri yra anūkė“. Rašytojas šitaip norėjęs pabrėžti, kad senieji šeimos santykiai ir įprasti vaidmenys pasikeičia vos gimus vaikui.  

Romane tėvystės atostogų išėjęs sūnus – šiuolaikinis vyras, siekiantis tobulybės ir nuolat laukiantis kitų patvirtinimo. Jis neskelbia nuotraukų instagrame ir nerašinėja į feisbuką, bet vis tiek apsėstas minties apie tobulumą. Jam negana, kad taip manytų darželio auklėtojos, jis siekia vaikų, jų tėvų ir darželio valytojos pripažinimo.

– Jis nori, kad dukra jam plotų už tai, kad nepamiršo paimti drabužių pamainos. Šia prasme jis nesuaugęs. Jis ruošia valgį, tvarko namus, sprendžia problemas, žaidžia, bet niekada nepamiršta, kad turi būti tobulas. Kartu jaučiasi neištvermingas, svajoja pabėgti. Ar tai ženklas, kad šiandieniniai tėvai kelia sau per didelius reikalavimus?

– Sunku daryti apibendrinimus. Kalbant apie mano kartą – mums apie keturiasdešimt, mes auginame vaikus, bet vis tiek gyvename savo tėvų šešėlyje. Į tai mano dėmesį atkreipė bičiulio pastaba: kodėl mes vis dar kalbame apie tai, kokie buvo mūsų tėvai, kai mes patys buvome maži? Man lyg žadintuvas sučirškė...

Mes gimę aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, tuo metu vaikai tarsi „atsitikdavo“.  Gimėme mūsų tėvams, ir tiek. O jau patys pavertėme savo vaikus savo gyvenimo projektu. Taikome absurdišką perfekcionizmo modelį. Mano tėvystė neturi virsti darbu arba pasiekimais. 

Aš noriu būti tiesiog geras tėvas. Žinoma, vaikus vis tiek psichologiškai, matyt, kažkiek traumuosiu, bet tikiuosi, traumos nebus gilios. Svarbiausia, kad mano vaikai jaustų, jog prireikus aš visada būsiu šalia. O kalbant apie kitų žmonių įvertinimo poreikį – kažkur skaičiau, kad vaikams, augantiems be vieno iš tėvų, reikia būti matomiems. Taip atsitinka ir mano romano herojui – jis užaugo be tėvo ir gyvena kitų žvilgsniuose.

Jono Hasseno Khemirio romanuose tėvo ir sūnaus santykiams bendra tai, kad tėvas – imigrantas, auginantis vaikus rasistinėje visuomenėje. Jis įkala vaikams į galvas, kad jie privalo būti geriausi, jei tikisi susirasti draugų, padaryti karjerą, būti priimti „naujojoje šalyje“.

– „Tėvo sutartyje“ neparašyta, kad tėvas yra imigrantas, bet aš jį taip suvokiu. Mano knygose atsikartoja šis tėvo, gyvenusio svetur nepritekliuje, personažas. Mano paties tėvas buvo iš aštuonių vaikų šeimos, jo mama buvo beraštė. O aš – rašytojas, ir tai didžiulis pokytis vos per dvi kartas. 

Ši situacija užkrauna negrąžinamą skolą – mano tėvas užsimindavo, kad privalau daug pasiekti, nes jam teko daug paaukoti, kad atvyktų į Švediją. Dabar tėvas džiaugiasi, kad esu rašytojas, bet vis dėlto primena, kad turėčiau įgyti rimtą išsilavinimą, turėti atsarginį variantą, – šypsosi Jonas Hassenas Khemiris.

Khemirio tėvas gali būti ramus. Sūnaus knygos išverstos kone į trisdešimt kalbų, pjeses pastatė per šimtą pasaulio teatrų, jam apdovanotas solidžiausiomis Švedijos literatūros premijomis, tarp kurių – Augusto,  Aniaros ir Enquisto premijos. 

Jonas Hassenas Khemiris – pirmas švedų rašytojas, kurio apsakymas publikuotas žurnale „The New Yorker“. Jo kaip rašytojo pozicija yra tvirta. Jis kuria ateities planus – parašyti naujų romanų. Jis apsisprendęs: 

– Šeimos santykiai – mano kūrybos degalai. Bet apie sūnų ir tėvą neberašysiu.

Parengė Virginija Jurgaitytė 

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.