Dar panašiau, kad šįryt neturiu kur skubėti – pirmosios atostogų dienos brėkšma dvelkia tingumu, lėtumu, vangumu ir visais kitais epitetais, apibūdinančiais būdravimą tarp miego ir pabudimo, visu tuo, ką šiuolaikinis žmogus jautėsi praradęs iki įsakmaus viruso skambučio.
Tad kol viena akis dar miega, dar tik ruošiasi atsimerkti, kita galiu nors ir amžinybę pro langą žiūrėti į medį, į obelį. Elgiesi kaip medis, prisimenu populiarų priekaištą tiems neveiksniems žmonėms, kurių visa romantika, emocijos ir energija kunkuliuoja taip giliai, kad neįstengia prasimerkti kaip ta viena šio ryto akis.
Ar jie gali elgtis ne kaip medžiai, jei žinote, darželis, mokykla, tėvai, visuomenė... Ar tik mes su savo vaikais, su savo ateitimi nesielgiame taip pat kaip sodininkas su obelimi? Nukerta viršūnę, nupjauna visas šakas, kurios stiebiasi į viršų, ar ten, kur jam negražu.
Kad būtų didesnių vaisių, daugiau naudos. Ar pastebėjote, kad sodo obelų eilė tokia pat liūdna kaip per gatvę vedama vora vaikų, aptrauktų geltonais tramdomaisiais marškiniais? Būrys naudos ateities visuomenei.
Ta obelis, kurią šįryt lėtai stebiu, apžiūrinėju, turi vieną nepaklusniai išaugusią šaką. Kitąmet reikės nurėžti, kad kaskart pažvelgęs į tą medį pirmiausia pastebėčiau suformuotą, išauklėtą nešti naudą visumą, o ne tik tą pasiutusią šaką, kuri erzina, nes nepakluso mano įgeidžiams ir kažkur surašytoms ar nesurašytoms tradicinėms sodininkavimo taisyklėms.
Paradoksalu, bet gyvenime daugiau pasiekia, o jei ir nepasiekia, tai spinduliuoja intrigą tie, kuriems vaikystėje pavyko patirti genėjimo klaidą, tie, kuriems pasisekė nuo visuomenės sodininkų nuslėpti kokią kreivą ar ne vietoje išstypusią šaką, lyg ir neturinčią duoti jokios naudos. Ir jei vėliau kas nors tos šakos nenurėžia, jie bent miršta laimingi. Gal čia ir slypi bent menkutė užuomina į gyvenimo prasmę?
Vėliau, jau rudenį, iš tos obels vaisių bus galima bandyti daryti vyną. Jis, aišku, niekada neprilygs vynuogių vynui vien dėl skurdžių aromatinių ir skoninių savybių. Tarp gero vynuogių vyno aromatų ir skonių – ir juodieji serbentai, ir vyšnios, ir figos, ir tabakas, ir net tie patys obuoliai. Jei darydamas obuolių vyną pridėtum serbentų, vyšnių, tabako, figų, gėlių ir dar daug ko, vis tiek išeitų geriausiu atveju tai, ką liaudis vadina vyneliu. Tad ar verta stengtis?
Pastaruoju metu jau vis rečiau, bet anksčiau literatūros kūrinį būdavo mėgstama lyginti su vynu. Dabar, viena akimi vertindamas obels vaisių už lango perspektyvas virsti vynu, suprantu, kad net ir anksčiau kritikai ir skaitytojai lietuviškus eilėraščius ir romanus lygindavo būtent su tokiu lietuvišku vyneliu, kuris pagaminamas ir suvartojamas per pusmetį, o kantriausiųjų – geriausiu atveju per metus. Vynelis, literatūrėlė.
Lietuva niekada nebuvo vyno valstybė, greičiau midaus, alaus, o sovietiniais laikais – ir degtinės šalis. Stipri ir sparti. Nekantri ir siekianti greito rezultato. Kai man kas nors sako, kad lietuviai yra labai lėti, atsakau, kad tai mitas. Jei jie ir apsimeta lėtais, nekantrumas vis tiek veržiasi per kraštus, o tai niekaip nesusiję su tikruoju lėtumu, kuriuo privalo pasižymėti tiek vyndarys (rašytojas), tiek vynas (kūrinys).
Pasodintas vynmedis pirmąjį menką derlių užaugina tik trečiaisiais metais, o geriausias vynas pavyksta iš keliasdešimt metų augintų vynmedžių uogų. Vynuogių vyno gamyba apskritai yra toks lėtas, didžiulės kantrybės ir laiko sąnaudų reikalaujantis procesas, kad kai kurie vyndariai taip ir nespėja paragauti visiškai subrendusio, geriausias aromatines ir skonines savybes atskleidusio jų pačių daryto gėrimo. Bet užtat miršta laimingi.
Tad ar reikia stebėtis, kad dauguma mūsų literatūros kūrinių, ypač dabarties, labiau lygintini ne su subrendusiu vynu, o su dirbtinai nutrauktos fermentacijos vyneliu. Saldoku, su aiškiai išreikštu vienu aromatu, be paslapties ir be potekstės. Kitaip tariant, nugenėtu.
Apsiverčiu ant nugaros, iš po antklodės tingiai iškišu koją. Ant jos lėtai nusileidžia uodas, dydžiu prilygstantis gegutei. Jis suleidžia savo geluonį į koją, tada ima purtytis, skambėti lyg žadintuvas.
Praplėšęs ir antrą akį išvystu, kaip uodas išlupa snapą iš kojos ir prabyla: „Atostogos baigėsi vakar!“
